Gyvenimo kely mes sutinkame šimtus žmonių. Su vienais bendraujame kasdien, su kitais prasilenkiame neatsigręždami. Atsitinka ir taip, kad kartą sutiktas žmogus pasilieka atminty visam gyvenimui. Apie tai labai gražiai ir prasmingai yra pasakiusi literatūrologė, poetė, profesorė Viktorija Daujotytė: „…jei kartą susitikai, tai ir lieki to susitikimo šviesoje“.

Prisiminimų šviesoje

Prisiminimų apie mūsų kraštietę aktorę Reginą Paliukaitytę-Guobienę šviesa lydi daugybę jos gerbėjų. Pirmoji artimesnė pažintis su aktore prasidėjo tėviškėnų klubo „Indraja“ sueigoje. Regina mielai bendravo su vyrų ansamblio „Smetonos laikų berniokai“ dainininkais. Mūsų koncertinę programą puikiai papildydavo jos skaitoma poezija.

Visam laikui liks atmintyje vyrų ansamblio su R. Paliukaityte išvyka į Kauno žemės ūkio akademiją. Buvome pakviesti į Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo – Vasario 16-osios – minėjimą. Nedidelis autobusiukas, pasvyruodamas į šonus, greitomis vežė ansamblio dainininkus ir visų mylimą aktorę. Kalbėjomės apie šį bei tą, tarėmės dėl koncerto repertuaro. Kaip visada, Juozas Vanagas pasakojo linksmas istorijas iš jo diriguojamų chorų gyvenimo, profesorius Algirdas Vyžintas buvo susirūpinęs mūsų tautos meno gyvasties išsaugojimu. Tarp kitko užsiminiau Reginai – gal būtų neblogai išleisti knygutę apie vyrų ansamblį. Šiai minčiai ji labai pritarė, pažymėdama, kad bus įdomu ir reikalinga po daugelio metų priminti žmonėms apie tokį vyrų ansamblį. Vėliau, kai buvo rengiama knygutė „Gyvenimas su daina“, Regina joje parašė nuoširdų atsiliepimą apie dainuojančius vyrus, jų koncertą Vilniaus rotušėje.

Bet grįžkime į Kauną. Žemės ūkio akademijos salė buvo pilnutėlė. Studentai, dėstytojai, profesūra susirinko į šventinį minėjimą. Po vyrų ansamblio dainos, į sceną išėjo Regina. Ji tarsi skleidė nenusakomą šviesą, kai pradėjo skaityti savo mylimo poeto Antano Miškinio eiles. Kaip ji skaitė! Salė nuščiuvo išgirdusi:

Šiandien taip elegantiškai sninga,

Sninga žemėn medžių žiedais.

Panašiai mano meilė dingo

Su visais, visais pažadais.

Po šių eilučių sekė dar keliolika eilėraščių iš A. Miškinio kūrybinio palikimo, kuriame jis meistriškai perteikė dvasinės būsenos lobius. R. Paliukaitytė juos dar labiau paryškino savo širdies šiluma, ilgam palikus ją klausytojų atminty. Po minėjimo žmonės ilgai nesiskirstė, bendravo su aktore bei kitais koncerto dalyviais.

Kitas susitikimas

Kitas nepamirštamas susitikimas su R. Paliukaityte įvyko Vilniaus rotušėje. Čia buvo švenčiamas jos jubiliejus kartu su aktore Lilija Žadeikyte. Reginą sveikino teatro kolegos, kultūros darbuotojai, jos talento gerbėjai. Vyrų ansamblio atliktos dainos – F. Šuberto „Liepa“, A. Butkaus „Aras“, lietuvių liaudies dainos – aktorei paliko ryškų įspūdį, primindamos lietuviškus miškus, sidabrines palaukes. Anot jos, beklausant vyrų dainavimo, jai darėsi šilta ir gera, jautėsi esanti tėviškėje, kur gyvas, gražus lietuviškas žodis, tauri lietuviška daina.

Buvau maloniai nustebintas, kai po kelerių metų išėjusioje knygoje „Aktorė Regina Paliukaitytė. Gyvenimo ir kūrybos fragmentai“ buvo patalpintas jos sveikinimas vyrų ansambliui dešimtmečio proga. Šitaip pasielgdama aktorė dar kartą priminė mums, kokios brangios ir vertingos jai tėviškėnų susitikimų akimirkos, gimtojo krašto atspindžiai. Dar keletas jos minčių, išreikštų knygoje: „…mylėdamas žemę, medį, savo kraštą, savo tėvynę, savo kalbą ir žmones, daraisi geresnis, tauresnis, drąsesnis, doresnis…“.

Dėkojimai

Šių metų sausio 6 dieną R. Paliukaitytei-Guobienei būtų sukakę 84-eri. Esame labai dėkingi aktorei už dešimtis vaidmenų teatro spektakliuose, Lietuvos kine, už poezijos vakarus Lietuvos miestuose ir miesteliuose, už daugybę nepamirštamų laidų Lietuvos radijuje ir televizijoje, radijo ir televizijos teatro vaidinimuose. Tai buvo tikroji Lietuvos dukra, išaugusi Daržinių kaime (Daugailių sen. Utenos r.), pamilusi lietuvių liaudies meną, jos dainas ir žmones. Labai jautriai apie Reginą yra atsiliepęs jos bendramokslis Utenos vidurinėje mokykloje ir konservatorijoje a. a. Ferdinandas Jakšys. Anot jo, Reginos dvasinis grožis buvo atvertas jos darbuose, nenuslėptas po širdies kiautais… Regina niekada nebuvo atskirta nuo Utenos krašto, atitraukta nuo kalbos, tradicijų, buities. Susitikimuose su kraštiečiais visada ją prisimename atgijusią, tebekalbančią gražia aukštaitiška kalba. Užgaudavo ji jautriausias širdies stygas skaitydama savo poetus: Antaną Miškinį, Joną Šiožinį, Strazdą, Vienažindį…

Iš kur žinot galėjau, mama,

Kad greitai vasara praeis? –

Vyšnia balčiausia prie pat namo

Nuogas rankas žemyn paleis?

Deja, jau seklytėlė šalta…