Rudenį, kai pradeda ilgėti vakarai ir užbaigiami didesni darbai daržuose ar gėlynuose, daugailiškė Ramutė Šeikienė imasi širdžiai malonios veiklos – rankdarbių. Itin aktyvi šio krašto gyventoja nemėgsta sėdėti be jokio užsiėmimo, ji taip pat dalyvauja mėgėjų teatro veikloje, mėgsta keliauti. „Aš rudeninis paukštis. Mano kūryba suklesti rudenį…“ – šypsojosi karpyti iš popieriaus mėgstanti moteris, kurios juodai balti darbai šiuo metu puošia Utenos kultūros centro (toliau – UKC) Daugailių skyriaus sienas.
Pirmus darbus prarado
Iš Alantos krašto kilusi R. Šeikienė yra ragavusi ir ūkininko duonos, ir mieste gyvenusi bei dirbusi, tačiau visąlaik save laikė kaimo žmogumi ir per visas išeigines ar atostogas lėkdavo į Daugailius. Dabar ji gyvena šiame miestelyje.
Prisiminusi ankstesnius metus, kai gyvenime netrūko rūpesčių, moteris pasakojo, kad po darbo grįžusi į butą imdavo karpyti iš popieriaus. „Siuvinėjimas, mezgimas – praėję etapai, ši veikla buvo pabodusi. Kartą paėmiau žirklutes, popieriaus ir ėmiau karpyti. Apie savo pomėgį prasitariau Jūratei (UKC Daugailių skyriaus renginių organizatorei Jūratei Paliulienei – aut. past.), kuri iš pradžių nustebo, bet pasiūlė atnešti karpinių parodai. Pažadėjau. Pradėjusi ieškoti savo karpinių nustebau, nes jų niekur neradau. Pasirodo, iš Utenos persikrausčiusi į Daugailius palikau karpinius bute. Jie buvo sudėti senoje didelėje tarybinėje enciklopedijoje. Bute gyvenusios giminaitės veikiausiai išmetė tą knygą su visais mano karpiniais, o aš jaučiausi apsimelavusi. Kad nebūčiau melagė ir pagyrūnė, nusprendžiau prikarpyti naujų karpinių. Pernai rudenį per porą mėnesių pažadą įvykdžiau“, – pasakojo pašnekovė.
Pasitaiko ir klaidų
Vakarais įsijungusi televizorių daugailiškė kantriai darbuojasi su žirklutėmis. Kiekvienas karpinys atima nemažą laiko dalį, nes moteris stengiasi darbą atlikti skrupulingai. „Kartą pabandžiau pjaustyti su peiliuku, tačiau man šis darbas nė kiek nelipo“, – prisipažino kūrėja. Kadangi jos darbai buvo pradėti eksponuoti dar iki didžiausių žiemos švenčių, R. Šeikienė stengėsi atspindėti šv. Kalėdų temą, tad ant UKC Daugailių skyriaus sienų nutūpė lengvi, grakštūs angelai, snaigės, eglutės ir kitos žiemos detalės. Jos kūryboje netrūksta ir gamtos motyvų. „Pirmiausia norimą vaizdą nusipiešiu. Tai priklauso nuo mano fantazijos. Arba pasižiūriu į kokį nors piešinį ir pritaikau savo kūryboje“, – prisipažino karpytoja, kuri savo užsiėmimą vadina labai paprasta veikla. – Tiesiog sulenki popierių ir karpai. Nieko daugiau nereikia, tik pieštuko, popieriaus, žirklučių ir fantazijos. Dar kantrybės.“
Ji prisipažino, kad pasitaiko ir apmaudžių klaidų: „Karpai karpai – tik čerkšt ir netyčia nukerpi kam nors galvą ar snapą.“
Kukli daugailiškė, nelinkusi didžiuotis savo kūryba, prisipažino, kad yra iškarpiusi iš popieriaus prakartėlę, skirtą langui papuošti, ir šis kūrinys sužavėjo ją pačią. Vėliau prakartėlę bandė atvaizduoti ir nedideliame popieriaus lape. „Man įdomiau karpyti smulkesnius dirbinius. Žinoma, tam reikia daugiau kantrybės ir kruopštumo, bet man tai patinka“, – sakė pašnekovė.
Gyvenime – daug veiklų
Talentingos moters neaplenkia ir svajonės – ji norėtų išmokti tapybos paslapčių, turi nusipirkusi ir molbertą, tačiau iki šiol imtis šios veiklos dar nėra nepasirengusi. „Tapyba vis dar laukia eilėje“, – šypsojosi.
R. Šeikienė pasakojo, kad vaikystėje mėgo piešti, tačiau sukūrusi šeimą neturėjo laiko imtis primirštos veiklos, bet prieš du dešimtmečius vėl pabandė tapyti natūralius gamtos vaizdus.
„Nežinau, kas man nutinka, bet rudenį suaktyvėja noras kurti“, – teigė pašnekovė ir pridūrė, kad dėl to tikriausiai kalti nuobodūs rudens vakarai.
Mėgstanti keliauti ir vienoje vietoje nenustygstanti daugailiškė aplankė daugelį Lietuvos vietovių, rečiau išvažiuoja į svečias šalis, mat tam reikia nemažai pinigų. Utenos trečiojo amžiaus universitetui priklausanti kūrėja aktyviai dalyvauja ir Daugailių kultūriniame gyvenime, vaidina mėgėjų teatro spektakliuose.
„Kuo daugiau veiklos, tuo daugiau spėju“, – prisipažino ji.
Gyvenimu džiaugtis mokanti R. Šeikienė prisiminė ir sunkesnius laikus – Lietuvai atgavus nepriklausomybę jos šeimai teko nelengva ūkininkų dalia. Ūkininkavimo metai, anot moters, buvo sunkūs, su įvairiais išbandymais: „Tie 15 metų, prisipažinsiu, man buvo tikra kančia. Nors esu įgijusi specialybę, susijusią su žemės ūkiu, tokia veikla manęs niekuomet netraukė. Ir savo vaikams visą laiką kartojau, kad rinktųsi savo kelią ir neklausytų tėvų patarimų, ko mokytis ir ką dirbti.“
Anuomet ir pedagogai, matydami pašnekovę kaip kūrybingą ir menišką asmenybę, jos tėvams ne kartą siūlė leisti mokytis kultūrininko ar bibliotekininko amato. Tačiau dėl kitaip susiklosčiusio gyvenimo daugailiškė nieko nekaltina ir nesielvartauja: matyt, reikėjo įvairių išbandymų. Užtat dabar ji moka džiaugtis tuo, ką turi – įdomia veikla, kūryba, posmų eiliavimu, kuris moterį užburia ir jos gyvenimą daro daug spalvingesnį.
Vytauto Ridiko nuotr. ir vaizdo įrašas
