Kompozitorius ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis yra pasakęs, kad muzika – tai Dievo pasiuntinys, atsiųstas judinti švelniausias ir geriausias mūsų sielos stygas, raminti širdis, suvargusias gyvenimo rūpesčiuose, guiti iš jų melus, nedorybes, pavydus, neapykantas. Tokiai misijai, nėra abejonių, pasirenkami ypatingi žmonės, ne tik turintys gebėjimų pagroti, padainuoti, bet ir gebantys burti aplink save bendraminčius, surasti naujus talentus, ugdyti jaunąją kartą. „Muzika yra visas mano gyvenimas”, – sako uteniškiams gerai žinomas etnomuzikologas Raimondas Garsonas ir prisipažįsta, kad niekada net nesvarstė rinktis kitokią profesiją.

Niekas kitas – tik muzikantas

R. Garsonas gimė ir užaugo Len­tvaryje (Trakų r.) darbininko ir par­davėjos šeimoje. Ir nors tarp gimi­naičių muzikantų nebūta, muzika jį lydėjo nuo pat jaunų dienų. „Tėvas turėjo gerą balsą, mokėjo daug dai­nų. Jis labai norėjo, kad aš gročiau kokiu nors instrumentu. Gal žmogus neįgyvendino savo svajonės, todėl norėjo, kad ją išpildytų sūnus. Vyres­niems žmonėms atrodo, kad muzika yra labai lengvas gyvenimas. Gro­ji, ir nieko dirbti nereikia, – svars­tė R. Garsonas, su šypsena prisimin­damas, kaip tėvas liepdavo jam groti balkone. – Visaip ten būdavo, kartais iki ašarų netgi. Man gi buvo sarma­ta.” Tačiau net ir patirtas gėdos jaus­mas neatgrasė R. Garsono nuo mu­zikos. Kaip prisipažino pašnekovas, nežinodamas, turi klausą ar ne, visa­da tikėjo, kad nebus niekas kitas – tik muzikantas. „Ir kai pradėjau lankyti muzikos mokyklą, paėmiau į rankas akordeoną, pamačiau, kad man seka­si, kad aš galiu groti. Apie kitą profe­siją niekada ir negalvojau”, – atvira­vo R. Garsonas.

Nuo akordeono prie trombono

Į Lentvario muzikos mokyklą R. Garsoną pakvietė klasės draugas. Tada būsimas muzikantas skaičiavo 12-us gyvenimo metus. „Iki to lai­ko jokiu instrumentu negrojau, gal vienu pirštu kokią melodiją sugrai­bydavau, bet tai viskas”, – prisiminė R. Garsonas. Tai, anot pašnekovo, nebuvo problema, juk yra sakoma, kad, jei nori ką nors gerai išmokti, turi ateiti nieko nemokėdamas, nes persimokyti yra kur kas sudėtin­giau, juo labiau – ištaisyti klaidas.
Paklaustas, kodėl savo instrumen­tu pasirinko akordeoną, etnomuziko­logas neslėpė, kad tai buvo populiarus instrumentas, kuriuo gali groti šventė­se, giminių susitikimuose, kartu dai­nuoti, o triūbą nelabai kur papūsi.
Lentvario muzikos mokykloje R. Garsonas išmoko groti akordeonu ir trombonu. Pabaigęs ją, savo tikslo siekė Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokyklo­je (dabar – konservatorija), Estrados skyriuje. Čia R. Garsonas pasirin­ko tobulinti muzikavimą trombonu. „Prieš keletą metų Vilniaus konser­vatorijoje buvo atidarytas Estrados skyrius, todėl panorau groti džiazą bigbende”, – prisiminė pašnekovas. Šią ugdymo įstaigą R. Garsonas bai­gė 1990 metais ir gavo paskyrimą į Uteną dirbti orkestro vadovu.

Aukštojo mokslo – kartu su žmona

Bebaigdamas Juozo Tallat-Kelp­šos aukštesniąją muzikos moky­klą, R. Garsonas susipažino su bū­sima žmona. „Mano sesers vyras pakvietė padėti tvarkyti pamin­klo savo senelei, į pagalbą buvo paprašytas ir būsimos žmonos tė­vas. Po darbo jis pakvietė į sve­čius pietų, ten ir susipažinau su Rima, prasidėjo draugystė, besi­tęsianti iki šiol, – malonią pažin­tį
pasibaigusią vedybomis, prisi­minė R. Garsonas. – Atsimenu, ji mane nusivedė į mokyklą, kur turė­jo estradinį ansamblį. Aš jos moki­nius pamokiau groti būgnais, kitais instrumentais.”
Suradę bendrą kalbą, jauni žmo­nės sutarė, kad net ir muzikinis išsila­vinimas turi būti aukštasis. Todėl ne­trukus jau abu stovėjo prie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos durų. O už jų – nauji iššūkiai ir lūkesčiai, kuriuos priimti ir išpildyti pasiry­žo kartu. Akademijoje porą sudomi­no entomuzikologijos studijos. „Tai buvo nauja specialybė. Liaudies mu­zika mums abiem patiko, todėl ilgai nedvejoję šią sritį ir pasirinkome”, – pasakojo R. Garsonas, aukštojo mokslo pradėjęs siekti 1994-aisiais.
Bakalauro diplomas rankose nei R. Garsonui, nei jo žmonai nebuvo ledkalnio viršūnė, todėl netru­kus abu įgijo magistro laipsnį.

Įsimintiniausia – ekspedicijos

Studijos akademijoje R. Garso­nui ypač įsiminė dėl organizuotų ekspedicijų. „Ekspedicijos vykda­vo kiekvienais metais. Mes važiuo­davome į dvi: dainologinę, kai užrašinėdavome dainas, ir instru­mentologinę, kur reikėdavo užra­šyti muzikantus, liaudies muziką”, – pasakojo etnomuzikologas. Vie­nas ekspedicijas organizavo Lietu­vos muzikos ir teatro akademijos Etnomuzikologijos katedra, kitas – Etnomuzikos institutas, vėliau – Liaudies kultūros centras. Kaip aiškino R. Garsonas, pirmasis eks­pedicijų ratas, kai buvo apvažiuo­ta visa Lietuva, prasidėjo 1988 me­tais, baigėsi 2002-aisiais. 2003 metais tyrinėtojai, studentai, dės­tytojai pradėjo antrą informacijos rinkimo kelionę.
­ „Utenoje ekspedicijos daly­viai, tarp kurių buvau ir aš, lankėsi 2004 metais, jau antru važiavimu. Įdomu tai, kad iš prieš penkiolika metų per pirmą ekspediciją užra­šytų muzikantų Utenos krašte te­buvo likę du, tačiau atrasta ir už­fiksuota nauja liaudies muzikantų karta. Tai suteikė prasmę tęsti an­tro rato ekspedicijas visoje Lietu­voje. Nuo 2004 metų prabėgo jau 12 metų, bet užrašytų muzikan­tų dar yra nemažai, vėl auga nau­ja karta ” – pastebėjo R. Garsonas.
Į ekspedicijas 2004 m. įsitraukė ir Utenos kraštotyros muziejus, ku­ris nuo 2005 metų šią veiklą įvai­riose Utenos rajono seniūnijose tęsė savarankiškai. Užrašinėjami ne vien muzikantai, bet ir pasako­riai, dainininkai ir pan. Šios ekspe­dicijos tęsiasi iki šiol.
Ekspedicijos R. Garsonui tapo akstinu giliau pažvelgti į Utenos krašto liaudiško muzikavimo tra­dicijas. Pažintis ne tik su naujais žmonėmis, bet ir su jų turimais instrumentais peraugo į tikslingą bendravimą siekiant liaudies mu­ziką populiarinti, fiksuoti ir ty­rinėti. Taip dienos šviesą išvydo R. Garsono knyga „Utenos kraš­to muzikantai”, taip susikūrė ka­pela „Muzikontai iš pa Utenas”, taip atsirado respublikinė Peter­burgo armonikų šventė.

Parengė Jurgita PAVILONIENĖ