Lietuvos futbolo gyvenime vyksta daug įvairių, tiesiogiai su pačiu sportu nesusijusių įvykių. Visuomenei toli gražu ne visus užkulisinius manevrus yra lengva suprasti ir įvertinti.
Kilus FIFA skandalui atsinaujino ir triukšmas dėl dabartinio Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidento Juliaus Kvedaro reputacijos bei veiklos. Viešojoje erdvėje netrukus skambiai primintas ikiteisminis tyrimas dėl galimo LFF turto iššvaistymo ir apgaulingos buhalterijos tvarkymo.
Ar tikrai šiuo metu kilęs ažiotažas futbolo bendruomenėje galėtų būti siejamas vien su prastu rinktinės žaidimu? Gal LFF prezidento ir vadovybės pozicija tam tikrais klausimais kertasi su kai kurių asmenų interesais? Apie rinktinės žaidimą ir rezultatus pastaruoju metu buvo tikrai daug ir iš įvairių tribūnų kalbama, o dėl vėl neatsitiktinai primintos LFF prezidento J. Kvedaro reputacijos ir prokuratūros nutraukto ikiteisminio tyrimo ir motyvų LFF vadovas rekomendavo kreiptis į jam atstovavusį advokatą Arūną Marcinkevičių.
Žiniasklaidoje buvo skelbiama, kad teisėtvarkos institucijoms buvo kilę įtarimų dėl galimo LFF turto iššvaistymo ir LFF prezidento J. Kvedaro galimai neteisėto praturtėjimo, tačiau ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo nutrauktas, byla net nepasiekė teismo. Kaip pakomentuotumėte šias aplinkybes?
Pradėkime nuo to, kad tokie įtarimai kilo ne teisėsaugos institucijoms. Situacija buvo kur kas žemiškesnė – tuomet pažintimi su buvusiu LFF prezidentu Liutauru Varanavičiumi ir ryšiais su gana didelę skolą LFF turėjusiu vienu žinomu futbolo klubu siejami asmenys, talkinami šiame klube ir federacijoje nemenkų asmeninių interesų turėjusio praeitos kadencijos Seimo nario, pateikė niekuo nepagrįstą skundą, kaltindami LFF prezidentą tariamu neteisėtu praturtėjimu iš federacijos turto ir lėšų.
Faktinių pagrindų tyrimui pradėti akivaizdžiai nepakako, todėl buvo griebtasi pateiktų „argumentų” visuomeninio sureikšminimo, t. y. skandalo išpūtimo. Šiam tikslui pasiekti iniciatoriai pasitelkė žinomiausią žiniasklaidos priemonę, nuo visuomenės apdairiai nuslėpdami kurstomo skandalo priežastis ir tikruosius interesus.
Šių manipuliacijų rezultatas – Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo neteisėto praturtėjimo, LFF turto iššvaistymo, aplaidaus arba galimai apgaulingo apskaitos tvarkymo. Ikiteisminį tyrimą organizavo ir jo kontrolę vykdė Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra.
Siekiant užtikrinti tyrimui būtinų procesinių veiksmų teisėtumą, LFF prezidentui J. Kvedarui buvo pareikšti įtarimai. Būtina nepamiršti, kad įtarimų pateikimas kuriam nors asmeniui anaiptol nėra ir negali būti priimamas ar pripažįstamas tokio asmens kaltės fakto nustatymu ir konstatavimu. Kruopštus ir visapusiškas visų šių įtarimų pagrįstumo tyrimas pareikalavo daugiau nei trejų metų.
Ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjo, kad joks nusikaltimas nėra padarytas, todėl J. Kvedarui pareikšti įtarimai yra nepagrįsti faktais, neteisingi ir neteisėti. 2014 m. gruodžio 18 d. ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nesant nusikalstamos veikos požymių, t. y. asmenį reabilituojančiais pagrindais.
Dėl tos pačios priežasties kaltinimai LFF prezidentui J. Kvedarui niekada nebuvo ir negalėjo būti pareikšti, nesant nė menkiausių faktinių pagrindų perduoti bylą teismui.
Tačiau diskusijos dėl dokumentų klastojimo taip ir nenurimo. Kodėl?
Manau todėl, kad galimai buvo mesti ištekliai viešajam spaudimui palaikyti. Kurį laiką tai veikė. Netrukus Generalinės prokuratūros nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą prokurorai konstatavo, kad jokių faktų nėra. Galbūt vertėtų atkreipti dėmesį ir į tą aplinkybę, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad nuolat pabrėžtinai prisimenama transporto įmonė federacijai teikė paslaugas tuomet, kai LFF vadovavo L. Varanavičius, o ne dabartinis vadovas.
Buvo bandyta teigti, kad LFF pareigūnams pateikė ne visus dokumentus. Tačiau ikiteisminio tyrimo duomenimis, visi dokumentai buvo pateikiami tuoj pat, kai tik jų pareikalaudavo pareigūnai. Dėl to nėra jokio pagrindo kalboms apie bandymus kažką nuslėpti ar apgauti.
Iš esmės yra labai keista, kad per spaudą yra kvestionuojamas Generalinės prokuratūros sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą. Manyčiau, derėtų nepamiršti, kad sprendimu nepatenkinti suinteresuotieji asmenys turėjo visas galimybes apskųsti prokuroro sprendimą, tačiau juo nepasinaudojo. Beje, ar garbinga ir vėl eskaluoti šiuos klausimus spaudoje – tai klausimas žiniasklaidai…
Kažkam toks spaudimas LFF vadovybei yra naudingas. Gal jūs turite savo versiją?
Sunku pasakyti, tačiau atsitiktinumų nebūna. Gal šis puolimas galėtų būti siejamas su paskutiniu metu suaktyvėjusia LFF kova su galimai sutartomis, nesąžiningomis varžybomis. Taip pat buvo neleista keletui abejotinos reputacijos asmenų iš Azijos ir Artimųjų Rytų įsigyti futbolo klubus Lietuvoje, buvo sugriežtinta tvarka, pareikalauta klubų savininkų skaidrumo.
Neseniai LFF kartu su UEFA, „Europolu” ir tarptautine varžybų stebėsenos bendrove „Sportradar” surengė konferenciją Baltijos šalių policijos, prokuratūros, kitų institucijų pareigūnams apie sutartas varžybas – tai rimtas signalas kriminaliniam pasauliui.
Neseniai buvo įregistruota Seimo nario V. Vasiliausko baudžiamojo kodekso pataisa, suteiksianti galimybes gerokai efektyviau kovoti su sutartomis varžybomis. Be to, kad ši problema yra aktuali ne tik futbolui, bet ir kitoms sporto šakoms, ypač krepšiniui, o dabartinė LFF vadovybė yra viena iš iniciatorių stiprinat Lietuvos teisinę bazę sporto srityje. Žinant, kokie pinigai sukasi sporto versle – diskreditavimo kampanija neturėtų nieko stebinti.
Žvelgiant dar toliau, verta prisiminti, kad pirmoji puolimo banga kilo tik J. Kvedarą išrinkus LFF prezidentu. Antroji – kai LFF vadovybė pradėjo kovą su galimai sutartomis rungtynėmis.
Atliktas ikiteisminis tyrimas palietė ne tik dabartinį LFF prezidentą, bet ir jo artimuosius. Kokie veiksmai buvo atliekami jų atžvilgiu?
Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) trejus metus tikrino ne tik J. Kvedaro, bet ir jo artimųjų finansines operacijas. Žmonės turėjo dalyvauti VMI apklausose. Deja, tokiais atvejais artimųjų įtraukimas į bylą yra įprasta praktika.
Tokie dalykai yra labai nemalonūs. Juk trejus metus žmonės buvo tapę tyrimo objektais. Jie buvo stebimi, klausomasi jų pokalbių, žmonės privalėdavo dalyvauti apklausose.
Šis tyrimas tokiu būdu virto galingu psichologinio spaudimo įrankiu siekiant jo pasitraukimo. Nėra paslaptis, kad tuo pat metu suinteresuotos asmenų grupės jam siuntė aiškų signalą – pasitrauk ir viskas nurims.
Panašu, kad skundų prieš LFF vadovybę iniciatoriai, siekdami savo tikslų, savanaudiškai naudojosi valstybės ištekliais. Suprantama, skundus reikia tirti, tačiau gilesnė tyrimo motyvacijos analizė sutaupytų lėšų ir laiko. Galbūt dėl to turėtų susirūpinti tiek Policijos departamento, tiek Specialiųjų tyrimų tarnybos, tiek Generalinės prokuratūros bei kitų valstybės saugumą ir teisingumą užtikrinančių institucijų atstovai.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Liepa LINGYTĖ