Nurimęs Šarkių kaimas saugo ir šiurpius, ir mielus prisiminimus (IV)

Aurelija Kairytė–Smolianskienė

Nė vieno kaimo ar miesto istorijos neįmanoma papasakoti nesigilinant į dešimtmečius ar šimtmečius ten gyvenusių šeimų likimus, mintimis nenuklystant į senųjų gyventojų vaikų ar anūkų prisiminimus. Vietovių paveikslus kuria žmonės, tad pritrūkus dabar jau aprimusio kaimo piešinio dėlionės detalės ją galima atrasti vienoje ar kitoje dar gyvuojančioje sodyboje. Ne išimtis ir Saldutiškio seniūnijoje prie Kemešio ežero įsikūręs Šarkių kaimas.

Prikaldavo vainiką ir pabėgdavo

Mindaugas Mykolas Leleiva prisiminė, kad kaime anksčiau vykdavo gegužinės pas kaimyną Graužinį. „Susirinko pas Graužinį ir padarė gegužinį, – juokėsi pašnekovas ir patvirtino kitos Šarkių kaimo senbuvės Veronikos Sudnytės „Utenos dienai“ išsakytus žodžius, jog šarkiškiai anksčiau švęsdavo ne gimtadienius, o vardo dienas. – Paslapčiomis prikaldavo prie durų, kur mano seserys miegodavo, vainiką per kurios nors iš jų vardo dieną ir pabėgdavo. Prie vainiko būdavo pridėtas sąrašas žmoių, nuo kurių tas vainikas.“

Pasak pašnekovo, Šarkiuose tarpukariu gyveno apie keturiolika šeimų. Jo atmintyje taip pat išliko vasarą į Šarkių kapines keliaujančios ir giesmes giedančios gausios šarkiškių procesijos. Tikslaus taip švenčiamos šventės pavadinimo vyras neprisimena, nes tuo metu buvo vaikas. Jis sakė, kad iš artimųjų Šarkių kapinėse palaidotas tik sesers kūdikis. M. M. Leleiva teigė, jog jose yra numatęs kapo vietą ir sau. Vyras tikisi, kad pritarus klebonui galės atgulti Šarkių kapinėse. „Reikės klausti ir seniūno, – paatviravo jis. – Čia aš gimiau, užaugau, vargus iškentėjau, čia noriu ir amžinai pasilikti.“

Pasak V. Sudnytės, Šarkių kapinės yra labai senos – tėvas jai sakydavo, kad tai pirmosios kapinės Vilniaus gubernijoje. Tiesa, nors Šarkiuose V. Sudnytės protėviai gyveno nuo neatmenamų laikų, bet šioje vietoje nėra palaidota pašnekovės artimųjų. „Tačiau dar kiek prižiūrime jas, aptvarkome“, – sakė moteris.

Dirbdavo vyriškus darbus

Aštuoniasdešimt devintus metus einanti Šarkių gyventoja V. Sudnytė gimė ir visą gyvenimą praleido Šarkių kaime. Pašnekovė sakė, kad jos tėvai turėjo tik kelis hektarus žemės – didelę gyvenimo dalį šeima praleido natūriniame ūkyje ir, anot jos, po truputį kažko parduotuvėje pradėjo įsigyti tik sovietmečiu: „Visko patys pasigamindavome, tuo ir maitindavomės. Turėdavome net saldumynų – tėtis laikė bičių kelminiame avilyje. Dabar visiškai kitoniškas bičių laikymas… Ir drabužių iš parduotuvės nepirkdavome, mat Šarkiai turėjo savo siuvėją Elena Paulionienę (apie ją plačiai rašoma pirmojoje straipsnių ciklo dalyje – aut. past.)“ Pašnekovė papasakojo, kad kolūkyje jai tekdavo dirbti vyriškus darbus: „Ir su arkliu ariau, ir su dalge dirbau. Vėliau darbavausi statybose. Apie normalų uždarbį net kalbos nebuvo. Dirbau tik, kad dirbčiau…“ Moteris kilo iš septynių vaikų šeimos – turėjo vieną seserį ir penkis brolius. Vienas iš brolių mirė ankstyvoje vaikystėje. „Na, dabar tiek vaikų niekas negimdo, jeigu vieną pagimdo, tai jau labai gerai. Jau paskutiniais tarybiniais metais sumažėjo šeimos. Kol ūkiškai žmonės gyvendavo, tol vaikų buvo daug“, – šypsojosi pašnekovė.

Įsiminė kareivio laidotuvės

Anot V. Sudnytės, Šarkių kaime liko tik kelios gyvenamos sodybos. Moteris sakė, kad Šarkiuose gyveno net jos tėvų tėvai: „Visi vietiniai, tėvukas pasiėmė kaimynę ir sukūrė šeimą…“ Iš karo laikų V. Sudnytei įsiminė tik nušauto rusų kareivio laidotuvės: „Ceremonija vyko ten, kur eina kelias į Saldutiškį, nuo sankryžos. Laidotuvių metu trankiai grojo orkestras. Buvo laidojamas ne koks generolas, o paprastas kareivėlis. Prie kelio stovėjo didžiulis akmuo, tad jį ir užkasė netoli to kelio. Atvažiuodavo rusų armijos kareiviai į namus, prašydavo valgyti. Bet mes negyvenome turtingai, tai mama duodavo tik duonos su pienu. Pavalgydavo, padėkodavo ir išeidavo.“ Vokiečių kariai pas Sudnius, priešingai nei pas „Utenos dienos“ kalbinto M. M. Leleivos šeimą, pasak pašnekovės, neužeidavo. V. Sudnytė atsimena, kaip sovietų buvo ištremtos kaimynų šeimos: „Bijodavome ir mes, bet mūsų nelietė. Netoliese ištrėmė tokią Valiulytę. Tik dėl to, kad turėjo daug žemės. Jos seserys išsislapstė ir taip išvengė išvežimo. O dabar jaunimas gyvulių neaugina, gyvena miestuose ir nelabai ką teveikia su ta žeme…“ V. Sudnytė Saldutiškio mokykloje baigė keturis skyrius. Mokėsi ten pat, kur ir kiti kalbinti šarkiškiai, nors sovietų okupacijos laikais Šarkiuose kelerius metus veikė pradinė mokykla.

Su arkliu – tik per šventes

„Kai įvedė elektrą, nebebūdavo kambaryje smarvės kaip nuo žibalinės lempos. Skaityti knygas mūsų namuose didelės mados nebuvo – reikėdavo dirbti, tad nebūdavo kada. Tačiau mano tėtis mėgdavo skaityti žurnalus ir laikraščius“, – sakė V. Sudnytė. Ji stebisi, kaip žmonės dabar nepaiso šventinių dienų, sekmadienių: „Man labai keista, kad dabar dauguma dirba bet kada, o anksčiau sekmadienį net kojos nekeldavo į lauką. Šarkiškiai eidavo į Saldutiškio bažnyčią. Ir bažnyčia būdavo pilna. Per šv. Kalėdas ir šv. Velykas pėsčiomis nekeliaudavo – važiuodavo arkliu. O eilinį sekmadienį traukdavo į šventovę pėsčiomis.“

Gedintiems – kmynų arbata

Ir apie laidotuves Šarkių senbuvė turėjo ką pasakyti – anot jos, žmones laidodavo kukliai. Gedulingiems pietums šeimininkai išvirdavo sriubos, mėsos, patiekdavo kmynų arbatos. Tas pats ir su vestuvėmis – V. Sudnytės aplinkoje jos būdavo daug kuklesnės negu dabar. „Ir neatsimenu nė vienos išsiskyrusios kaimynų poros, girdėto smurto šeimoje atvejo. Kad ir sunkiai gyveno, bet nesiskirdavo. O dabar – pasibarė ir iš karto skyrybos, – sakė senolė. – O vardadienius švęsdavo taip: pagamindavo naminio alaus, kiti gal samagono išvarydavo, iškepdavo kotletų ir susikviesdavo svečių – bet ne baisiai daug. Švęsdavo Jonines, Kazimierines, Antanines, Juozapines, Onines, mano – Veronikos – vardadienį… Vienoje troboje Jonas, kitoje – Antanas… Seniau Šarkiuose viskas būdavo paprasta, paprastos augdavo net gėlės darželiuose – tokių įmantrių kaip dabar nebūdavo…“

Žydai Šarkiuose negyveno

V. Sudnytė teigė, kad Šarkiuose negyveno nė vienas žydų tautybės asmuo. „Jie Saldutiškyje gyveno, užsiimdavo verslais, ten buvo bent kelios jų trobos, o prieš šventes prekiaudavo silke ir atvažiuodavo į Šarkius. Tėvai tuomet žuvies įsigydavo. Dar kartais atvykę į Šarkius ieškodavo pirkti veršelių pasiskersti.“

V. Sudnytės, priešingai nei ankstesnio pašnekovo M. M. Leleivos, atmintyje Šarkiai pokario metu – gana ramūs. Gilių sukrėtimų moters širdyje iš to meto neišliko. „Nelabai aš prisimenu, kaip karas prasidėjo ir kaip baigėsi. Atsimenu, kaip įsitvirtino kolūkiai ir sovietų valdžia atėmė žemes. Paskyrė tik po šešiasdešimt arų šeimai – ir viskas. Aplink buvo gana ramu“, – kalbėjo V. Sudnytė.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Aktualijos

Featured

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas

Krašto žinios