Vietoje nenustygstančios uteniškės Agnės Dabregaitės, save vadinančios flegmatiškai mąstančia cholerike, veidą, ko gero, jau spėjo įsidėmėti ne vienas uteniškis, kartas nuo karto užmetantis akį į muzikinius televizijos projektus. Galingu balsu apdovanota aštuoniolikmetė, ne vienus metus pati varinėjusi krepšinio kamuolį, jau kuris laikas aikštelėje vykstantį veiksmą stebi iš šalies. Prieš kiekvienas „Juventus” rungtynes sirgalių miniai sugiedojusi Lietuvos himną, Adolfo Šapokos gimnazijos abiturientė skuba įsikūnyti į komentatorės vaidmenį. Mergina, dramatiškiausiomis varžybų sekundėmis savo „gražų stiuardesės” balsą paverčianti „žemu vyrišku”, atskleidė, kad labiausiai džiaugiasi tada, kai jai pavyksta nuo kėdžių pakelti tūkstantinę žiūrovų armiją. Alternatyvaus roko grupėje dainuojanti Agnė prisipažino labiau už viską norinti, kad muzika ateityje taptų jos kasdiene duona.

Po nesėkmės – tyla

„Mama man pasakojo, kad, kai gimiau, labai garsiai rėkiau. Dabar jai nepatinka tai, kaip aš rėkiu, tai yra, dainuoju, – juokavo Agnė. – Nors mama mane visada palaiko, ji, ko gero, labiau norėtų, kad žemu balsu dainuočiau ramias, lyriškas dainas.”
Nuo mažų dienų dainuojanti pašnekovė su šypsena veide prisiminė savo pirmąją nesėkmę, tuo metu prilygusią didžiausiai tragedijai. „Pirmoje klasėje dainuodama solo partiją aš pamiršau dainos žodžius. Tai buvo visiškas fiasko, dėl kurio mane labai barė, – sakė Agnė. – Apsikabinusi pagalvę verkiau ir nemiegojau naktimis. Visus metus apie muziką nenorėjau nė pagalvoti.” Išdžiūvus ašaroms, mergaitė sulaukė drąsinančių mamos žodžių ir suprato, kad tikrai neverta taip lengvai pasiduoti. Kaip pati sakė, užsiauginusi teigiamus ožiukus ji ėmė dalyvauti visur, kur tik gali.

Metė muzikos mokyklą

Visiška muzikos savamoksle save vadinančią Agnę mama už rankos buvo nuvedusi į Utenos muzikos mokyklą, tačiau ketvirtokė šios ugdymo įstaigos slenkstį mindžiojo vos metus. „Per kančias mokiausi groti fortepijonu. Vieną dieną supratau, kad tai – ne man, ir, paskambinusi mokytojai, rėkiau į ragelį: „Viskas, daugiau nebelankysiu, man nusibodo! – dramatišką pokalbį su šypsena prisiminė mergina. – Dabar suprantu, kodėl aš nusprendžiau mesti muzikos mokyklą. Paprasčiausiai nemėgstu daryti to, ką man liepia.” Kūrybinę laisvę dievinanti Agnė tikino, kad nėra iš tų, kurie gali sėdėti išsitiesę it stygos ir, kilnodami rankas taip, lyg jos būtų plunksnos, groti iš natų.

Suplyšusios pėdkelnės nesugriovė planų

Aštuntoje klasėje pradėjusi dainuoti pas muzikos mokytoją Jūratę Katinienę, pašnekovė teigė iki šiol su ja palaikanti artimus ryšius. „Ji yra žmogus, sugebėjęs man įrodyti, kad tikrai galiu daugiau, nei pati įsivaizduoju, – sakė Agnė. – Mokytojos dėka papuoliau į Dainų dainelę, ir tai iki šiol man, kaip vokalistei, – didžiausias gyvenimo pasiekimas.”
Muzikuojanti uteniškė šypsojosi prisiminusi Ignalinoje vykusį zoninį Dainų dainelės turą, kurį, nepaisant to, kad tądien plyšo viskas – nuo pėdkelnių iki suknelės, jai vis dėlto pavyko įveikti. Televizijoje su dar dviem mergaitėmis atlikusi lietuvių liaudies sutartinę, Agnė dar ir šiandien prisimena kiekvieną jos žodį. „Mokytoja J. Katinienė manyje išugdė meilę tautosakai, – prisipažino pašnekovė. – Gal skambės keistai, bet, važiuodama automobiliu, klausausi sutartinių.”

Tėtis neleido liūdėti

Drąsos nestokojanti Agnė, tais pačiais metais pasiryžusi bandyti laimę „Lietuvos talentuose”, pripažino, kad šis jos žingsnis buvo pernelyg skubotas. „Nors į projektą ėjau vedina labai optimistiškų minčių, dabar suprantu, kad nebuvau tam pasiruošusi, – tikino aštuoniolikmetė pašnekovė. – „Lietuvos talentų” prodiuseris Samas (Saulius Urbonavičius – aut. past.) tada sakė, kad negali leisti, jog mane suėstų vilkai.”
Paklausta, ar labai išgyveno dėl to, kad nepateko į talentų ieškantį projektą, Agnė neslėpė – nesėkmės jaunus žmones gniuždo. Kadangi merginos draugai jos nesėkmingo pasirodymo per televiziją neišvydo, ji ir pati stengėsi per daug apie tai nekalbėti. „Utenos dienos” pašnekovė atskleidė, kad tądien ilgai liūdėti neleido tėtis, iškart po atrankos „Akropolyje” nupirkęs jai išsvajotą krepšinio lanką.

Svarbiausia – gerbėjų palaikymas

Prieš beveik dvejus metus žiūrovų pamėgtuose „Chorų karuose” su generolės Eglės Jakštytės vadovaujamu Utenos „Laimės” choru sėkmingai pasirodžiusi Agnė šiemet užtikrintu žingsniu žengė į „Lietuvos balsą”. „Prieš repeticiją išgirdusi, kaip ant tų, kurie kur nors mokosi muzikos, rėkia Rosita Čivilytė, pamaniau: „Man – šakės”, nes esu savamokslė. Tris kartus persižegnojau, išgėriau tris gurkšnius vandens, atėjau ir padainavau, – kvatojosi įvairių projektų dalyvė. – Buvau tokia laiminga, kai R. Čivilytė pasakė, kad neturi man jokių pastabų.” Agnė labai nustebo supratusi, jog jos balsas sužavėjo net tris projekto mokytojus, ir, nors tolimesnėse kovose uteniškė nusileido priešininkei, jai buvo itin smagu sulaukti šilto nepažįstamų žmonių palaikymo. Mergina neatskleidė, ar kitais metais vėl ryšis bandyti patekti į „Lietuvos balsą”.

Subūrė grupę

Nuotaikingoji Agnė, kurią šypsena lydėjo viso pokalbio metu, prisiminė, kaip, vos peržengusi Adolfo Šapokos gimnazijos slenkstį, sau pasakė: „Čia aš sukursiu grupę.” Užsispyrusi mergina kaip tarė, taip ir padarė. Dabar alternatyvaus roko grupės „Sweet souls” (liet. „Saldžios sielos” – aut. past.) vokalistė kone kasdien repetuoja drauge su bosistu Ramūnu Musteikiu, būgnininku Tomu Greičiūnu, gitaristu Vidūnu Tutkumi ir saksofonininku Dominyku Bražėnu, kurie, kaip pati prisipažino, laikui bėgant jai tampa vis artimesniais draugais, ištiesiančiais pagalbos ranką bet kokioje situacijoje. „Aš geriau sutariu su vyriškosios giminės atstovais, nes su jais mažiau dramų, – šypsojosi Agnė. – Galiu būti rami, kad, jei kada nors netyčia pradėčiau sirgti žvaigždžių liga, vyrukai man pirmieji pasakys: „Agne, nusileisk ant žemės”.”

Pradėjo kurti dainas

Pasak pašnekovės, dar nebuvo nė vieno koncerto, į kurį grupės „Sweet souls” nariai turėtų patys įsiprašyti. Visoje Lietuvoje koncertuojančio kolektyvo vokalistė Dievo dovana vadina tai, kad grupė surenka pilnas sales žiūrovų, po koncerto negailinčių malonių komplimentų. „Mūsų pagrindinis laimėjimas yra tas, jog pradėjome dainuoti savos kūrybos dainas. Aš niekada negalvojau, kad kada nors man pavyks sukurti gerą dainą, – dėstė mintis Agnė. – Kartą, kai namuose buvau viena, prisėdusi prie pianino sukūriau pirmą savo autorinę dainą. Iš pradžių bijojau ją pristatyti grupės nariams. Bet jiems patiko.”
Iš idėjos grojančios grupės nariai, per kiekvieną repeticiją į stiklainį su užrašu „Grupės biudžetas” metantys po eurą, kad galėtų įsigyti nuosavą garso aparatūrą, svajoja vieną dieną legalizuoti savo veiklą ir gyventi iš to, ką moka geriausiai.
Šiais metais mokyklą baigsianti Agnė atskleidė, kad jau žino, ką nori studijuoti. „Turiu išsirinkusi porą universitetų ir nusižiūrėjusi kelias specialybes. Rinksiuosi studijas, susijusias su kūryba, kultūros komunikacija, – it žirnius į sieną bėrė žodžius pašnekovė. – Noriu pažvelgti į šou verslą iš kitos pusės, galbūt tapti muzikos prodiusere.” Agnė juokavo, kad sunkiai įsivaizduoja save einant gydytojos, teisėjos ar buhalterės pareigas, nes yra tikras spirgutis, kuris nuolat turi judėti.

Išseko organizmas

Anot „Juventus” krepšinio rungtynes komentuojančios Agnės, iš pradžių jai buvo kiek nedrąsu kalbėti viešai. „Baiminausi, kad mano balsą girdės didžiulė minia žmonių, stengiausi, kad jis būtų kuo gražesnis, kaip kokios stiuardesės, – juokėsi jauna mergina. – Vėliau sugalvojau, kad dramatiškomis rungtynių sekundėmis man reikėtų kalbėti žemu vyrišku balsu, ir įsitikinau, jog taip pavyksta užvesti publiką.”
Paklausta, kaip ji geba suderinti mokslus, repeticijas su grupe, krepšinio rungtynių komentavimą ir dar daug kitų veiklų, Agnė neslėpė – jai ne kartą teko gulėti ligoninėje dėl organizmo išsekimo, kurį lėmė per didelis krūvis. Tačiau mergina to visai nesureikšmino ir tikino, kad širdžiai miela veikla viską atperka.

Laukia gyvenimo dovanos

Agnė su žiburiu akyse kalbėjo apie savo amžinąjį atilsį senelį, padovanojusį jai gitarą, tapusią nuostabiausia relikvija. „Nors senelis nebuvo labai dėmesingas žmogus, jis visada rasdavo man laiko ir labai mane mylėjo, – sakė pašnekovė. – Niekada nepamiršiu, kaip senelis vaikystėje išpildė mano norą turėti kalėdinę eglutę su lemputėmis.”
Su tėvais ir trejais metais jaunesniu broliu gyvenanti Agnė atskleidė, kad jau žino, kokią nuostabią dovaną gaus per šias Kalėdas. „Išsipildys didžiausia mano svajonė – turėti sesutę, – savo džiaugsmu dalijosi dainingoji uteniškė. – Mes visi gyvename gražiu laukimu.”

Agnės Dabregaitės asmeninio archyvo nuotr.