Kirdeikiai – nedidelis kaimas, kuris žiemą tartum apsnūsta, o vasarą juntamas šioks toks pagyvėjimas, mat atostogauti atvyksta daugiau jaunimo. Tačiau jau rudens pradžioje šis kaimas, kuris kažkada ir savo mokyklą turėjo, ištuštėja. Viename aštuonbučių namų įsikūrusi Utenos krašto kūrėja Jūratė Godaitė sako, kad pro langą žiūrint per dieną galima pamatyti vos vieną kitą praeivį ar automobilį pravažiuojantį. „Kad neturėčiau mėgstamos veiklos, veikiausiai išprotėčiau”, – šypteli nėrinių meistrė. Dviejų kambarių bute, kurį šaltuoju metų laiku pasišildo tik elektriniu radiatoriumi, gyvenanti menininkė J. Godaitė laiką leidžia daugiausia nerdama iš siūlų įvairiausias grožybes. Daugžodžiauti nelinkusi, į klausimus atsakanti labai trumpai, pašnekovė kuklinosi, kad labai nemėgstanti būti dėmesio centre, didžiuotis savo sukurtais dirbiniais. Portalo udiena.lt skaitytojams pristatome kirdeikiškės kūrybą ir užduodame keletą Jūsų atsiųstų klausimų.

Kada pirmą kartą į savo rankas paėmėte mezgimo priemones?

Labai seniai. Visą gyvenimą neriu. Mano mama irgi buvo mezgėja. Augome penkiese ir gyvenome Švenčionių rajone. Mamai dažnai tekdavo megzti rūbus. Juk anksčiau nebuvo tiek daug parduotuvių, o ir jose drabužiai būdavo savotiškas deficitas. Žinoma, ir pinigų tokiai didelei šeimai neužtekdavo, tad iš darbų kolūkyje sugrįžusi mama rasdavo laiko ir siuvimui, ir mezgimui. Visa tai stebėjau ir iš jos mokiausi.
Penktoje klasėje per žiemos atostogas virbalais nusimezgiau sau liemenę. Ji buvo labai primityvi ir paprasta. O raštas – lyg kojinės. Pamačiusi, kad kažkas pavyko, ėmiau mokytis nerti raštus, įvairiausias gėles ir pan. Paskui darbai gimė vienas paskui kitą. Anuomet mano mezginiai ar nėriniai nedalyvavo jokiose parodose, nė vieno nenupirko. Viską kūriau pati sau.

Ar dažnai draugaujate su siūlu ir vąšeliu?

Nuolat. Su virbalais nebedraugauju: man netraukia mezgimas. Tačiau nerti vąšeliu – pats nuostabiausias jausmas. Apima dvasinė ramuma, galiu pailsėti nuo visko, atsikvėpti.

Kokių darbų galima rasti Jūsų namų kraitėje?

Nunėriau puošnias sukneles, kurias nupirko draugė ir sau, ir dviem dukrytėms. Daug kas pasakytų, kad nerti suknelę sudėtinga, darbas reikalauja kantrybės. Taip, sutinku su tuo. Tačiau man didesnis darbas labiau patinka nei smulkūs niekučiai. Atsisėdusi per nepilną mėnesį ėmiau ir nunėriau suknelę.
Taip pat turiu servetėlių, staltiesių, o pastaruoju metu labai patiko nerti burbulus kalėdinei eglutei. Štai namuose nutūpė ir balti angeliukai, perrišti spalvotais kaspinėliais.

Jūsų namuose išties daug nėrinių: jais papuošti namų apyvokos daiktai, net vazelėse – nertos rožytės. Ar tiesa, kad Jūsų darbai iškeliauja ir į užsienio šalis?

Tikrai taip. Nemažai nėrinių nupirko lietuvaičiai ir juos išsivežė į Angliją, Norvegiją, Švediją. Turiu pilną spintą dirbinių, tad kiekvienam išsirinkti, manau, nėra sudėtinga. Pardavusi ar padovanojusi savo darbelį, būtinai pasidarau analogišką sau. Noriu turėti tokį patį.

Ar mezginiai, nėriniai paklausūs Lietuvoje?

Negaliu atsakyti į šį klausimą, nes nežinau. Gal didmiesčiuose ir paklausūs. Tačiau apie kaimą to nepasakysi. Čia pirkėjų nėra. Visiems atrodo labai gražu, pagiria, pasako, kad nori nusipirkti, o to daryti niekas neskuba. Žmonės neturi pinigų. Dėl to nesuku galvos, savo kūrinius mielai dovanoju kitiems. Mėgstu dovanoti ir tuo nudžiuginti žmones.

Ar dalyvaujate parodose?

Aš nedalyvauju. Tačiau mano nėriniai buvo nuvežti į dvi parodas. Vieną kartą Kirdeikiuose vyko „Rudenėlio šventė”, kuriose buvo mano nertinukų. Anksčiau kurį laiką darbai puikavosi Utenos kultūros centre, Stiklo galerijoje Utenio aikštėje. Tačiau aš pati nelabai mėgstu rodytis parodose, taip pat nenorėčiau sulaukti dėmesio. Esu pernelyg kukli.
Beje, iš Kirdeikių nuvykti į miestą ar grįžti namo išties sudėtinga. Autobusai retai važinėja, o vėlai vakare nebūtų galimybių parvažiuoti.
Daugiau nei aštuonerius metus niekur nedirbu. Uždarius vaikų darželį, likau be darbo, o dabar nuobodžiai gyvenu savo bute ir visą laiką skiriu savo malonumui. Kaip aš sakau, neriu ir savo malonumui, ir „iš dyko buvimo”.

Kur įsigyjate siūlų?

Kirdeikiuose jų nusipirkti nėra galimybės. Jų atveža sesės, užsukančios aplankyti manęs. Kartais užsakovai patys nupirkę atveža. Jų įsigyti šiandien problemų nėra, tik viena bėda – nėra tam pinigų. Štai suknelei sunaudoju apie 800 gramų irisinių siūlų.
Kartais iš labdaros nusipirkdavau megztinį, išardydavau, o paskui panaudodavau savo nėriniui. Esu nunėrusi lininę suknelę su švarkeliu – juos užsakė viena mokytoja.

Ar bičiuliaujate su savo kaimynais? Galbūt yra su kuo pasikalbėti apie meną, grožį?

Žinoma, kad bendrauju, susitinku su kaimynais. Tačiau daugelis jų – pensininkai, kiti jau sunkiai vaikšto. Senas kaimas, žmonių nėra. Ne visiems įdomu pasikalbėti apie meniškus darbus, tad su kaimynais dažniau pasikalbame apie kasdienius rūpesčius.

Iš kur semiatės idėjų?

Iš žurnalų. Kartais naktimis prastai miegu, tad mintyse gimsta įvairios mintys. O ryte pakilusi iš lovos imu vąšelį ir kuriu naujus raštus. Interneto neturiu, dažnai į kaimo biblioteką nueinu, o internete – daugybė pavyzdžių.
Dažnai užsuka mano draugės dukrytės, kurios noriai mokosi nerti. Pamačiusios, kaip aš neriu su vąšeliu, mergaitės smalsiai apžiūrinėja, o paskui ir pačios bando. Gražu žiūrėti.
Tačiau šiais laikais jaunimas nenoriai imasi bet kokios veiklos. Jiems kur kas įdomiau sėdėti prie televizoriaus, kompiuterio.

Ką Jums teikia nėrimas?

Tai darbas prie dūšios. Visiems sakau, kad vąšeliu nersiu tol, kol sunersiu visus siūlus. Trumpai tariant nėrimas man – didžiausias malonumas ir atgaiva. Galbūt pradžia būna sudėtingesnė, tačiau įsivažiavus apima nenusakoma ramuma.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

{youtube}e0XeMmxQLG8&feature{/youtube}