Kuktiškių seniūnijai priklausančio Kačiūnų kaimo rytiniame pakraštyje, į šiaurės vakarus nuo Krašuonos ir Kerėplinės upelių santakos, stovi Kačiūnų piliakalnis. Saulėtą rudens dieną į Kačiūnus užsukusios „Utenos dienos“ žurnalistės aplankė kone visas kaimo sodybas, tačiau šį tą papasakoti apie šį kultūros paminklą galėjo vos keli gyventojai.
Apie piliakalnį…
Kačiūnų piliakalnį juosia pelkėtas Krašuonos upelio slėnis. Piliakalnio šlaitai nuo slėnio pusės statūs (10–12 m aukščio), nuo šiaurės vakarų pusės – nuožulnūs (2,5 m aukščio). Viršūnės aikštelė – ovali, 60×35 m dydžio. Aikštelės šiaurės vakarų pakraštyje išliko suardyto pylimo liekanų. Už jo, manoma, buvo griovys ir antras pylimas. Aikštelė ilgą laiką buvo ariama, kultūrinis sluoksnis ir įtvirtinimai suardyti. Piliakalnio pietvakarinėje ir pietrytinėje papėdėse buvo senovės gyvenvietė.
Pilies kalno žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1972 metais atliko Utenos kraštotyros muziejaus, 1973 metais – Lietuvos istorijos instituto darbuotojai. Rasta lipdytosios brūkšniuotu paviršiumi keramikos. Kačiūnų piliakalnis datuojamas I tūkstantmečio prieš mūsų erą pabaiga–I mūsų eros tūkstantmečio pirmąja puse.
Slidinėdavo vaikai
Kačiūnuose, prie Kerėplos ežero, kuriame, pasakojama, kadaise nuskendo kažkoks kerėpla, gyvenantis Vidas Deveikis (75 m.) tikino negirdėjęs jokių legendų apie Kačiūnų piliakalnį. Kaimo senbuvio teigimu, pilies kalnu mažai kas domisi veikiausiai todėl, kad jis yra labai nedidelis, prie jo sunku privažiuoti. „Pernai dviračiais į Kačiūnus atvažiavę vaikai manęs klausė, kaip rasti piliakalnį”, – sakė V. Deveikis, prisiminęs, kad vaikystėje drauge su kitais kaimo vaikais po pamokų lėkdavo ant Kačiūnų piliakalnio slidinėti.
Stovėjo kampe
Gruodžio mėnesį 80-metį švęsiančią kačiūniškę Eugeniją Valiulytę „Utenos dienos” žurnalistės rado netoli namų esančiame miškelyje pjaunančią medžius. Jėgų kupina garbaus amžiaus moteris mielai sutiko trumpam užgesinti pjūklą ir pasidalyti savo prisiminimais.
Kačiūnuose užaugusi E. Valiulytė pasakojo, kad į mokyklą jai tekdavo pėdinti apie keturis kilometrus. Sykį ji miške taip užsižaidė su kitais vaikais, jog stipriai pavėlavo į pamoką ir buvo už bausmę pastatyta į kampą. Stovėjo tol, kol pamoka baigėsi.
„Žiemą dūkdavome ant piliakalnio – čiuoždavome nuo jo su slidėmis. Man slides pagamino brolis, – atsiminė kalbinta kaimo senbuvė. – Ir dabar kartais nueinu ant kalno pasiskinti rūgštėlių, iš kurių verdu sriubą.”
Sužavėjo Ladakalnis
Pasak E. Valiulytės, pokario laikais dideliame Kačiūnų kaime buvo sušaudytos dvi šeimos. Šią kraupią žinią ji teigė sužinojusi tada, kai eidama į mokyklą pastebėjo, kad iš vienos pirkios kamino neberūksta dūmai.
Paklausta, ar domisi piliakalniais, 79-erių kačiūniškė sakė, kad ją sužavėjo kaimyniniame Ignalinos rajone esantis Ladakalnis, nuo kurio, teigiama, matosi net šeši ežerai: Ūkojas, Linkmenas, Pakasas, Asėkas, Alksnas ir Alksnaitis.
„Mano tėtė buvo nesveikatingas, todėl sovietiniais metais, bijodama, kad iš mūsų nepaimtų arklių, pati ėmiau dirbti žemės ūkio darbus. Ir dabar dirbu – turiu tris traktorius, kombainą”, – šypsojosi ilgais žiemos vakarais skaityti knygas mėgstanti E. Valiulytė.
Stovėjo pilis
„Utenos dienai” telefonu pavyko susisiekti su buvusia pedagoge uteniške Danute Vonžodiene (75 m.). „Kačiūnai – mano tėvų, senelių, prosenelių gimtinė, todėl daug ką žinau iš artimųjų pasakojimų. Senoje enciklopedijoje, kurią man padovanojo viena istorijos mokytoja, parašyta, kad ant Kačiūnų piliakalnio stovėjo medinė pilis. Tai patvirtina ir mano girdėti pasakojimai, – tikino pašnekovė. – Šalia upės buvo 15 medinių grytelių, kuriose nakvodavo tarnai. Netoliese stovėjo stebėjimo bokštas ir belangės nusikaltusiems žmonėms. Taip man pasakojo mama, kilusi iš didikų Radvilų giminės.”
Parodė tunelį
D. Vonžodienė teigė, kad į jau begriūvančią pilį kanclerio pareigas ėjęs jos prosenelis Tartila kadaise susikviesdavo valstybės grietinėlę. „Medinė pilis visą gyvenimą priklausė Tartilų giminei. Kai buvau septyniolikos metų, partizanų vado Antano Kaušylos-Margio žmona, mamos geriausia draugė, kuri man padėjo atkeliauti į pasaulį, parodė akmenimis grįstą požeminį tunelį. Ten, anot jos, galėjo būti paslėpta vertybių, ginklų. Kaušylienė, kurią vadindavau tetula, mane labai mylėjo ir daug pasakodavo, – kalbėjo iki septynerių metų Kačiūnuose augusi D. Vonžodienė. – Ant Kačiūnų piliakalnio būdavo švenčiamos Sekminės. Mačiau senovines nuotraukas, kuriose įamžintas į kalną besiropščiantis jaunimas. Kai būdavau stipresnė, suorganizuodavau Mindaugo karūnavimo dienos šventę – ant kalno degdavo fakelai, skambėdavo lietuviškos dainos, liepsnodavo laužas. Žemėje, kuri dabar priklauso mano dukrai, yra šventas akmuo, kurį mes praminėme Laumės akmeniu. Šalia teka šaltinis.”
Mįslinga nuojauta
Siuvimo paslapčių ne vienus metus mokiusi uteniškė sakė, kad ant pilies kalno auga itin kvapnios į narcizus panašios gėlės, kurių skinti negalima, nes jos įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. D. Vonžodienė teigė nujaučianti, kad vietoje, kurioje kadaise buvo įėjimas į pilį, yra rūsys, o jame kažkas palaidota. „Mano tėtis buvo burtininkas. Prieš mirtį jis perdavė man būrimo galią”, – atskleidė pašnekovė.
Šiltuoju metų laiku šalia piliakalnio esančioje sodyboje dienas leidžianti Kačiūnuose gimusi uteniškė piktinosi šią vasarą jos ramybę drumstusiais keturratininkais, kurie esą raižė piliakalnį ir skersai, ir išilgai. Šią vasarą D. Vonžodienė savo kieme sulaukė dviejų vidutinio amžiaus turistų, panorusių aplankyti seną pilies kalną, tačiau nežinojusių, kaip jį rasti.
Paklausta apie Kačiūnų pavadinimo kilmę pašnekovė sakė girdėjusi, jog kadaise čia gyveno žmonės, kurie labai mylėjo kates. Moters teigimu, anksčiau teritorija, kurioje stovi Kačiūnų piliakalnis, buvo vadinama Tartilyne.
Autorės nuotr.
