Uteniškės gyvenimą apraizgė voratinklio plonumo nėriniai

Utenoje gyvenanti ir stebuklingus, grakščius, nepaprastai lengvus nėrinius kurianti Aušra Banuškevičiūtė į šiuos rankdarbius įdeda savo kruopštumą, begalinį atidumą ir, žinoma, meilę. Jos darbus galima išvysti parodose. Kaip užsiminė nėrinių meistrė ir tautodailininkė, savo darbų niekam nedemonstruoja iki parodos: čia kviečia užeiti ir pasigrožėti ne tik jos pačios, bet ir kitų kūrėjų darbais. Vienoje iš miestų mokyklų dirbanti tekstilės inžineriją baigusi A. Banuškevičiūtė mėgaujasi gyvenimu ir priduria, kad neretai tam pritrūksta laisvų valandų per parą.

Koks kūrybos kelias – kaip viskas prasidėjo? Kokia toji pradžia?

Su nėrimu susipažinau dar mokyklos laikais: mokytoja S. Stundžienė darbų pamokų metu parodė, kaip nerti vąšeliu ir nuo to laiko man taip patiko, kad šis malonus užsiėmimas nepaleidžia ir šiandien. Buvau pradinukė ir išbandžiau nerti virvelę iš kilpelių, paskui ėmiau bandyti nesudėtingus raštus. Mano šeima irgi pastebėjo mano pomėgį, tad padovanojo pirmuosius žurnalus, iš kurių mokiausi nerti, žodžiu, gilinau savo žinias. Pati ėmiau kurti savo schemas: jos buvo paprastos, nesudėtingos ir taikomos namų tekstilei, t. y. rankšluosčiams, staltiesėms, lovatiesėms apnerti. Taip pat ėmiau domėtis, kokios tradicijos būdingos lietuviams. Galiu pasakyti, kad lietuviški nėriniai technologiškai gana paprasti. Visąlaik norėjosi kažko išskirtinio, tad ėmiau ieškotis baltų raštų, man buvo labai svarbios jų reikšmės, simboliai, ženklai. Daug panašių ženklų yra ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, netgi slavų ar indų tautose.

Ar atradote kažkokių įdomių dalykų?

Išlikusių pagonybės ženklų galima rasti ir šiandien. Keitėsi tik jų pavadinimas. Labai mėgstu savo nėriniuose dėlioti katpėdėles, baltiškas bangeles, saulytes, lelijas, žalčiukus. Čia panašiai kaip ir audimas, tačiau neriant neįmanoma visiškai visko pavaizduoti.

Kokiems darbams teikiate pirmenybę?

Servetėlėms. Nerti drabužių nemėgstu, nebent jų apdailą. Gal neatėjo tas laikas. Mane užbūrė servetėlių lengvumas, trapumas, galima rasti įvairiausių jų raštų – ir internete, ir užsienio leidiniuose. Mane labiausiai užveda tas raštų sudėtingumas, tobulėjimas. Rikiuoju darbus vieną paskui kitą. Atrodo, štai to ar ano nenunėriau, schemos irgi rikiuojasi eilėje. Tačiau laiko vis maža. Norisi kuo daugiau save išbandyti.

Kokius siūlus naudojate nėrimui?

Atradau medvilninius siūlus. Esu bandžiusi nerti iš irisinių ir lininių siūlų. Tačiau lininis siūlas turi būti labai aukštos kokybės. Man patinka labai ploni siūlai. Mėgstu kokybę ir tai, kad nėrinys būtų estetiškai gražus ir tvarkingas.

Nėrimas – kūryba ar daugiau mechaninis darbas su vąšeliu?

Pastaruosius metus tai daugiau kūrybinis darbas. Raštų derinimas kartais užtrunka visą mėnesį. O būna ir taip, kad schemos gimsta kelios ir per vieną dieną. O neretai iš tų kelių schemų tinkama tik viena… Noriu išbandyti kuo sudėtingesnes: man knieti sužinoti, ar aš sugebėsiu.

Kas Jūsų darbų vertintojas?

Galbūt įdomu yra tai, kad mano darbų niekas nepamato, kol jie nenukeliauja į parodas. Anksčiau pirmiausia parodydavau kitiems žmonėms, įkeldavau į socialinę erdvę. Kodėl taip elgiuosi? Tegu žmonės nueina į parodas, ten pasižiūri ne tik į mano, bet ir kitų kūrėjų darbus. Parodose dalyvauju penkerius ar šešerius metus. Jei ir nedalyvaučiau jose, vistiek neatsisakyčiau savo pomėgio nerti. Tai įaugo į mano kraują, sunku būtų be šio užsiėmimo.

Tautodailininkų parodoje pirmąkart sudalyvavau, galima sakyti, atsitiktinai. Mano darbams išvysti dienos šviesą padėjo mama, kuri susitiko savo pažįstamą ir prasitarė apie mano kūrybą. Buvau paraginta sudalyvauti parodoje. Taip ir prasidėjo viskas.

Ar užsiimate drabužių nėrimu? Galbūt išbandėte ir kitas kūrybines veiklas?

Galbūt tik vieną kartą, bet man nelabai patiko. O štai servetėlės – visai kas kita. Mane užbūrė jų gležnumas, raštas… Ir rezultatą galima greičiau pamatyti. Mėgstu megzti, siuvinėti, tačiau pradėjus dalyvauti parodose visa tai nukeliavo į antrą planą. Juk daug kas teiraujasi, ką nauja pristatysiu. Nesinori nuvilti parodos lankytojų.

Kadangi tiek daug laiko atima ši veikla, nėrimą pavadinčiau savo gyvenimo dalimi. Kai buvau studentė, nusipirkdavau naują žurnalą su nėrimo pavyzdžiais ir svajodavau kuo greičiau parskubėti namo bei pasinerti į kūrybą. Nėra man svarbu, kurioje vietoje galėčiau užsiimti nėrimu: ir važiuodama į Kauną ar grįždama namo taip pat nerdavau, ir namuose vakarus tam skirdavau bei skiriu iki šiolei. Būna akimirkų, kad pamąstau: kam reikalingas miegas. Kartais maža paros… Dažnai taip įsijaučiu į nėrimo vąšeliu procesą, kad atsigulus, rodos, visas kūnas net dega.

Kaip Jums svarbu išlaikyti lietuviškas tradicijas?

Manau, kiekvienam individualiai. Negrįšime 100-mečiu atgal. Juk skiriasi ir patys siūlai, ir nėrimo technika. Žinoma, galima kažką kopijuoti, tačiau atsibos juk nerti tą patį. Visuomet reikia ieškoti naujovių. Tai jau nebebūtų kūryba: įdomiausia yra paimti kažką sena ir nauja – išeina puikus derinys.

Vytauto Ridiko ir Aušros Banuškevičiūtės asmeninio albumo nuotr., Vytauto Ridiko video

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas