Alantoje gyvenančią garsią siuvinėtoją tautodailininkę Ramutę Žiagūnienę visą gyvenimą lydi širdžiai malonus užsiėmimas – siuvinėjimas: darbšti ir talentinga moteris naujais dygsniais adatą gainioja bemaž nuo vaikystės. Nuolat stebėdama savo močiutę, kuri buvo meniškos prigimties, ne tik buities darbų, bet ir meno subtilybių mokėsi kantriai bei atsakingai. Sukūrusi šeimą ir turėdama daugybę kitų buities rūpesčių, alantiškė nepadėjo į šalį adatos ir siūlo: ji iki šių dienų savo kasdienybę praskaidrina siuvinėdama staltieses, lovatieses, servetėles, dalyvaudama mokymuose ir seminaruose ir tuo pačiu visus namų ruošos ir maisto gaminimo darbus patikėdama supratingam savo vyrui Stanislovui.

Siuvinėjate adinuke? Koks tai siuvinėjimo būdas?

Dabar adinuke jau mažiau siuvinėju, nes anksčiau šiuo būdu siuvinėdavau tautinius rūbus: marškinius, nuometus ir įvairiausias prijuostes. Oi, kiek mano išsiuvinėta! Kalnai drabužių. Gaila, kad iki šiolei neskaičiavau. Nuo Lietuvos nepriklausomybės pradžios intensyviai siuvinėjome drabužius ir vykdėme mūsų vadovės Vidos Kulikauskienės, įsteigusios individualią įmonę „Tautinio kostiumo klubas”, užsakymus. Mes piešinukus pasiruošdavome iš anksto. Paskambindavo, pasakydavo, pagal kokį pavyzdį siuvinėti, o mes kartu su J. Čekeliene bei T. Sabaliauskiene puldavome dirbti kaip fabrike. Ir naktimis. Tam dieną nebuvo laiko, nes dirbome grįžusios namo, rūpinomės šeima, o siuvinėjimui laiko belikdavo tik tuomet, kai šeimos nariai suguldavo miegoti. Visuomet žiūrėdama laidos „Duokim garo” koncertus aš atkreipiu dėmesį į dalyvių tautinius kostiumus ir akimis ieškau, ar kurio nors dalyvio rūbai nėra siuvinėti mūsų rankomis. Kiekviena siuvėja atpažįsta, mat turi savitą siuvinėjimo metodiką.

Kokie Jums nesvetimi kiti rankdarbiai?

Riešinės. Kai prasidėjo jų mada, įnikau į riešinių mezgimą ir negalėjau atsitraukti. Užsakymų buvo įvairiausių, o megzdavau iš siūlų, kuriuos gaudavau. Vieni buvo geresni, kiti – prasti. Tačiau šis mados klyksmas baigėsi. Kas norėjo, įsigijo, o tiems, kam nerūpi, jiems ir nereikės. Dabar riešinių nemezgu, nes skauda pirštą. Šiam darbui reikia tvirtų rankų, nes iš voratinklio nieko neišeis. Mezginys, skirtas riešinėms, turi būti kietas ir tvirtas.

Ar dažnai leidžiate laiką su adata?

Taip, kasdien. Štai pabaigiau siuvinėti lovatiesę iš gobeleno. Ją puošiau ornamentais. Tai buvo labai sunkus ir ilgas darbas, mat dirbau nuo praėjusio rudens. Ruošiuosi šį darbą pristatyti spalio mėnesį Visagine vyksiančioje tautodailininkų parodoje.

Kada susirgote siuvinėjimo liga?

Nuo vaikystės. Mano bobutė gyveno su mumis. Prisimenu, kaip ji rišdavo sodus ir bardavo mus, jeigu karpydami sugadindavome šiaudus. Ji labai gražiai piešdavo, o vietoj dažų naudodavo akmenukus, kurių mes pririnkdavome, taip pat žoleles. Senelė mėgo dekoruoti skrynias. Nebuvo mokyta, tačiau talentinga. O jeigu pritrūkdavo dažymo priemonių, mūsų prašydavo iš burokėlių pagaminti skritulėlių, kuriuos išgręžiodavo, padarydavo skylutes ir naudodavo dekoracijoms. Anais laikais juk siūlų nebūdavo, tad ir siuvinėti nebuvo galimybių. Prisimenu, kaip bobutė, paėmusi šluotražį, išlauždavo beržinį raželį ir liepdavo mums megzti. Juk anksčiau ne tik siūlų, bet ir vąšelių nebūdavo pirkti.

Ar rankdarbiais puošiate savo namus?

Mažai tokių darbų belieka namuose. Paprastai savo rankdarbius parduodu arba, jeigu lieka, padovanoju. Juos mėgstu dovanoti.

Ar esate aktyvi parodų dalyvė?

Tikrai taip. Yra rengiama tradicinė Kovo 11-osios tautodailininkų paroda, kurioje visuomet dalyvauju. Žinoma, nepraleidžiu progos dalyvauti ir parodoje „Aukso vainikas”.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

Daugiau: darbo rūbai

{youtube}r5xarxKzB3o&t{/youtube}