Uteniškę J. Mitalienę kūrybai įkvepia gyvenimas, gamta ir istorija

Pedagogė kūrėja Jūratė Mitalienė, neseniai atidariusi savo kūrybos darbų parodą Utenoje, pasakojo, kad kiekviena paroda jai yra tarsi egzaminas. „Labiausiai pavykusios ir tuo pačiu įsimintinos man yra tos parodos, kuriose pavyko perteikti idėją, yra vientisos, apmąstytos ir turi intrigą“, – neslėpė uteniškė, kuri prieš trejus metus buvo surengusi ir kitą savo autorinę parodą „Mažosios istorijos“, kuri gimė visai atsitiktinai. Radusi senas, net mokyklinių uniformų apykaklių, suknelių iškarpas, rankdarbių šablonus, pieštus mamos, menininkė nusprendė jas prikelti naujam gyvenimui, tačiau jau kita forma. Ji tiki, kad ir pačiu sunkiausiu laikotarpiu žmonėms reikia stiprinti vertybes, į kurias reikia nuolat remtis. Į plačius kūrybos vandenis įbridusi J. Mitalienė nežada sustoti – kitąmet savo darbais žiūrovus nustebins ir sostinėje.

Kodėl savo gyvenime pasirinkote tapybą? Gal tai buvo kūrybinės sąsajos su tėvais, seneliais? Iš kur atsirado tas talentas?

Kiek save pamenu, visada mėgau piešti. Vaikystėje tai buvo pats mėgiamiausias užsiėmimas. Didžiausias malonumas buvo nuščiuvus sėdėti prie balto popieriaus lapo ir pradėti piešti. Iki šiol prisimenu tą jausmą. Panašus jausmas užvaldo ir dabar, atsistojus prie drobės.

Nežinau, iš kur tai atėjo. Gal iš mamos – mėgdavau vartyti jos dainų sąsiuvinius, pripieštus gėlių… Gal iš tėvo pusės. Abu kaligrafiškai gražiai rašė. Tėvas darydavo brėžinius, projektus individualiems namams. Giminėje yra ir daugiau pasirinkusiųjų menus, turinčių pomėgį tapybai.

O aš pasirinkau menus todėl, kad ši sritis man buvo ir yra pati artimiausia.

Kuo Jūsų tapyba yra kitokia? Kuo skiriatės nuo kitų dailininkų?

Sunku spręsti apie save – kiek ji yra kitokia? Mes negyvename vakuume. Visi mes plaukiame viename sraute, gyvename tame pačiame laike. Mus veikia ir daro įtaką vyraujančios meno tendencijos, kalbėjimo formos, technologijos. Bet ne jos turi būti svarbiausios menininkui. Žinoma, labai nelengva šiame individo niveliacijos laike išlikti autentišku, išsaugoti savastį. Todėl pastaruoju metu vis dažniau kūryboje atsigręžiu į savo asmeninę patirtį. Per ją stengiuosi kalbėti apie bendražmogiškus ir egzistencinius klausimus, kurie svarbūs ir kitiems. R. M. Rilkė „Laiškuose jaunajam poetui“ taip pat pataria, kad kūryboje reikia eiti ne „į išorę“, bet „į vidų“, eiti į save, ir rašo: „… naudokite savo aplinkos daiktus, savo sapnų vaizdus ir savo prisiminimų objektus“. Man ši R. M. Rilkės mintis labai artima.

Kuo Jums svarbūs praeities – vaikystės, jaunystės – etapai. Galbūt jie formavo Jūsų, kaip menininkės, asmenybę?

Vaikystė kiekvieno žmogaus gyvenime yra tas kertinis taškas, nuo kurio priklauso visas tolimesnis jo kelias. Juk visi mūsų didieji atradimai ir patyrimai išgyvenami vaikystėje. Jie suformuoja mus, mūsų ateities pasirinkimus, pasaulio pajautą. Be abejo, asmeninės vaikystės patirtys neišvengiamai dalyvauja, veikia ir sąmoningai ar nesąmoningai reiškiasi kūryboje. Visi šie patyrimų, pajautų klodai yra pati didžiausia dovana ir medžiaga kuriančiam žmogui. Tai neišsenkantis šaltinis, versmė, iš kurios galima nuolat semtis idėjų kūrybai.

Jūs esate sukūrusi darbų ciklą „Mažosios istorijos“, kuris gimė bevartant išsaugotas mamos, savo ar sesės sukneles. Kuo jis ypatingas? Kuo svarbus Jums, kaip kūrėjai?

Taip, jis yra man svarbus, nes tai labai asmeniška tema. Atradus senas, net mokyklinių uniformų apykaklių, suknelių iškarpas, rankdarbių šablonus, pieštus mamos, kilo mintis juos išsaugoti. Gal prikelti naujam gyvenimui, bet jau kita forma? Tarsi vėl sujungti, sudygsniuoti, suausti į vieną visumą mūsų šeimą. Tam panaudojau savo pačios įvaškuotą popierių. Juk vaškas buvo naudojamas ir senovės Egipte balzamavimui. Vaškas – tai simbolis, atminties išsaugojimo medžiaga tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme.

Papasakokite, kaip gimsta kūrinys? Ko apskritai reikia, kad jis išvystų pasaulio šviesą?

Labai įvairiai atsitinka. Kartais ištartas žodis, perskaityta frazė, vėjo gūsis, barbenantis lietus į palangę, vandens paviršiaus raibuliavimas ar šešėlis ant sienos gali sužadinti tuos pačius prisiminimus ataidinčius iš praeities ar ateities. Nesvarbu, kad ne visuomet tai suvoki, iš kur visa tai. Impulsu tampa pradinė nuotaika. Vėliau vyksta kompozicijos, kolorito pasirinkimas, jų struktūravimas, suvaldymas. Įsijungia mąstymas. Jei pavyksta suderinti tuos du pradus – intuiciją ir racionalumą, galima trumpam pasidžiaugti rezultatu. Bet, praėjus kuriam laikui, dažnai viską pakeičiu, užtapau. Vyksta nuolatinis nepertraukiamas procesas.

Esate surengusi daugybę parodų. Kuri paroda Jums labiausiai įsiminė? Kodėl?

Kiekviena paroda, ypač personalinė, man yra didelė atsakomybė prieš save ir prieš žiūrovą. Tai tarsi egzaminas, pasitikrinimas. Nes tik išeksponavus, iškėlus darbus į kitą erdvę, galima geriau pamatyti darbų stipriąsias ir silpnąsias vietas. O labiausiai pavykusios ir tuo pačiu įsimintinos man yra tos, kuriose pavyko perteikti idėją, yra vientisos, apmąstytos ir turi intrigą.

Išskirčiau dvi parodas, kurios buvo surengtos būtent Utenoje, kultūros centro galerijoje. Tai „Mažosios istorijos“ 2017 metais ir kaip šios tąsa šiuo metu eksponuojama „Praeitis niekada nesibaigia“. Kitais metais šias parodas planuoju eksponuoti Vilniuje.

Dar galima būtų paminėti 2014 metų ARTVilnius meno mugę, kurioje eksponavau ciklą „Iš Balių epochos arba Dekadansas“, 2015 m. surengtą tapybos parodą Vilniaus Rotušėje.

Ką galite įvardyti pagrindiniu kūrybos įkvėpėju, šaltiniu?

Didysis, pagrindinis kūrybos įkvėpėjas ir yra pats gyvenimas – jo tamsiosios ir šviesiosios pusės, matomas ir tik nujaučiamas, susapnuotas, iškentėtas, paradoksalus, paslaptingas ir nenuspėjamas.

Gamta. Ji tobula visose savo formose.

Pats Menas ( nuo priešistorės iki šių dienų).

Mūsų ir visų tautų liaudies kūryba, paveldas, ateinantis iš amžių glūdumos su kodais, simboliais perskaitomais ir jau nebeperskaitomais.

Kokius kūrybinius užmojus stengiatės įgyvendinti?

Didžių užmojų kol kas neturiu. Nieko negaliu planuoti. Dažnai tenka bėgti įvykiams iš paskos. Didesniems projektams reikia skirti nemažai laiko. Dirbant dar ir pedagoginį darbą, laiko lieka labai nedaug. O kūryba reikalauja visiško atsidavimo, ji įtraukia ir susiurbia visą savo laiką. Tam reikia susikaupimo, vienatvės, ilgo pasiruošimo. Žinoma, svajoju turėti galimybę neskubant, apmąstant subrandinti ir įgyvendinti kilusias idėjas.

Kaip stengiatės užmegzti kontaktą su parodos lankytojais?

Man yra labai svarbus dialogas su žiūrovu. Jei kitam tavo darbai sukelia tam tikras mintis, asociacijas, susišaukia su jo paties patirtimi, kelia klausimus, tai, manau, tokiu būdu įvyksta pokalbis. Tik nereikia stengtis visiems įtikti ir galvoti, kad žiūrovas nesupras. Atsimenu kūrybos pradžioje ilgą laiką trukdė galvojimas apie žiūrovą. Einant tolyn, gilyn į tuos „vandenis“ supratau, kad pirmiausia turi sau nemeluoti. Vis tiek atsiras žiūrovas, kuriam bus suprantama ir priimtina tavo meno kalba.

Kas Jūsų požiūrį labiausiai formuoja šiandien?

Sunku atsakyti. Pasaulis pasikeitė. Viskas susitraukė, esame viename laive, labai priklausomi vieni nuo kitų. Viskas banguoja. Nėra saugumo, stabilumo jausmo. Kyla įtampa. Kartais apima bloga nuojauta – į kurią pusę žmonija juda. Tai veikia. Sunku atsiriboti nuo išorinio pasaulio ir gyventi savam „burbule“… Bet, kita vertus, visais laikais, net visuomeninių, valstybinių lūžių metu, išlieka ir žmones stiprina tos pačios vertybės, todėl ir reikia remtis į jas. Nesvarbu, kad keičiasi estetinės pajautos, meno kalbos formos. Turinys lieka tas pats – žmogus su gėrio siekimu, su jo nuopuoliais, grožio samprata, egzistenciniu nerimu.

Adolfo Sinkevičiaus nuotr., Vytauto Ridiko video

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas