Jaukiai sutvarkytame bute, esančiame Taikos gatvėje, dar tvyro Velykinė nuotaika. Galbūt dėlto, kad ant stalo puikuojasi Velykinis medis, padabintas margučiais. Šio pavasarinės šventės akcento šeimininkai dar nesuskubo paslėpti – juk iki Atvelykio dar kelios dienos.
Kambaryje pakvimpa anyžiaus arbata – uteniškiai Zenė Karvelienė ir jos sutuoktinis Pranas anyžiaus žolės prisirinkę nuo praėjusios vasaros, tad kiekvieną svečią, užsukusį į jų namus, visuomet pavaišina vasaros aromatu kvepiančia arbata.
Verbų rišėja Zenė namus papuošė savo pačios rankomis rištomis verbomis ir floristinėmis puokštėmis, tačiau dauguma darbų iškeliavo į tautiečių, vertinančių natūralumą ir lietuviškas tradicijas, namus ar buvo išvežtos į užsienį.
Kodėl verba labai svarbi mūsų lietuviškose tradicijose?, – paklausėme verbų rišėjos Zenės Karvelienės.
Kiek žinau, verbos kildinamos ne iš Lietuvos, o iš lenkų krašto. Sykį prieš Verbų sekmadienį teko pabuvoti Lenkijoje, tad galima teigti, kad lenkai pamišę dėl verbų. Jei apsipirkti eina visa šeima, tai verbą nešasi ne vieną, o kiekvienas atskirai. Lietuviai gerokai atsilieka nuo kaimyninių lenkų. Lietuvaičiams verbos dažnai kelia rūpesčių – neva kaupia dulkes, reikia ieškoti atskirų erdvių ir pan. Tačiau verbos vertinamos už natūralumą, juk kiekvienas Kaziuko mugėje apsilankęs tautietis negrįžta namo be šios grožybės. Vadinasi, lietuviškos tradicijos mūsų šalyje yra puoselėjamos.
Štai savo prieškambarį papuošiau savo darytomis verbomis, kasmet vis papildau naujomis. Ir nekelia jokių rūpesčių, išskyrus tai, kad po daugelio metų jos jau nėra tokios gražios. Verbų negalima laikyti saulės šviesoje, kurioje gali pakeisti spalvą. Tad visiems, įsigijusiems verbą, patariu ja papuošti saulės neapšviestas erdves.
Neretai žmonės bijo dulkių, nusėdančių ant sausų puokščių. To nereikia bijoti, nes dulkes paprasčiausiai galima nupūsti.
Kuo skiriasi aukštaitiškos nuo kitų regionų verbų?
Nemanau, kad jos turi ryškių skiriamųjų bruožų. Komponuoju apvalias verbas, kurios iš kitų išsiskiria tuo, kad kotelio viršuje ratu rišami sausi augalai. Kai kurie sako, kad tokios puokštės yra aukštaitiškos.
Neseniai lietuviai labai pamėgo puokštelės tipo kompozicijas – jos mažos, kompaktiškos, tad nereikia ieškoti atskirų vietų namuose.
Verbos ir puokštės gaminamos iš sausų gėlių ir augalų. Vadinasi, pasiruošimas vyksta nuo pavasario iki vėlyvo rudens?
Augalai, kuriuos naudoju verboms gaminti, renku laukuose, o anksčiau, kuomet turėjome kolektyvinį sodą, įvairiausius augaliukus sėdavau ir augindavau pati. Neretai sausų gėlių parūpina mano draugės, kurios jau žino mano pomėgį. Dvejus metus grožybių ieškau gamtoje – abu su vyru sėdame ant dviračių ir važiuojame į laukus, renkame kraujažoles, šlamučius, nendres, smilgas, ašarėles, laukines aguonas. Gamtoje galima rasti ir pačių netikėčiausių augalų, kurie puikiai įsilieja į mano kompozicijas.
Pastaruoju metu pirkėjai ypač vertina verbas, kurias puošia lietuviški augalai – linai, rugių varpos.
Augalus rinkti reikia skirtingu lauku – kartais gėlės savybės pasikeičia per pusdienį. Kolektyviniame sode augalais daugiausia rūpindavosi vyras. Nuvažiuodavau, o palėpėje gėlės jau tvarkingai sudžiautos.
Kai perdavėme sodą, visus sudžiuvusius augalus teko pernešti į butą. Čia mažai erdvės, tad atrasti vietą mano augalėliams buvo ypač sudėtinga. Šiandien jie nuo tiesioginių spindulių paslėpti balkone, apdengiau ir taip laukia savo eilės, kai bus įrišti į verbas.
Nėra patalpų, kuriose galėčiau įsirengti atskirą kambarį sausuoliams laikyti. Tad kai kuriuos sudėjau į dėžutes ir laikau tamsiajame kambarėlyje. Bepigu gyvenantiems kaime, kur galima ant plataus stalo sukrauti visus augalus ir pasinerti į kūrybą. Čia, bute, vargingos sąlygos: tamsiame kambariuke vietos ypač mažai, tad surišti ir laikyti daugiau verbų ar floristinių puokščių – sudėtinga.
Kaip užsikrėtėte verbų rišimo liga?
Nuo vaikystės man labai patiko menas. Mėgau piešti, siuvinėti kryželiu, megzti. Dabar daug ko teko atsisakyti, mat sušlubavo sveikata, pradėjo skaudėti sąnarius. Bandžiau pinti vyteles, tačiau ir su šiuo malonumu teko atsisveikinti – rankos pavargsta, skauda.
Viskas prasidėjo prieš 20 metų, kai išpopuliarėjo kapams skirtų gedulingų puokščių gamyba. Anais laikais pasinėriau į šių puokščių gamybą, tai buvo puikia proga prisidurti prie algos. Vėliau esu padariusi daugybę puokščių su gyvomis gėlėmis, kurių netrūko mano sode.
Ar dalyvaujate mugėse, kuriose dažniausiai atsiveria plačios galimybės parduoti savo dirbinius, pradžiuginti pirkėjus?
Anksčiau, kai Utenoje būdavo rengiamos Kaziuko mugės, mes su vyru vos spėdavome suktis. Tuomet verbų populiarumas buvo ypač didelis. Tačiau išnykus madai mūsų mieste rengti tokio pobūdžio muges, nebedalyvauju ir aš.
Dalyvauti mugėse ir prekiauti neturiu galimybių dėl sveikatos, dabar daugelį mano floristinių dirbinių pirkėjai užsako ir nuperka tiesiai iš namų. Tiesą pasakius, už parduodamas verbas pelno nėra. Tai tik malonus užsiėmimas, kuris teikia ramybę. Juk negi spoksosi pro langą ir nieko neveiksi?..
Iš kur semiatės idėjų, kaip pasigaminti verbas ir puokštes?
Esu savamokslė. Dukra Rasa yra baigusi floristikos kursus, tad ne kartą teko skaityti jos užrašus, o komponuoti ir žaisti spalvomis mėgstu pati.
Labai svarbus ir žmogaus tobulėjimas: juk pirmas darbas visuomet bus primityvesnis nei, tarkim, pagaminus 100 dirbinių.
Jums talkina ir vyras Pranas?
Žinoma, jis kartu su manimi mėgsta rinkti augalus, džiovinti juos. Visuomet šypsnį kelia tai, kad kiekvieną augalą jis vadina liaudiškais vardais: echinacėja jam – ežiuolė, celioziją vaizdžiai vadina gaidžio skiautere.
Autorės nuotr. 
