Prie Šventosios upės prisiglaudęs Ilčiukų kaimas (Užpalių sen.), esantis beveik pačiame Utenos rajono pakraštyje, kadaise galėjo didžiuotis plačiai apylinkėse žinomu vandens malūnu, o vėlesniais laikais – ir šalia jo išdygusia pionierių stovykla. Tačiau pėsčiųjų tiltu per upę į mokymo įstaigą seniai nebeskuba mokiniai, o tuščia Ilčiukų mokykla tebelaukia atsakingo savininko. Caro laikus mačiusios kapinaitės dar pajėgios priglausti į amžinybę iškeliausiančius vietinius, o kol kas vienintele darboviete kaime galima pavadinti tik brangiakailių žvėrelių ūkį.
„Namą apdėjo du medžiu”
Ilčiukų gyventoja Aldona Mikučionienė pasakojo, kad prieš maždaug 40 metų su vyru jos tėvo pusbrolio dovanotoje žemėje pasistatė namus. „Buvo labai sunku, labai vargom, – prisipažino aštuntą dešimtį baigianti moteris. – Vyras iš savo tėviškės atsivežė išardytas klėtis, tačiau medienos buvo maža, todėl ėjo prašyti kolūkio pirmininko. Šis tarė: „Gali pasiimti medžio iš miško, tik taip, kad niekas – nei aš, nei kiti – nematytų.”
Taip sutuoktiniai Mikučioniai naktimis su arkliu iš miško vežė pušis ir „namą apdėjo du medžiu” – medienos, anot pašnekovės, reikėjo daug.
A. Mikučionienė teigė vaikystę praleidusi Ilčiukuose. Tiesa, dar tarpukariu statyti senieji pašnekovės namai, kuriuose augo jos tėvas, gyventi nebetinkami.
Iš septynių vaikų šeimos kilusi A. Mikučionienė sakė, kad tėvai gyveno ūkiškai, tačiau tėvas Petras Sagadinas spėdavo ne tik malūne „melnyku” padirbėti, bet ir batus taisydavo, siūdavo, gražiai medpadžius padarydavo.
Vaikai „badeliavo”
„1952 metais dar vyko baisus plėšikavimas. Būdavo naktį iš miško ateina banditai, o ryte pasirodo vadinamieji stribai. Tėvuką tikrai būtų nušovę, jei jis būtų nakvojęs namie. Miškiniai jį vadindavo komunistu ir mušdavo, jei namie aptikdavo, o stribai pravardžiuodavo buože. Šie dar priekaištaudavo, kodėl jis banditus į namus įsileisdavo”, – pasakojo pašnekovė. Ji pridūrė, kad, nors „liaudies gynėjai” ir vadindavo Sagadinus buožėmis, oficiali valdžia jų šeimą laikė „biedna”, todėl Sibiro ji išvengė. „Papjaudavom kiaulę, naktį iš miško prisistatydavo vyrai mėsos. Beveik visą ir išnešdavo, o mes, vaikai, badeliaudavom. Stribai neplėšdavo tiek, kiek anie, bet irgi norėdavo, kad duotum”, – neslėpė praeities nuoskaudų senolė.
Pasak A. Mikučionienės, Antrojo pasaulinio karo metais anapus Šventosios stovėjo vokiečiai, o šiapus – rusai. „Mama susiruošė kepti duoną. Tuo metu užėjo rusai. Mama klausia: „Ar galiu duoną kepti?” „Gali, – leido šie. – Tik vaikus kur nors kuriam laikui paslėpk.” Per kaimą ėjo iškastas ravas Laukiškis, į kurį mama mus suguldė ir apklojo šakomis. Iškepusi duoną, mama mus pasiėmė namo”, – pasakojo karo metais gimusi moteris.
Pašnekovė sakė, kad vokiečiai su rusais labai šaudė, bet, pasivaidiję gal tik kokią parą, dingo.
Duobės šventoriuje neišstovėjo
Žiemą, anot moters, jie, vaikai, slidinėdavo, važinėdavo rogėmis. Kitapus kelio nuo jos dabartinių namų stūksojo kalnas, nuo kurio vaikai rogėmis lėkdavo žemyn.
Didelėje šeimoje pašnekovė augo su dviem seserimis ir keturiais broliais. Berniukai, pasak A. Mikučionienės, mėgdavo medpadžius daryti, neatsilikdavo nuo jų ir mergaitės.
Moteris teigė, kad vaikystėje ji nebuvo dažna viešnia bažnyčioje, nes mama labai daug dirbdavo ir nelikdavo laiko aplankyti Dievo namus. Į Užpalių bažnyčią pašnekovė dažniau nueidavo jau būdama mergina. Pašnekovė sakė, kad ji, vėliau ir jos vaikai, Pirmosios komunijos sakramentą tarybiniais metais priėmė paslapčiomis.
„Kartą Užpaliuose vyko didelis Traicės kermošius (Švč. Trejybės atlaidai – aut. past.). Mano vaikai nubėgo prie šventoriaus saldainių nusipirkt. Tuoj mokyklos direktorius man paskambino: „Ar žinote, ką Jūsų vaikai padarė?” „Žinau, saldainių nusipirko. Direktoriau, neišstovėjo juk šventoriuje vietos. Nusipirko ir nubėgo.” Direktorius nieko daugiau nebesakė”, – pasakojo A. Mikučionienė.
Pasak pašnekovės, Ilčiukuose buvo pradžios mokykla, kurią lankė ir ji pati, o sovietmečiu jos vaikai ėjo jau į aštuonmetę. Prie mokyklos „Utenos trikotažo” rūpesčiu atsirado pionierių stovykla, į kurią, anot moters, vaikai atvykdavo net ir iš aplinkinių rajonų.
Liūdna naktis
Gegužinės pamaldos, pasak senolės, išimtinai vykdavo pas Marijoną Dijokienę.
Kryžiaus dienų, anot A. Mikučionienės, Ilčiukuose nebūdavo, tačiau kryžių būta: medinis kryžius stovėjo jų sodyboje, kitas, akmeninis, gyventojų vadinamas jaunimo kryžiumi, šalia kelio kaimo pakraštyje. Jaunimo kryžius sovietmečiu platinant kelią buvo palaidotas po naujuoju vieškeliu, o medinis kryžius ilgainiui supuvo ir Mikučioniai jį supjaustę sudegino. Vienintelis išlikęs kaimo kryžius yra akmeninis ir stovi viduryje Ilčiukų, Remeikių žemėje. Beje, senolė, gimusi 1941 metais, prisiminė, kad ji tuo laiku buvo mergina, kai vieną rytą atsikėlę ilčiukiečiai pašiurpo: visi kaimo kryžiai buvo nuversti arba apgadinti. „Mes žinojom, kad tai padarė vietiniai jaunuoliai, ir žinojom, kas jie, tik nežinojom, kas juos pasamdė tokį darbą padaryti. Tai buvo liūdna naktis”, – apgailestavo pašnekovė.
Vietoje sūrio – butelis
A. Mikučionienė išvardijo keletą brastų per Šventąją: Dijokienės (Pa Dijakienės), Nagelynės (pagal šalia gyvenusius Nageles). Buvo brasta ir prie malūno, kuri tiesiog taip ir buvo vadinama – brasta prie malūno. Šia brasta ne tik vežimu buvo galima pervažiuoti, bet ir žmogui perbristi.
Pašnekovei mama pasakojo, kad prie Ilčiukų esančiame raiste yra prasmegusi karvė, kurios žmonės taip ir nerado.
Pasak moters, anksčiau žmonės labai dainuodavo. Ir jos mama dainuoti mėgdavo, ir ji pati iki šiol nė vienos šventės nepraleidžia be dainos. Gegužines darydavo ant to paties kalno, nuo kurio žiemą vaikai rogėmis lakstydavo, o per Sekmines, anot senolės, dar ir dabar žmonės į parugę traukia, tik, apgailestavo senolė, dažniau ne su sūriu, o su buteliu rankoje.
Pripampęs pirmininkas
Nuo 1959 metų Ilčiukuose gyvenantis Jonas Leika sakė, kad jaunystėje dirbo vairuotoju – iš Dusetų (tuomečio Dusetų rajono centro) į Užpalius veždavo prekes. 1954 metais jis gyveno Užpaliuose. „Tada mašinų beveik nebuvo – kiekvienas kolūkis tik po vieną turėjo”, – atsiminė vyras. Jis pasakojo, kad kartą naktį (apie du kilometrai nuo Ilčiukų) jo vairuojamą sunkvežimį miške sustabdė anuometiniai partizanai. Jie, anot pašnekovo, iš „kūzavo” paėmė du „jaščikus” degtinės ir konservus, o visiškai pripampęs, nors ir ginkluotas, pirmininkas (jis grįžo iš kolūkių pirmininkų susirinkimo Dusetose) tuo metu miegojo vairuotojui ant kelių. „Tada kelias ėjo visai palei upę: vienoje pusėje vanduo, kitoje – miškas. Niekur nedingsi”, – sakė į spąstus pakliuvęs vairuotojas. Pasak jo, plėšikai greičiausiai su valtimi savo grobį persiplukdė į slėptuves kitame upės krante.
Ne geresni už tuos partizanus, anot pašnekovo, buvo ir vadinamieji „liaudies gynėjai”. „Apiplėšė Jūžintuose krautuvę. Skrebokų būstinė buvo pirmame aukšte, o parduotuvė – antrame. Dešimt kareivių baltais rūbais nuvežiau, bet nieko nerado”, – atsiminė J. Leika, įsitikinęs, kad ne kas kitas, o „liaudies gynėjai” patys ir apiplėšė krautuvę. Ne veltui žmonės vėliau dainuodavo: „Pavogė arielkų, pavogė tabokų, ale kaip nepavogė Jūžintų skrebokų?” Pašnekovas taip pat atsiminė, kad skrebai šliaužiodavo po atokesnes sodybas, prisinešdavo lašinių, degtinės ir prisigerdavo.
Autoriaus nuotr.
