Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje įvai­rių švenčių metu ir sekmadieninėse šv. Mišiose daž­nai suskamba gitara. Gitaros stygas jau 15 metų čia virpina bažnyčioje patarnaujantis zakristijonas Arū­nas Kučinskas. Prieššventiniu laikotarpiu su dauge­liui uteniškių pažįstamu A. Kučinsku pasikalbėjome apie bažnyčią, tapusią namais, gyvenimo vingius, artėjančių švenčių prasmę…

Nesuabejojo Dievo buvimu

A. Kučinsko tėvai buvo tikin­tys žmonės. Jie dar mažametį sūnų ir atvedė į bažnyčią. Patar­nauti šv. Mišioms Utenos Kris­taus Žengimo į dangų bažnyčioje jis pradėjo būdamas vos aštuone­rių. „Bažnyčioje patarnavo mano penkeriais metais vyresnis brolis, tai ir aš norėjau. Tuomet čia kle­bonu dirbo Jonas Pranevičius, o vikaravo Vytautas Petras Kapo­čius. Patarnautoju buvau iki 1988 metų, kai reikėjo išeiti į armiją“, – apie tarnystės bažnyčioje pradžią pasakojo pašnekovas.

Jam teko patirti ir saugumie­čių persekiojimą, mat sovie­tmečiu buvo varžomos tikinčių­jų pasauliečių teisės. „Būdavo, išsikviečia į mokytojų kambarį ar prie mokyklos durų pasitin­ka ir klausia, ar giedojau baž­nyčioje, ar dalyvavau kokio kunigo laidotuvėse… Ir vis gra­sindavo, kad išvažiuosiu pirmu traukiniu“, – apie sudėtingą lai­kmetį ir išlikusius prisiminimus pasakojo vyras. Bet A. Kučins­kas grasinimų nepabūgo ir tikė­ti Dievą nesiliovė.

Visą straipsnį skaitykite penktadienio laikraštyje „Utenos diena“.