Iš Naujasodžio kaimo (Molėtų r., Alantos sen.) į Uteną žiemą gyventi atvykstanti garsi mūsų krašto siuvinėtoja Janina Čekelienė prisipažino, kad ji iki šiol negali nustygti vietoje: siuva, mezga, aktyviai dalyvauja parodose, o dirbdama pedagoginį darbą šio užsiėmimo mokė ir jaunąją kartą. Dar būdama mažametė ji tapo našlaite, tad sunki dalia mažos mergaitės nė kiek nesugniuždė – atvirkščiai, ją užgrūdino, į gyvenimą tvirtai įsikibusi Janina visuomet tvirtai žengia į priekį, niekada nesidairo į praeitį. Net ir 80 metų perkopusi moteris kasdien planuoja ir dėlioja rytojaus darbus, o savo kasdienybę paįvairina siuvinėdama įmantriausius dirbinius, o šiandien ėmėsi labai atsakingo darbo – vėliavos siuvinėjimo.

Esate uteniškė, tačiau šiltuoju metų laiku įsikuriate Molėtų rajone? Kodėl?

Žiemą atvažiuoju į miestą, mat Naujasodyje esantį butą reikia pačiai šildyti malkomis, tad man labai sunku. Žiemą patogiai įsikuriu dukros bute Utenoje, o ji su šeima išvyksta į kaimą, kur susitvarkė savo sodybą. Vasarą netrūksta veiklos ir Alantoje: čia gyvena nemažai panašaus amžiaus moterų, turinčių savo daržus, kuriuose užsiauginame šviežių daržovių. Aktyvus mūsų, senjorių, ir kultūrinis gyvenimas. Jei leidžia sveikata, dažnai užsukame į biblioteką, einame į koncertus. Anksčiau buvau ypač aktyvi saviveiklininke, tad veiklos tikrai netrukdavo.

Papasakokite apie save…

Esu uteniškė, gimusi Atkočiškių kaime, lankiau buvusią II vidurinę mokyklą. Anais laikais niekas mūsų nevežiodavo į mokyklą, tad klampodavome per pusnis. Baimindavomės pavėluoti į pamokas, tad iš namų išeidavome labai anksti. Vėliau mokiausi „Saulės” gimnazijoje, tačiau mokslų Utenoje taip ir nebaigiau, mat nuo 9 metų tapau visiška našlaite. Su sese nieko neturėjome, nė neprisimenu, ką valgėme. Niekas padėti negalėjo, tačiau nenuleidome rankų. Aš visąlaik svajojau apie siuvėjos arba mokytojos specialybę. Išvažiavusi į Švenčionėlių pedagoginę mokyklą baigiau 9 klases, o iš jos išvykau į tuometę Sėlos septynmetę mokyklą, kur įsidarbinau mokytoja. Kaip ir daugelis anų laikų pedagogų, buvau universali mokytoja, dėsčiusi nemažai skirtingų dalykų. Sukūrusi šeimą išvykau į Kirdeikius, čia mokykloje mokiau pradinių klasių mokinius. Sužinojusi, kad Kirdeikiuose nebeliko mokyklos, labai apgailestavau.
1969 metais išvykau į Alantos seniūnijoje esantį Naujasodį ir įsidarbinau tuomečiame technikume, kur dėsčiau darbų pamokas bei dirbau laborante. Man darbų pamokos davė labai daug naudos, nes turėjau dirbti pagal daug sričių apimančią buities kultūros programą, pagal kurią galėjo mokytis tiek mergaitės, tiek berniukai, kurie, kaip pastebėjau, buvo geresni ir imlesni siuvėjai. Buities kultūra išties buvo naudinga ne tik man, bet ir jaunimui, kuris ateidavo mokytis iš įvairių šeimų. Tad siuvimas, mezgimas ar net elementarus maisto ruošimas labai reikalingas. Juk labai svarbu, kad jaunuolis išmoktų pagrindinių dalykų, kurie tikrai praverčia gyvenime. Ir aš jų to mokiau norėdama įrodyti, kad išmokti dalykai tikrai būsią naudingi. Gaila, kad mokyklose tos buities kultūros jau nebėra.

Ar esate aktyvi parodų dalyvė?

Parodas pradėjau rengti nuo tų metų, kai atvykau į Alantą. Ypač įdomu prisiminti, kaip ruošdavausi parodoms, kuriose būdavo eksponuojami ne tik visų darbuotojų, bet ir aplinkinių kaimų gyventojų meno dirbiniai. Neretai iš didmiesčių sugužėję svečiai negailėdavo gražių žodžių mano siuviniams. Galbūt tai mane pastūmėjo tapti tautodailininke – 1980 metais turėjau Molėtų krašto tautodailininkės statusą. Organizavau ne vieną siuvinėjimui skirtą seminarą.
Ne kartą dalyvavau parodose Vilniuje, kituose šalies miestuose. Kai tapau tautodailininke, savo dirbinius, daugiausia siuvinėjimo ir nėrimo rankdarbius, parduodavau specializuotose parduotuvėse.

Nėrimas vąšeliu ir siuvinėjimas, galima sakyti, giminiški užsiėmimai. Tikriausiai savo siuvinėjimo dirbinių kraitį esate paįvairinusi ir nėriniais?

Kalbėdama apie nėrimą ir siuvinėjimą, noriu prisiminti ir tuos laikus, kai mano gyvenime atsirado mezgimas. Šis užsiėmimas viliojo nuo mažumės. Jau penktoje klasėje išmokau megzti ir numezgiau pirmąjį megztinį, o vieną mezginį padovanojau draugei. Dar sumaniau nusimegzti raštuotas pirštines, su plačiomis riešinėmis, kurias užsimaudavau ant palto rankovės – būdavo ir gražu, ir šilta.
Prieš kelis dešimtmečius į rankas mezginį paėmiau dėl vienintelės priežasties – anais laikais nebuvo kuo apsirengti.
Pamenu tuos laikus, kai dirbdavome kolūkyje. Eidamos rišti rugių į kišenes įsidėdavome siūlų ir vąšelį. Kol nupjaudavo eilę rugių, mes per tą laiką spėdavome susėdusios vąšeliu nerti. Visur reikia noro – jeigu jo nebus, nieko neturėsime. Viskam reikia didelės kantrybės. Juk su adata didelių žingsnių nepadarysi ir darbo nepamatuosi metrais.
Nėrinių kraitis nemažas: turiu daugybę nertų servetėlių, staltiesių, lovatiesių, kuriuos ne tik pristatau parodose, bet šie rankdarbiai puošia ir mano namus.

Kokiems gyvenime iššūkiams teko ryžtis?

Labai daug teko siuvinėti tautiniams drabužiams skirtų prijuosčių ar marškinėlių. Tai išskirtinis ir labai sudėtingas darbas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę meno kolektyvai labai didelį dėmesį skyrė tautinių drabužių autentiškumui. Priklausiau tautinio kostiumo klubui, tad nė neįsivaizduoju, kiek tokių darbų teko išsiuvinėti.
Šiuo metu siuvinėju Alantos seniūnijos vėliavą. Toks buvo užsakymas, tad ėmiausi šio nelengvo darbo. Mažytę vėliavos juostelę sidabriniais siūlais siuvinėjau daugiau nei savaitę.

Ar įsivaizduojate save be veiklos?

Tikrai ne. Jau važiuodama į kaimą galvoje rezgu planus, ką veiksiu. Tik spėk viską daryti. Manau, kad darbų yra tiek sumanyta, kad visus įgyvendinti vargu ar įmanoma. Kartais viduryje nakties gulėdama sukurpiu planus, o ryte jau pamirštu. Matyt, jau reikia užsirašyti…
Bet kokia maloni veikla man yra savotiškas poilsis ir sielos atgaiva. Aš visuomet vadovaujuosi posakiu, jog labai norėdamas žmogus visada pasieks savo užsibrėžtą tikslą.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

{youtube}R5Ie2NA6lEw&feature{/youtube}