Puziniškio kaime (Linkmenų sen.) įsikūrusi Asalnų stovyklavietė išskirtinė Ignalinos rajone, o gal net ir visoje Lietuvoje ne vien tuo, jog joje galima išmėginti gyvenimą kupole ar tipyje, bet ir tuo, kad šį verslą kūrė ir jam vadovauja jauna moteris, trykštanti entuziazmu ir tikinanti, jog gamta ir buvimas joje jai – viskas. Su Egle Šilinikaite kalbamės ne tik apie susiliejimą su gamta, bet ir kasdienius rūpesčius stovykloje bei ateities planus.
Platus paslaugų spektras
Pradėjus ieškoti informacijos apie Asalnų stovyklavietę, išsyk iškilo klausimas – kas yra stovyklavietė? Lyg ir aišku – vieta stovyklauti, bet šiais laikais, kai žmonės taip pripratę prie patogumų ir komforto, kai Lietuvoje tiek daug kaimo turizmo sodybų ir kempingų, toks iškylavimo būdas sukėlė šiek tiek abejonių, tačiau pašnekovė kaip mat nubraukė visas dvejones. Anot jos, lyginti stovyklavietę su kaimo turizmo sodyba net nėra prasmės, nes šio verslo visai kitokie tikslai ir paskirtis.
„Mūsų stovyklavietėje yra teikiamos apgyvendinimo paslaugos, kurios skirstomos į tris zonas arba erdves: viena erdvė skirta atvykstantiems su savo palapine, kitos dvi – norintiems apsigyventi įrengtuose kupoluose ar tipiuose. Turime vieną erdvę, kurią vadiname mažąja zona, skirta norintiems visiško privatumo, galima išsinuomoti ir visą stovyklavietę, – vardijo E. Šilinikaitė. – Teikiame ir kitas paslaugas – nuomojame vandens ir paprastus dviračius, irklentes, valtis, kajakus, baidares, organizuojame žygius, renginius, rengiame stovyklas. Asalnų stovyklavietėje galima gauti viską, kas susiję su turizmu ir sportine veikla.“
Kaip pasakojo jaunoji verslininkė, žygis gali trukti vieną, dvi arba tris dienas, jis gali būti skirtas ėjimui pėsčiomis arba kombinuojant ėjimą su važiavimu dviračiais, plaukimu irklentėmis, baidarėmis ar kitomis priemonėmis.
Paskata keistis – darbo netektis
Kalbai pakrypus apie stovyklavietės įkūrimą, E. Šilinikaitė šyptelėjo, kad jai tai vienas sudėtingiausių klausimų, nes pasakoti ji galėtų bene dvi paras nesustodama. Bet jei apibendrintai ir glaustai – baigusi mokslus, paragavusi emigrantės duonos keliose užsienio šalyse, dirbusi įvairius juodus darbus ir galiausiai patyrusi nelaimingą meilę ji nusprendė – jos namai yra Lietuvoje, ji nėra čia tik viešnia.
Grįžusi į gimtinę jauna moteris dar kurį laiką dirbo turizmo srityje, organizuodavo keliones į Islandiją, bet galvoje vis sukosi mintys – ar yra savo vietoje, ar patinka dirbti biure? Veržliai asmenybei norėjosi judėjimo laisvės, daugiau būti gamtoje. Pasak pašnekovės, viską į vietas sudėliojo užklupusi COVID-19 pandemija, kai ji neteko darbo.
„Taip atsidūriau kaime, – pasakojo E. Šilinikaitė. – Tėtis jau buvo išsinuomojęs šią, visai šalia mūsų namų esančią stovyklavietę, bet jokios veiklos nevykdė. Aš pradėjau rašyti įvairius projektus, iš trečio karto pavyko – gavau Europos Sąjungos finansavimą ir taip atsiradau ten, kur esu dabar. Veiklą vykdome trečius metus.“
Atvažiuoja atsipalaiduoti gamtoje
Anot E. Šilinikaitės, stovyklavietėje nėra nei elektros, nei interneto ir to nesiruošiama keisti. „Vėlgi, yra skirtingos sąvokos – kempingas ir stovyklavietė, – aiškino pašnekovė. – Mes esame už sąmoningą buvimą gamtoje. Mūsų tikslas, kad į stovyklavietę atvykęs žmogus pailsėtų ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai – nuo telefonų, kompiuterių, televizorių.“ Kaip patikino jaunoji verslininkė, minimalūs patogumai stovyklautojams yra – įrengti lauko tualetai, praustuvės, pirtis, kubilas, bendro naudojimo lauko virtuvė, kurioje ant dujinės viryklės galima pasigaminti bet kokį valgį. Beje, stovyklautojų prašoma naudotis daugkartiniais indais.
„Norintiems išsiprausti, visada šalia yra ežeras, – šypsojosi E. Šilinikaitė. – Taip ir atsisijoja mūsų auditorija – norintys patogumų renkasi kaimo turizmo sodybas, mylintys gamtą atvyksta pas mus. Yra tokių klientų, kurių nebaido joks šaltis, jie atvažiuoja ir rudenį, ir žiemą, ir maudosi ežere.“ Tačiau, pasak jaunosios verslininkės, net ir jų stovyklavietėje galima rinktis visai minimalius patogumus palapinėje, maistą gaminantis ant laužo, arba kupolą, kuriame yra minkšta, patogi lova ir malkomis kūrenama krosnelė.
Norintiems šiek tiek daugiau komforto
Pašnekovės teigimu, pradedant verslą ji net neįsivaizdavo, jog jos stovyklavietėje stovės kupolai, bet įrengus stovyklavietę ir pradėjus veiklą, ji gavo pasiūlymą iš draugo pabandyti pasistatyti kelis kupolus, mat jis kaip tik su jais dirbo.
„Man jie atrodė žavūs, gražūs – kažkas naujo Lietuvoje, tad sutikau, – kalbėjo jauna moteris. – Ne visai dar žinojau, kaip visa tai vyks, ėmė baimė, bet nepabandžius nesužinosi…“ Taip stovyklavietėje iškilo du kupolai, užsigrūdinusiems stovyklautojams tinkami gyventi ne tik vasarą, bet ir žiemą.
Beje, pašnekovė užsiminė, kad daug kas įsivaizduoja, jog šiuose, į šiltnamius kiek panašiuose statiniuose, vasarą būna karšta, bet patikino, jog jie turi ne tik įėjimo duris, bet ir abiejuose šonuose įrengtas ventiliavimo angas, tad puikiai išsivėdina. „Be to, dieną stovyklautojai juk nebūna viduje, jie dažniausiai sėdi terasoje, o vakare atvėsus orui kupolo viduje būna tikrai komfortiška“, – tvirtino verslininkė.
Stovyklavietėje galima išsinuomoti ir tipius. Palapinė tipis, pašnekovės teigimu, nors ir yra žinoma kaip Šiaurės Amerikos čiabuvių būstas, su indėnais jų stovykloje nieko bendro neturi. „Man tipis yra labai žavus, romantiškas, turistiškas ir gamtiškas, – šios palapinės išskirtinumus bandė vardyti E. Šilinikaitė. – Aš dievinu laužą, labai vertinu buvimą prie jo, ugnis man yra labai svarbi. Gyvenimas tipyje yra susijęs su ugnimi. Jis labai tinkamas žygeiviams – netgi šeimoms su vaikais, nes jame kartu miegama, kartu, palapinės viduryje, kūrenama ugnis.“ Anot jaunosios verslininkės, jų stovyklavietės tipiai yra patys mažiausi iš esančių rinkoje – viename telpa penki, kitame – šeši žmonės, bet labai norint jame galima suguldyti ir dvylika žmonių.
Poilsiautojai – mylintys gamtą ir ramybę
Jaunosios verslininkės nuomone, nors jos verslas ir taip skiriasi nuo konkurentų keliais privalumais, pavyzdžiui, tuo, kad siūlo net kelis nakvynės variantus, bet labiausiai Asalnų stovyklavietė išsiskiria savo filosofija – ypatingu ryšiu su gamta, polinkiu į ekologiją, išskirtinių klientų ratu.
„Į mūsų stovyklavietę renkasi ne norintys pašvęsti, o trokštantys ramybės, poilsio, tegul ir aktyvaus, – svarstė pašnekovė. – Man atrodo, kad stovyklavietė kuriasi jau kaip bendruomenė, nes kartą pabuvę joje būtinai grįžta ir vėl, netgi pasilieka kai kuriuos daiktus kitam kartui, tarkim, indus.“
E. Šilinikaitei per trejų metų veiklos laikotarpį dar neteko sutikti itin konfliktiškų ar piktybiškų stovyklautojų, su visais ji surasdavo kalbą, net jei pasitaikydavo incidentų, tokių kaip skleidžiamas triukšmas. Jaunoji verslininkė patikino, jog stovyklavietėje sulaukia daugiau lietuvių nei užsieniečių, nors pernai buvo nemažai klientų ir iš svečių šalių. Šiemet juos, matyt, atbaidė nestabili situacija dėl karo Ukrainoje ir Lietuvos, kaip ne itin saugios kelionėms šalies, įvaizdis.
Kaip sakė pašnekovė, nors stovyklavietei pats darbymetis – vasara, visgi lankytojų sulaukiama visais metų laikais, ir nebūtinai apsigyvenančių kupoluose. Yra suprantančių, jog nėra blogo oro, o tik netinkama apranga. Be to, kaip pasakojo E. Šilinikaitė, stovyklavietėje vyksta renginiai, kurie organizuojami taip pat visais metų laikais, pavyzdžiui, pernai sausį vyko slidinėjimo savaitgalis.
Kupeta planų
Stovyklavietė nuolat tobulinama, ir nors joje kol kas sukasi tik ji pati (tik vasarą padeda sesė), bet yra aplink dirbančių kolegų, su kuriais verslininkė bendradarbiauja – kartu rengia žygius, dalijasi įranga, kai kurie ruošia maistą, rengia žolininkystės kursus ir panašiai. Anot jos, tokių bendradarbių ratas auga, todėl planuojama rudenį rengti dar tolimesnius žygius, aprėpti ne tik Aukštaitijos nacionalinį, bet ir Labanoro regioninį parkus, kada nors galbūt ir kitus Lietuvos nacionalinius parkus. Yra planų rengti žygius ir žiemą. E. Šilinikaitė prisipažino, kad šiuo metu lanko ir pirtininkystės kursus, tad greitu metu žada ir pirties ritualų džiaugsmus savo klientams. Jaunoji verslininkė užsiminė ir apie planuojamą pastatyti naują unikalią nakvynės vietą, bet prašė kol kas palikti ją paslaptyje.
Dar daug minčių, planų ir idėjų sukasi geografijos, turizmo vadybos ir kelionių organizavimo bakalaurą bei paveldosaugos magistrą baigusios moters galvoje, bet kaip sako ji pati – viskas su laiku, viskas ateis tada, kada turi ateiti.
Rytas – su vaizdu į ežerą
Jai – jaunam žmogui, moteriai – imtis savarankiško verslo, pasak E. Šilinikaitės, padėjo šeimos – mamos, tėčio ir sesės – palaikymas, be kurio nebūtų ir stovyklavietės. Kartais tenka susidurti su vyresnių turistų įtarumu ar susidurti su tokiomis problemomis, kaip sulūžęs tiltas, bet, pasak verslininkės, viskas išsprendžiama. „Man patinka iššūkiai, – neabejojo pašnekovė. – Aš augau su pusbroliais. Esu ūkiška ir praktiška, pati moku, ką reikia susikalti, išgręžti. Be to, sulaukiu draugų, suvažiuojančių į talkas, palaikymo.“
Vaikystėje daug keliaudavusi su tėčiu ir buvusi profesionalia plaukike, E. Šilinikaitė, matyt, iš vaikystės ir atsinešė meilę gamtai ir aktyviam poilsiui. Ir nors daug Europos šalių apkeliavo, daugelyje miestų gyveno, ją patraukė grįžti ten, kur tėčio šaknys – į Ignalinos rajoną. „Savęs nebematau mieste, jau įpratau keltis matydama pro langą ežerą. Buvimas gyvoje gamtoje mane moko ir tobulina kaip asmenybę“, – tikino jauna moteris.
Fotografės SESĖS SAULĖS nuotr.