Negrįžusių tėviškėnų ieškojimai ir atradimai

Nauja, dvidešimt pirmoji rašytojo ir kraštotyrininko Vytauto Indrašiaus paieškų ir atradimų knyga „Negrįžusių tėviškėnų švytėjimas“ prasideda pasakojimu apie Užpalių krašto Degesių kaimo valstiečių Gasparo ir Teresės Dulkių šeimą, devynioliktojo amžiaus antroje pusėje išauginusią aštuonis vaikus – šešis sūnus ir dvi dukras.

Veltui Degesių kaime ieškotume Dulkių šeimos palikuonių – net ir vieta, kurioje gyveno Dulkiai, lieka nežinoma. Tik archyvinis įrašas liudija, jog Gasparo Dulkės sūnus Jonas 1932 metais, pardavęs (nepavyko nustatyti kam) sodybą ant Šventosios upės kranto, pirko beveik 100 ha ūkį Telšių apskrityje netoli Upynos miestelio.

Tačiau Dulkių pėdsakai Užpalių krašto žemėje liko ir ryškiai matomi iki šiol. Juos paliko Gasparo Dulkės dukros – Teresė Dulkytė (1846–1930 m.), ištekėjusi už Satarečiaus kaimo ūkininko Jono Kaunelio, ir Barbora Dulkytė (1852–1905 m.) tapusi Kaniūkų kaimo ūkininko Pranciškaus Miškinio žmona. Miškinių dukrą Kotryną (1878–1906 m.) vedė turtingas Dusetų parapijos Kairionių kaimo gyventojas Aleksandras Pimpė, o Pranciškaus Miškinio sūnus Feliksas Miškinis (1888–1921 m.) pamilo Kaniūkuose, tik kitoje kelio pusėje gyvenusią, Valeriją Sirvydytę (1894–1954 m.).

V. Indrašius atkakliai ėjo Dulkių, Kaunelių, Miškinių, Pimpių, Sirvydžių pėdsakais iki paskutinių palikuonių ir viską dėliojo į knygą. Ieškojo jų visur: Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Visagine, Sankt Peterburge, Sibiro tremtyje, JAV. Rado Kaniūkų kaime gyvenančius Palmirą Sirvydytę ir Antaną Algirdą Miškinį, Vilniuje – Antaną Pimpę, Visagine – Artūrą Pimpę. Jie ir buvo pagrindiniai knygos sumanytojai ir mecenatai.

Knygos „Negrįžusių tėviškėnų švytėjimas“ pratarmėje autorius rašo: „Archyvinės atodangos ir aprašomų asmenybių palikuonių atsiminimai persipynė į vientisą penkių šeimų istoriją, kuri kaip nugludintas brangakmenis nušvito įvairiomis spalvomis, nušviesdama seniai iš gimtųjų sodybų išėjusius ir nesugrįžusius tėviškėnus.

Toji negailestinga užmarštis taip greitai viską pasiglemžia ir taip greitai viską ištrina iš šeimų atminties, kad negali atsistebėti. Kai archyvinius atradimus ir giminių atsiminimus sudėliojau į vientisą istoriją, palikuonys stebėjosi: kiek daug jie nežinojo, kokie šviesūs žmonės buvo jų giminėje ir kad nuo jų šviesos jie patys prašviesėjo.

Mintis viską sudėlioti į knygą švystelėjo staiga, kaip meteoritas, ir liko negęstančiu švytėjimu, kai prieš metus perskaičiau Aleksandro Pimpės anūko Antano Pimpės iš Vilniaus ir Izidoriaus Pimpės proanūkio Artūro Pimpės iš Visagino surinktus giminių prisiminimus. Širdimi, jausmais ir tikroviškumu rašyti išgyvenimai, pamaniau, neturėtų likti vien tik šeimų nuosavybė, jie turi susidėlioti į knygą ir žavėti kitus savo tikroviškumu ir istoriškumu. Šią idėją jau nuo pirmo pokalbio palaikė Antanas Pimpė, saugojęs tetų Birutės ir Elžbietos Pimpyčių išgyvenimus pokario ir tremties metais.

Kiekvienas mylime gimtąjį kraštą, turime tėvus ir senelius, bet prisipažinkime, ar kiekviena šeima turi išsaugojusi bent iki penktos kartos giminės istoriją? Bent man, daugiau nei 50 metų einančiam sunkiu kraštotyros ir tautotyros atradimo keliu, neteko tokių šeimų sutikti.

Mes negyvenam visais amžiais, trumpame gyvenimo kelyje išbarstome net tai, ką išgirstame. Neturėdami giminės šaknų palūžtame nuo stipresnių išgyvenimų, lengviau priimame svetimtaučių invazines blogybes ir lengvabūdiškai atsisakome ilgaamžio mūsų kultūrinio paveldo. Tad ši kolektyvinė knyga tebūnie švyturiu kiekvienam, kuris gyvenimo kelyje atitolęs nuo tėviškės, atitrūkęs nuo giminės šaknų, vėl galėtų širdimi ir jausmais pajusti, kaip gera turėti tvirtus giminės pradmenis.“

Knygą gražiai apipavidalino ir išleido UAB „Utenos Indra“. Išleista gausių mecenatų lėšomis, kuriems dėkodamas autorius skiria tokią dedikaciją: „Jūsų siekis išsaugoti tėvų, senelių ir senolių atminimą, Jūsų dvasingumas ir nuoširdumas rengiant šią knygą, sukūrė ilgaamžį paminklą, kurio nepajėgus sunaikinti nei laikas, nei užmarštis, nei karai“.

Knygos ištrauka: iš Antano Algimanto Miškinio prisiminimų

Iš buvusių dienų pas senelius

Gimiau dar nepriklausomoje Lietuvoje 1940 m. balandžio 8 d., o pirmuosius vaikystės atsiminimus atmintis išsaugojo iš vokietmečio. Prisimenu, kaip 1944 m. žiemą mane susirgusį senelis Antanas Miškinis arkliu vežė į Uteną apie 20 kilometrų. O ten buvo tiktai galimybė palikti mažą vaiką vokiečių karo ligoninėje. Kaimynas taip ir padarė ir jo duktė mirė… O savo anūko senelis vokiečiams nepaliko, parsivežė namo, ir jis išgyveno.

Senelio Antano Miškinio trobą Kaniūkuose sudaro keturios dalys: gryčia, namelis (priemenė), virtuvė, seklyčia. Po visa seklyčia yra rūsys. Gryčia pastatyta iš horizontaliai paklotų rąstų, o likusi trobos dalis – iš vertikaliai pastatytų alksninių rąstų ir iš abiejų pusių aptinkuota. Senelis aiškino, kad tuo metu kitokios medienos neturėjo.

Buvo didelis mūro sienų tvartas ir klėtis, kurią kolūkis nugriovė. Buvo klojimas, kuris kartu su kaimynų Sirvydžių klojimu per karą sudegė. Senelio klojime buvo užkastas kuparas su manta, deja, jo, sugrįžę iš pasitraukimo, neberado. Kas iškasė – liko neaišku. Žmonės kalbėjo, kad užkastų daiktų ieškodavo papildami žemę vandeniu – užkasimą išduodavo oro burbuliukai.

Dar prisimenu, kaip troboje prie vokiečių kareivių aš ant laikraščio nupiešiau Hitleriui ūsus. Senelis pamatęs baisiai nusigando, o vokiečių kareiviai tik nusijuokė ir davė man šokolado plytelę.

Prisimenu, kaip Kaniūkų kaimo kelios šeimos karui artėjant traukėsi, kol sustojo kažkokiame miške dabartiniame Zarasų rajone, už Vazajaus ežero. Prisimenu, kaip jie gyveno žeminėje, kaip įvyko vokiečių ir sovietų artilerijos susišaudymas. Vienas sviedinys nukrito šalia žeminės ir pritrenkė mažą kaimyno berniuką Vytautą Zabuką, kuris stovėjo ant žemės, o vyrai tarpusavyje kalbėjo, kad rusų kareiviai gali į žeminę įmesti granatą. Bet viskas baigęsi laimingai.

Po to senelis su kaimynu kalbėjo, kad ir Pirmojo pasaulinio karo metu ir dabar jokių mūšių Kaniūkų apylinkėse nebuvo. Močiutė jam pasakojusi, kad Pirmojo pasaulinio karo metu Kaniūkuose buvo apsistojęs kazokų būrys, kuris nusipirkęs iš jos jautį (senelis tuo metu buvo paimtas į caro kariuomenę) jį virė didžiuliame katile… Pasitraukdami kazokai liepė deginti rugių stagus. Kas dėl akių ir buvo padaryta.

Senelis pasakojo, kad armijoje iki fronto iš šautuvo iššovęs tik tris kartus, o gilzes vadas liepęs išsaugoti. Po kurio laiko vadas pareikalavęs jas parodyti. Pas vienus gilzės buvo aprūdijusios, o pas senelį blizgėjo, mat gulėjo kišenėje su kreidos gabaliuku. Tada vadas jį pagyrė ir parodė kitiems kaip pavyzdį.

Senelis pasakojo, kad vokiečiai kazokų į nelaisvę neimdavę. Pasakojo, kaip naktį ant apkasų užklydo labai didelė karvė (tikėtina stumbras), kurią kareiviai nušovė ir išsivirę suvalgė.

Išsaugojau senelio ir kelių kitų kareivių nuotrauką iš vokiečių nelaisvės Pirmojo pasaulinio karo metais… Pasirodo, vokiečiai trumpam belaisvius leisdavo išeiti į miestą. Karininkus pagal garbės žodį, kad sugrįš, o už kareivius turėjo laiduoti jų likę draugai. Pasakojo, kaip nelaisvėje kurį laiką kasė rudąją anglį, kurioje galima buvo įžvelgti galutinai nesuanglėjusius medžio rąstus. Pasakojo, kad, ko gero, ir būtų miręs kasykloje, jei nebūtų perkeltas į kaimą pas ūkininkus. Beje, senelis ne kartą kartojo, kad iš vokiečių išmokęs, kaip reikia dirbti žemę. Senelis, kada labai supykdavęs, nusikeikdavo tik vokiškai: „Donner Weter“ (liet. – perkūnija).

Iš šios knygos autoriaus V. Indrašiaus sužinojau, kad mano senelis „Miškinis Antanas, Prano, gimęs Kaniūkų kaime, Kauno gubernijoje, tarnavo eiliniu 442-jame Kašino pulke. Pateko į nelaisvę prie Grodno, buvo belaisvių stovykloje Vokietijoje, Frankfurte prie Oderio“ (vertimas iš rusų kalbos, datų ir kitų įrašų nėra – aut. past.).

Grįžęs namo senelis pasakojo, kaip Rusijos armijos belaisvių stovyklos buvo greta anglų ir amerikiečių. Rusijos armijos belaisvius vesdavo tvarkyti tų stovyklų. Pasakojo, kaip belaisviai rinkdavo nuo žemės jų išpiltą maistą, nes anglai ir amerikiečiai maitinosi iš Raudonojo Kryžiaus gautais maisto produktais. Carinė Rusija į nelaisvę patekusiais savo kariais visiškai nesirūpino, o anglams ir amerikiečiams Raudonasis Kryžius teikė pagalbą. Pasakojo, kad mums, rusų kareiviams, duodamą mažytį duonos kepalėlį pamirkius šiltame vandenyje jis išsipūsdavo į didelį kepalą.

Senelis Antanas Miškinis, vokiečiams užėmus Lietuvos kraštą, buvo paleistas namo. Pasakojo, kaip po Pirmojo pasaulinio karo nuo Švenčionių krašto ateidavo žmonės ir auksą mainydavo į grūdus, kuriuos rogutėmis veždavosi atgal, nes tame krašte ilgam buvo sustojęs rusų–vokiečių frontas, gyventojų ūkiai buvo labai nualinti ir šeimos kentė badą.

Senelis Antanas Miškinis su žmona Pranciška Janišiūte užaugino keturis sūnus: Antaną, Juozą, Napalį ir Bronių. Trys pirmieji gimė pamečiui, tik Bronius po pusantrų metų. Visus stengėsi išmokinti: Antanas Dotnuvoje baigė kultūrtechnikų mokyklą, Napalys studijavo Vytauto Didžiojo universitete Kaune, Bronius, dėdės kunigo Vincento Miškinio šelpiamas, mokėsi Vilniaus universiteto Gamtos fakultete. Mano tėveliui Juozui buvo skirtos didelio ūkio valdos Gaigalių kaime. Stipriam ūkininkui grėsė tremtis. Pasikinkė į roges arklį, susikrovė būtiniausius daiktus, maistą ir, palikęs visą ūkį Dievo valiai, anksti rytą išvažiavo į Vilnių. Aš likau pas senelius Miškinius Kaniūkuose, brolis Juozas – Kėpių kaime, tetos Milytės-Merkienės šeimoje. Tik apie 1953 m. nuvykome pas tėvus į Vilnių.

Iš vaikystės atsimenu, kaip mano senelio namuose Kaniūkuose karo metu, 1944 m. liepos mėn., buvo rusų karinė ligoninė, o šeima gyveno klėtyje, į kurią naktį verždavosi kareiviai ieškodami išgerti. Kurį laiką gyvenau pas tėvus Gaigaliuose, kur buvo apsistojęs rusų kariuomenės štabas. Prisimenu, kaip atvažiavę tankai sudarkė šalia sodybos esančią pievelę, o tankistai nušovė sodybos kieme lizde tupėjusius gandrus.

Mano tėvelis Juozas Miškinis (1911 05 25–1989 09 11) pasakojo, kad jį, dirbantį žemę, buvo suėmę enkavėdistai ir jau ruošėsi siųsti į kariuomenę, tačiau štabo viršininkas nuo tokios nelaimės išgelbėjo. Tėvelis ūkininkavo savo senelio Janišiaus žemėje Gaigaliuose, šalia Užpalių. Apsigynimui nuo plėšikų turėjo leidimą laikyti ginklą.

Prisimenu JAV rusų kariuomenei pagal lendlizątiekiamos troškintos kiaulienos skonį, kuris vaikui buvo kaip saldainis. Ir tik vėliau pagal konsistenciją supratau, kad tai buvo kiaulienos taukai su odelėmis. Prisimenu rusų kareiviams rodytą filmą 1944 m. vasarą tėvelio klojime Gaigaliuose apie karą. Tai tikriausiai buvo filmas „Stalingrado mūšis“.

Po ilgų dešimtmečių praleistų Vilniuje, Užpaliuose palaidojęs žmoną Liuciją, pajutau trauką vėl vaikščioti tėvų ir senelių žeme. Kaniūkų kaimo gale, savo senelių Miškinių žemėje, pasistačiau namą, pasodinau sodą, iškasiau tvenkinį. Šalia srovena Šventoji, aš sėdžiu terasoje ir gyvenu prisiminimais apie seniai praėjusias dienas…

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas