Miesto triukšmą į ramų viensėdžio gyvenimą iškeitęs uteniškis Eugenijus Vanagickas džiaugiasi gamtos apsuptimi: aplink tokia ramybė, kad gali girdėti kiekvieno paukščio čiulbesį, medžių ošimą ar prabėgančios stirnaitės šnarėjimą. Prieš daugelį metų sodybą Droničėnų kaime įsigijęs visiems gerai žinomas kalvis E. Vanagickas, prieš kurį laiką atsisveikinęs su savo darbu Utenoje ir išėjęs į užtarnautą poilsį, šiandien gali visa sielos esybe pasinerti į savo mėgiamą užsiėmimą – kalvystę.

Prieš 20 metų, kai tarp miestelėnų paplito mada pirkti kolektyvinius sodus, uteniškis Eugenijus Vanagickas neįsivaizdavo savęs, gyvenančio suvaržytą gyvenimą. Nei į kiemą išeiti akylos kaimyno akies nepastebėtam, nei turiningai pailsėti. O apie poilsį gamtoje svajoja kiekvienas, norintis išsivaduoti iš miesto triukšmo. Kolūkinė santvarka kolektyviniuose soduose Eugenijui nekėlė jokio susidomėjimo, tad pasitaręs su savo šeimyna, įsigijo seną medinį namuką, nuo Utenos nutolusį vos už kelių kilometrų. „Tiek butas, kuriame iki šiol gyvena mano žmona, tiek kolektyvinis sodas – ta pati dėžutė”, – trumpai apibūdino pašnekovas, kuris ramybe negalėtų džiaugtis gyvendamas net ir nedidelėje gyvenvietėje ar kaime.
Miesto ritmu gyvenanti Eugenijaus žmona Rūta į Droničėnus atvyksta dažnai. Čia ji savo rankomis kuria grožį: puoselėja gėlynus, taip pat prižiūri daržus, o ir namai reikalauja moteriškų rankų. Vieno hektaro žemės plotas priklauso namų valdai, tad kiekvieną žemės kampelį, anot Eugenijaus, reikia sutvarkyti, prižiūrėti, žolę nupjauti. Nors ne miestas ir mažai kas pamato, bet juk pačiam maloniau sutvarkytoje ir žydinčioje aplinkoje gyventi.
Pašnekovas prisipažįsta, kad jis užsiima tik tokia veikla, kuri jam yra maloni. „Sykį bandžiau užsiimti žemės ūkio veikla. Žiūriu, ateina kaimynas ant pečių užsimetęs plūgą ir sako: „tau duosiu avį, paskolinsiu arklį, o štai plūgą reikia turėti savo. Vadinasi, kiekvienas kaime gyvenantis sodietis privalo turėti savo plūgelį. „Koks gi iš manęs ūkininkas?”, – dažnai klausiau savęs. Nesisekė man ūkininkauti, o sėdėti be veiklos nesinorėjo”, – pasakojo.
Eugenijus kuklinasi: jis nemano esąs nagingas, tačiau dirba savo malonumui. Kalvystės amatas visiškai užvaldė maždaug prieš dešimtmetį. Tais laikais dirbęs vienoje įmonėje, kurios darbuotojai neįvykdė užsakymo, Eugenijus nenorėjo likti kaltas prieš užsakovą, todėl pats ėmėsi darbo. „Pasiskolinau įrankius, atvykau čia, į kaimą, ir per savaitę pagaminau užsakymą. Tuomet dideles grotas pardaviau savo vardu. Nuo to karto pajutau, kad galima ir nepriklausomai dirbti. Po truputį daugėjo ir kitokių užsakymų, juos nepriekaištingai vykdžiau, tad iš užsakovų priekaištų netekdavo sulaukti, o darbas buvo mielas ir malonus”, – prisipažino Droničėnų kaimo gyventojas, kuris pagamino Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčios teritorijai aptverti skirtą tvorelę. „Kunigas pageidavo, kad tvorelė neturėtų matytis, o projektas būtų atsiėjęs labai brangiai, tad nesinorėjo tam skirti didžiulių investicijų. Iš prekybos centro išėję žmonės į bažnyčią patekdavo eidami tiesiai per žolytę, tad būtinai reikėjo žemos tvorelės. Abiem su klebonu H. Kalpoku sukūrus projektą, ėmiausi darbo”.
Kūrėjas prisipažįsta – jis labiau linksta prie smulkių darbelių. „Man įdomiausia kurti tokius darbus, kurių anksčiau nebuvau gaminęs. Niekuomet nekuriu vienodų gaminių”, – akcentavo vyriškis.
Kartą Eugenijus buvo paprašytas nukaldinti neįprastą dirbinį – karūną. Taip vaikai norėjo įprasminti savo motinos jubiliejų. Tačiau karūnos įprastai nukaldinamos iš ypač lengvo metalo, o šis dirbinys gavosi pernelyg sunkus. Po kurio laiko karūnos kūrėjas buvo pamalonintas: su garbaus jubiliejaus proga motiną sveikinę vaikai atsiuntė žinutę su padėkos žodžiais už nuostabų darbą, kuriuo liko patenkinti visi.
Kad žmonės vertina originalumą ir natūralumą, kalvis tuo įsitikino dar tuomet, kai pradėjo kaldinti pirmuosius savo darbus. Šiais laikais labai madinga užsisakyti metalines groteles balkonams.
Vienas Eugenijaus pažįstamas, sykį aplankęs kalvį, paprašė nukaldinti metalinę rožę, skirtą kapui papuošti. Tai buvo daug kantrybės reikalaujantis darbas, tačiau atsisakyti negalėjęs.
E. Vanagickas pasakojo, kad netrūksta pompastikos naujų statybos objektų atidarymo iškilmėms, kuriose dažniausiai neapsieinama ir be simbolinių raktų. Tokioms progoms kalvis prisipažįsta irgi gaminęs ne vieną didelį raktą.
Kitam prireikė „raizgalynės” virš kieme esančių vartų. O toje „raizgalynėje” turėjo būti meistriškai įpintos užsakovo vardo ir pavardės pirmosios raidės.
Anksčiau vieną keistoką dirbinį gaminęs pašnekovas sakė net nežinojęs, kokiam tikslui metalinis gaminys būsiąs panaudotas. Mat atvažiavo klaipėdiškis, galvoje turėjęs planą sukurti dirbinį, kuris kažkuo būtų panašus į per pusę perpjautą karūną, tačiau nė nenutuokdamas jo tikros paskirties. „Matyt, pasipuošė namų interjerą”, – mąstė pašnekovas.
Eugenijus šypsosi kalbėdamas apie jaukų butą Utenoje, kuriame jis nesijaučią esąs šeimininkas. „Čia šeimininkauja žmona – ką ji man liepia daryti, tą ir darau”, – nusijuokė. – O štai jau čia, Droničėnuose, ji nieko nesprendžia – tik žemę aria”.
Polinkis menui išryškėjo gerokai anksčiau: Eugenijus prisiminė, kaip tarybiniais laikais gamybinių pasitarimų metu darbuotojai svarbesnius darbinius dalykus pasižymėdavo į užrašų knygeles, o jis piešdavo draugiškus šaržus. „Nors mano tėvai nebuvo meno žmonės, aš esu šioks toks dailininkas nuo pat gimimo”, – apie savo meninius gebėjimus kalbėjo Eugenijus, prisiminęs, kad kažkur palėpėje dar ir dabar būtų galima rasti senų apdulkėjusių jo tapytų paveikslų.
Nagingas vyriškis džiaugiasi, kad jam smagu pasinerti į ūkiškus darbus, kurių, kaip jis pats teigė, užbaigti neįmanoma: vieni baigiasi, kiti prasideda. Paties rankomis sumūryta akmeninė siena puošia sodybos kiemą, o gėlėmis išpuoštas kiemas liudija, kad čia gyvena grožį ir meną mylintys žmonės.
Autorės nuotr.

{youtube}u1Ta5w44BE4&feature{/youtube}