Plačiai nusidriekęs tarp dviejų ežerų, apjuostas sunykusių arba visai išnykusių gyvenviečių, vis dar gyvuoja senas Stabulankių kaimas. Tiesa, vietovėje, dar pokariu galėjusioje pasigirti net pusšimčiu sodybų, išliko vos keli seni namai. XX a. Stabulankių kaimas buvo glaudžiai susijęs su siauruoju geležinkeliu, kuriuo sodiečiai galėdavo nukakti ne tik į Uteną, bet ir Panevėžį. Dalis gyventojų dirbo geležinkelio priežiūros ir remonto darbus. Nors oficialus kaimo pavadinimas Stabulankiai, bet senieji gyventojai tebevadina jį Stubulunkiais – taip, kaip yra pratę nuo vaikystės. Šioje publikacijų apie kaimą ciklo dalyje tęsiame Danguolės Kėblytės pasakojimą.

Vienintelis paleistuvystės atvejis

Anot D. Kėblytės, vaikai kaime nežinojo tokio dalyko kaip skyrybos. „Moteris vyrai mušdavo – tai buvo priimtina, tačiau svetimoterysčių mano atmintyje neišliko“, – tvirtino septyniasdešimtmetė moteris.

Pašnekovė pasakojo, kad vienas stabulankietis buvo vedęs daugiau nei dvidešimčia metų vyresnę žmoną. D. Kėblytė spėjo, kad vedybos, kaip anksčiau buvo įprasta, galėjo įvykti dėl išskaičiavimo. Kaime gyveno graži ir gera „gaspadine“ laikoma jauna našlė. Minėtas stabulankietis ėmė pas ją slapčia lankytis. Eidavo aplink, palei ežerą, stengdamasis, kad niekas nematytų. Vaikščiojo vaikščiojo, kol galų gale apsigyveno pas ją. Su žmona nebuvo išsituokęs. Jis mirė anksčiau už savo sutuoktinę – dėl nežinomų priežasčių pats pasitraukė iš gyvenimo. Kaime buvo kalbama, kad prieš mirtį neištikimasis, vedinas sąžinės priekaištų, buvo atėjęs pas savo žmoną. Pasak D. Kėblytės, tai – vienintelis jai žinomas neištikimybės atvejis Stabulankiuose.

Taboka aplipę saldainiai

Anot pašnekovės, kaime buvo dvi siuvėjos – Valė Zabulionienė ir Ona Laucienė. V. Zabulionienė gyveno ant kalniuko už Sodakalnio. Pakalnėje gyveno kiti Zabulioniai – giminaičiai. Pas juos kurį laiką veikė biblioteka-skaitykla. Ji buvo kaimo kultūros centru. Pašnekovė atsimena neseniai į dausas iškeliavusią bibliotekininkę Kazimierą Laucienę, visų vadintą Kazyte, Kaziūte. Iš jos D. Kėblytė paimdavo knygų ir nešdavo senutėms. Žodžiu, savanoriaudavo.

Anot kalbintos moters, Stabulankiuose, netoli Žvyrakalnio, gyveno pribuvėja Pranskūnienė, vadinta bobute. D. Kėblytės motinai gimdanttrečią vaiką – Oną – „perbėgo kraujas“ (neatsiskyrė placenta), gimdyvė ėmė kraujuoti. Tada vienu arkliu buvo atvežtas kunigas, kitu – gydytojas (vienas vežikas buvo Jonas Balaišis, kitas – Juozapas Kutka). Gydytojas nustūmė kunigą į šoną: „Dabar labiau reikia daktaro.“ Gimdyvė buvo išvežta į Utenos ligoninę.

Anot pašnekovės, buvo pasakojama, kad Leliūnų seniūnijai priklausančiame Vaitkūnų kaime (ar jo apylinkėse) prie šulinio atėjusi Kėblienė-Untanienė (Aleksandro Kėblio dėdės Antano žmona) netikėtai pagimdė. Prijuostėje parsinešė naujagimį, o kita ranka – vandens mažajam apiprausti. D. Kėblytė mano, kad laki kaimo žmonių fantazija šį įvykį galėjo pagražinti, tačiau ji neabejojo, kad pasakojime yra nemažai tiesos – kaimo moterys buvo labai stiprios, neištižusios.

Cukrus – su receptu

Anot D. Kėblytės, viename „kaziormos“ (taip kaime buvo vadinami geležinkeliečių namai) gale gyveno Šerėnai, kitame – Meldaikiai. Ir vieni, ir kiti buvo geležinkeliečiais. Juos laikydavo ne kolūkiečiais, bet tarnautojais. Visgi palei geležinkelį jie gaudavo šiek tiek ganyklos, kurioje galėdavo rišti galvijus. Ona Laucienė (Šerėnaitė) į kolūkį nestojo. Ji taip pat sugebėjo karvę palei geležinkelį ganyti. Beje, kolūkyje jos, kaip „liaudies priešė“ (buvo ištekėjusi už partizano Vinco Lauciaus-Kirvio), vadovybė greičiausiai ir nepageidavo.

D. Kėblytė atsiminė, kad arbata anksčiau buvo didelė vaišė. Ją gerdavo tik su cukrumi – niekas kitokios ir nežinojo. „Cukrus tais laikais buvo labai sveika – gydytojai išrašydavo receptą, pagal kurį vaikams jį pirkdavo. Žmonės gaudavo cukraus pagal nuravėtų cukrinių runkelių plotą“, – porino pašnekovė.

Moteris sakė, kad buvo „onaro“ reikalas ryte atsikelti ir žiūrėti, pas ką kaime anksčiausiai sužibo žiburys. Iš anksčiausiai atsikėlusių juokdavosi, kad šie eina miegoti labai anksti, su vištomis. Vis dėlto D. Kėblytė pripažino, kad žibalas buvo deficitinė ir brangi prekė, todėl žmonės privalėjo jį taupyti.

D. Kėblytė tikino, kad jos mama mokėjo ir austi, ir verpti, ir megzti. Tuo užsiimdavo namie. Gausiai šeimai savos vilnos trūkdavo, tad jos gaudavo ir kitokiu būdu. Pašnekovės mamai atnešdavo vilnos, kad šią suverptų. Pusę suverptų verpalų atnešusioji palikdavo kaip užmokestį už darbą. Taip pat būdavo ir su milu – pusę jo už darbą palikdavo siuvėjui. Anot moters, vyravo natūriniai mainai, nes piniginių pajamų nebuvo. Ir iš ūkio nebuvo ką parduoti, nes visus produktus suvartodavo didelė šeimyna. Septynių vaikų šeimai grynųjų pinigų užtekdavo tik druskai ir žibalui, visa kita buvo pasigaminta pačių, iš ūkio.

Mėsiškos Užgavėnės, bobų kryžius ir kunigų kirpėjas

Pasak D. Kėblytės, jų šeimoje dažnai būdavo kepami blynai. Juos kepdavo ne tik iš bulvių tarkių, miltų, bet ir ruginės duonos tešlos. Blynus valgydavo per kiekvienus pusryčius su bulvių dažiniu – skysta bulvių koše, pagardinta spirgučiais. „Per Užgavėnes blynų nebūdavo, vietoje jų – lašiniai, virta kilbasa, – teigė moteris. – Sakydavo, kad dvylika kartų reikia valgyti mėsos, nes laukia ilgas – septynių savaičių trukmės – mėsos nevalgymas. Buvo ir posakis: „Lašiniai reikia uždaryt, dešra – užkabint.“

Anot moters, Vinco Lauciaus sodyboje esantį pusiau akmeninį, pusiau geležinį kryžių pastatė „kaimo bobos, nenorėjusios pasiduoti vyrams“, kurių kryžius (pavasarininkų) stovi Stabulankių kapuose. Per Kryžiaus dienas kaimo gyventojai, giedodami litaniją, apeidavo visus Stabulankių kryžius ir baigdavo savo kelionę kapinėse. Paeiliui giedodami litaniją, kartu eidavo vyrai ir moterys. Tarp vyrų išsiskyrė giedotojas Antanas Pinkevičius. Gegužinių pamaldų stabulankiečiai rinkdavosi pas Juozapą Kutką, V. Laucių, Švč. Mergelės Marijos paveikslą apkaišydavo purienomis, atneštomis iš paežerės.

D. Keblytė teigė, kad J. Balaišis kaime buvo tas žmogus, kurį galėdavai prisikviesti ir vidury nakties. Prireikus jis visada atveždavo kunigą ar gydytoją. Kartą, kai J. Balaišiui reikėjo vežti dvasininką, šis prasitarė, kad prieš kelionę būtų gerai apsikirpti… Paslaugusis vežikas pasisiūlė pabūti ir kirpėju. Kunigas sutiko. Vis dėlto kaimo jaunimas buvo priekabesnis – jam ne visada tikdavo kirpėjo J. Balaišio paslaugos. Į jaunuolių pabumbėjimus vyras atrėždavo: „Kunigams, daktarams patropijau, o jums nepatropiju!“

Kolūkių pirmininkų savivalė

Pasak D. Kėblytės, sovietmečiu kolūkiečiai, teturėdami 60 arų sklypelį, dažniausiai jį skirdavo daržui, kuriame daugiausia augino bulvių, runkelių, daržovių, šiek tiek miežių, rugių. Žmonės, suėję talkon, kuldavo kolūkio duota „dampe“ (kuliamąja). Pašnekovė atsiminė, kaip būdavo kuliama spragilais. Jei daugiau kūlėjų būdavo, mušdavo į taktą. Linų pasirauti duodavo kolūkis. Vėliau iš kaimo išvažiavus jaunimui, senimas, netekęs sveikatos, ėmė duoną pirkti krautuvėje (Antalgėje atsirado parduotuvė) arba iš atvažiuojančių „lavačkų“ (autoparduotuvių). „Kolūkyje darbo buvo, bet už jį menkai mokėdavo, – teigė pašnekovė, kuri kaimą paliko, kai jai buvo septyniolika metų. – Tuo metu buvo populiaru stoti į profesines mokyklas. Svarbu buvo prisiregistruoti mieste, gauti darbą. Kaip dabar žmonės važiuoja dirbti į užsienį, taip tada bėgo iš kaimo į miestą. Nors gyveno rūsiuose ir sandėliukuose, bet grįžę į gimtąjį kaimą vaidindavo, kad jiems labai gerai sekasi.“

Pasak D. Kėblytės, jos šeima važiuodavo į Šv. apaštalų Petro ir Povilo bei Šv. arkangelo Mykolo atlaidus Leliūnuose. Kol kolūkis nebuvo atėmęs arklio, ne tik jie, Kėbliai, bet ir kiti kaimo gyventojai vykdavo į atlaidus Svėdasuose, Debeikiuose (Anykščių r.), Vyžuonose, Užpaliuose. „Aš atsimenu, kaip būdama vaiku važiuodavau į karinį komisariatą Utenoje ir komisarui paskųsdavau mūsų kolūkio pirmininką, kad jis neduoda arklio sklypeliui apdirbti, – pasakojo D. Kėblytė. – Tada komisaras skambindavo kolūkio pirmininkui paklausti, kodėl šis taip elgiasi. Galime keikti tų laikų valdžią, bet partijos komitetas išspręsdavo neišsprendžiamus klausimus.“ Anot moters, kolūkių pirmininkai buvo beraščiai, nemokyti, valdė griežtumu – draust, baust, neduot. Kai Stabulankių fermoje buvo įvesta elektra, ir į artimesnius namus atvedė laidus (Žemaičiams, Lauciams-Kiškiokams). D. Kėblytė pasakojo, kad su broliu vakarais eidavo į fermoje įrengtą vadinamąjį raudonąjį kampelį, kuriame ryškindavo nuotraukas.

Pašnekovės sesuo su broliu tuo metu mokėsi elektromonteriais Švenčionėlių profesinėje technikos mokykloje (tai, kad joje mokėsi ne vienas stabulankietis, lėmė ir patogus tiesioginis susisiekimas traukiniu), jie sugebėjo gauti elektros stulpų, laidųir įvesti namie elektrą. Kolūkio pirmininkas, sužinojęs, kad be jo žinios buvo įvesta elektra, pagrasino nukirpti laidus. Todėl nors namuose ir atsirado elektra, tvyrojo didelė psichologinė įtampa. Jis taip pat pyko, kad tiek pašnekovė, tiek jos brolis Jonas, sesuo Genovaitė paliko kolūkį – buvo prarasta darbo jėga. „Net ir įstojus į institutą reikėjo, kad kolūkis leistų mokytis. Leidimo man nedavė. Ir tik pagrasinus, kad skųsiuos komjaunimo komitetui (tuo metu D. Kėblytė jau buvo įstojusi į Vilniaus Valstybinį pedagoginį institutą – aut. past.), turėjo nusileisti“, – pasakojo moteris.

Kelnėtos mergos „nuo Utenas“

„Mano atminty Stabulankių kaimo žmonės – sąžiningi, tvarkingi, talentingi, pasiskolinę visada grąžinantys“, – sakė D. Kėblytė ir pridūrė, kad trobų anksčiau niekas nerakindavo, nes nebuvo vagių. Tik vėliau pasitaikydavo viena kita vagystė.

Atsiminė pašnekovė ir keletą tėviškėje vartotų posakių: „Dabar sakoma: „Kas nerizikuoja, tas negeria šampano.“ O pas mus kaime sakydavo kitaip: „Nerizikuosi – kelnių neprišiksi.“ Norėdami kažką garantuoti sakydavo: „Duodu kepurę prišikt.“ Jeigu nenorėdavo nusileisti, įsikibęs laikydavosi savo, ginčydavosi, būdavo sakoma: „Žagrės nestatys.“

Pasak D. Kėblytės, anksčiau nebūdavo sakoma „iš pa Utenas“. Žmonės sakydavo: „ nuo Utenas“, „nuo Utenas krašta“, „iš Utenas“.

„Mano tėvas klausdavo: „Vyrai, kaip gersma: ar kaip žmonės, ar kaip gyvuliai? Jeigu gersma kaip gyvuliai, tai dėkim skladkų pa tris rublius, jeigu kaip žmonės – iškart pa pinkius.“ Gyvulys atsigėrė, ir gana, o žmogui maža…“

Prisiminė moteris ir keletą kaimo vietovardžių. Netoli Žvyrakalnio kairėje kelio pusėje (važiuojant Pagirių link) telkšojo raistelis Pradagas. Pieva priešais mokyklą vadinosi Katiliškėmis. Sodakalnio papėdėje (į Apšlavo pusę) vyšniomis apaugusi vieta turėjo Skersinių pavadinimą.

D. Kėblytė pasakojo, kad ji ir Vanda Kondrotaitė buvo pirmos merginos, pasirodžiusios kaime su kelnėmis. Jos draugė pasivogė iš savo bobutės Severijos Voverienės drobinę staltiesę, o ji pati paėmė mamos languotą lovatiesę. V. Kondrotaitė iš šių audinių pasiuvo kelnes. Sau – baltas, D. Kėblytei – žalias (languotas). „Mergos, kur su kelnėm“ buvo mūsų slapyvardis“, – prisiminė pašnekovė 1969 m. įvykį.

Autoriaus nuotr.