Regis, visai neseniai, kažkur prieš dvidešimt metų, Simona Smirnova bene kasdien verdavo tuometinės Česlovo Kudabos vidurinės (dabar – Č. Kudabos progimnazija) ar Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklų duris. Dabar 32-jų laisva menininkė gyvena Manheteno rajone Niujorke (JAV) ir kuria ambicingus ateities planus. Be galo šiltas ir jaukus pokalbis su Simona, žinoma, vyko nuotoliniu būdu, bet net ir kompiuterio ekrane atsispindėjo jaunos moters energija, entuziazmas, kūrybiškumas bei idėjų gausa.

Aš – iš Ignalinos

Pokalbio pradžioje paaiškėjo, kad su Simona esame beveik kolegės – dar besimokydama gimnazijoje, mergina su dviem draugėmis rašė jaunimo skiltį laikraštyje „Mūsų Ignalina“. Anot pašnekovės, net ir studijuodama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (toliau – LMTA) ji ir toliau dirbo žurnalistinį darbą – rašė straipsnius, interviu į žurnalus „Literatūra ir menas“, „Muzikos barai“ ir „Ateitis“ (šis žurnalas dar siejosi ir su Simonos veikla Ateitininkų organizacijoje). Net ir dabar, jei turi laiko, mergina vis dar parašo vieną kitą straipsnį į JAV lietuvių leidžiamą laikraštį „Draugas“.

Paprašius grįžti prisiminimais į vaikystę ir papasakoti, kuo jos gyvenimas susijęs su Ignalina, Simona atskleidė, kad iki 1998 m. kartu su mama Vera ir vyresne seserimi Jekaterina gyveno Jonavoje. Būtent tais metais mama sugalvojo keltis arčiau artimųjų, todėl su abiem dukromis persikėlė į Ignaliną, kur gyveno mamos dvynė sesuo. „Man tuo metu buvo jau beveik devyneri, ėjau į trečią klasę, – prisiminė pašnekovė. – Užaugau Ignalinoje ir jei žmonės manęs klausia, iš kur esu kilusi, atsakau, kad iš Ignalinos.“ Mergina patikino, kad iš Jonavos laikų ji ne tiek jau daug atsimena, o Ignalinoje ji buvo labai aktyvi ir įsitraukusi į įvairią įmanomą veiklą, todėl šis miestas jos gyvenime itin svarbus.

„Nuo aštuonerių iki aštuoniolikos gyvenau Ignalinoje – dešimt metų, – pasakojo Simona. – Išbandžiau viską, kas buvo įmanoma – dalyvavau Ignalinos vaikų teatro IKI veikloje, priklausiau mokinių tarybai, mokinių parlamentui, buvau rajono mokinių tarybos pirmininkė, priklausiau organizacijai „Bruknelė“, dirbusiai su Ignalinos rajono socialinę atskirtį patiriančiu jaunimu, dalyvavau Ateitininkų organizacijos veikloje. Buvau tikrai įsijungusi į Ignalinos, mokyklos visuomeninę veiklą. Tuos metus prisimenu itin ryškiai…“ Pasak merginos, 2007 metais ji baigė tuomet jau įsikūrusią Ignalinos gimnaziją.

Štai ji – Amerika!

Baigus mokyklą, žinoma, prasidėjo naujas gyvenimo etapas – džiazo vokalo studijos LMTA, gyvenimas Vilniuje. Pašnekovės teigimu, bebaigiant studijas LMTA, teko pasidomėti mokslais Europos ir kitų žemynų universitetuose bei akademijose, nes norėjosi gilinti žinias muzikos srityje. „Nemažai svarsčiau apie Suomiją, – prisipažino Simona. – Taip pat buvau daug girdėjusi apie Berklio muzikos koledžą, įsikūrusį Bostone, Masačusetso valstijoje (JAV). Jis laikomas prestižiniu, galbūt net geriausiu muzikos koledžu pasaulyje. Visa medžiaga, kurią studijavau LMTA, buvo paimta iš Berklio muzikos koledžo, taigi, mokykla atrodė tikrai labai tinkama. Nusprendžiau pabandyti ir nuvažiavau į stojamuosius egzaminus, kurie buvo organizuojami Londone, nes Berklis – tarptautinė mokykla. Jau ketvirto LMTA kurso pabaigoje žinojau, kad ten įstojau. Ir kas labai nudžiugino – gavau stipendiją, kuri padengė maždaug 75 proc. studijų kainos.“

Anot Niujorke gyvenančios lietuvės, studijos JAV brangiai kainuoja ir patiems amerikiečiams, ir užsieniečiams, todėl gauta stipendija buvo vienas iš postūmių vykti studijuoti už Atlanto. „Pabaigusi LMTA, vienerius metus paskyriau įvairių fondų, stipendijų, paramų paieškoms, kad susirasčiau pagalbą ir galėčiau išvažiuoti, – pasakojo Simona. – Dirbau Vilniuje kūrybos namuose „Kaukių akademija“ kaip dainininkė, šokėja ir aktorė. 2012 m. vasarą išskridau į JAV studijuoti ir vėl pasinėriau į mokslus. Nors mano specialybė buvo dainavimas, bet kaip pagrindinę studijų pakraipą pasirinkau šiuolaikinę kompoziciją ir prodiusavimą.“

Anot merginos, kibusi į šiuos mokslus ji pradėjo kurti muziką ansambliams, chorams, orkestrams, todėl dabar tenka dirbti daugiau studijinio darbo, gilintis į įvairius techninius niuansus. Simona šypsojosi, kad pasibaigus studijoms, kažkaip lyg ir netyčia užsiliko JAV, o maždaug prieš trejus metus iš Bostono persikraustė į Niujorką.

Kanklės – visiems gyvenimo atvejams

Be to, kad turi puikų vokalą, artistinių bei choreografinių sugebėjimų, kuria muziką, JAV gyvenanti lietuvė dar moka groti ir trimis instrumentais: gitara, pianinu ir kanklėmis. „Kankliuoju gal jau kokius 25 metus, – šypsojosi kūrėja ir muzikantė. – Kankliuoti pradėjau dar Jonavoje 1997 metais, po to – Ignalinos M. Petrausko muzikos mokykloje, studijuojant LMTA kanklėmis grojau šiek tiek rečiau. JAV prasidėjo šio muzikos instrumento renesansas, nes jo prireikė visur ir visada. Aš jį naudoju tiek džiazo koncertuose, tiek bažnyčiose, tiek lietuvių bendruomenės renginiuose, tiek kelionėse. Kanklės dabar visada su manimi.“

Kaip sakė Simona, kanklės skamba labai autentiškai ir ypatingai, paslaptingai ir net mistiškai – visiškai kitaip nei kiti muzikos instrumentai. „ Niekas Niujorke kanklėmis, ypač džiazo, negroja, – tikino mergina. – Kanklės tapo mano išskirtiniu stiliumi, savotiška vizitine kortele, braižu. Tarptautinėje erdvėje žmonės mane žino kaip džiazo dainininkę, kompozitorę, kuri groja niekam nežinomu instrumentu.“ Kita vertus, pašnekovės teigimu, kanklės jai – būdas neatitolti nuo tėvynes, tiltas išlikti kartu su Lietuva, galimybė dalyvauti lietuvių bendruomenės veikloje. Be visos kitos veiklos, kuri užpildo lietuvės gyvenimą, ji dar veda įvairius mokymus, tarkim, apie kanklių istoriją bei pritaikymą šiuolaikinėje muzikoje. Pavyzdžiui, prieš pat mūsų pokalbį ji bendravo su Bostono lituanistinės mokyklos mokiniais.

Gimė kaip garso takelis nebyliam kinui

Paskutinėmis 2020 metų dienomis pasaulį išvydo antrasis Simonos albumas „Žana d’Ark, styginių kvartetui“. Kaip sakė kūrėja, šis albumas – daugiau kompozicinis, skirtas styginių instrumentų kvartetui, tačiau yra keletas kūrinių, kuriuose galima išgirsti gilų bei aksominį lietuvės vokalą bei kanklių skambesį. Dar viename kūrinyje skamba ir pianinas. „Viskas prasidėjo dar 2018 metais, man dar gyvenant Bostone, – albumo gimimo istoriją pasakojo pašnekovė. – Vienas mano draugas, turintis savo galeriją Bostone, pasiūlė man sukurti „gyvą“ partitūrą nebyliam kinui. Niekada nebuvau vykdžiusi tokio projekto, todėl šis pasiūlymas mane suintrigavo. Paklausiau, kokį filmą jis turi galvoje. Jis atsakė, kad 1928 m. danų kino genijaus Carlo Theodoro Dreyerio sukurtą nebyliojo kino šedevrą „Žanos d’Ark aistra“. Nebuvau jo mačiusi, tik apie jį girdėjusi. Pažiūrėjau filmą ir idėja, jog rodant filmą galima gyvai diriguoti savo partitūrą, buvo labai intriguojanti bei įdomi. Styginių kvartetą pasirinkau dėl kompaktiškos instrumentuotės. Tuo labiau, kad styginiams man visada patiko rašyti.“

Jaunoji kūrėja su pasiūlymu sutiko, o filmas pirmą kartą kartu su gyvai skambančia specialiai jam sukurta muzika ir buvo parodytas būtent toje draugo galerijoje 2018 metais. Projektui pavykus, Simona nusprendė ieškoti galimybių dar plačiau parodyti šį filmą – jis buvo pademonstruotas lietuvių pranciškonų Šv. Antano vienuolyne Meine, 2020 m. festivalyje „Composers Now“ Teodoro Ruzvelto gimimo vietos muziejuje Niujorke. Po to mergina grįžo iš koncertinio turo po Australiją ir Naująją Zelandiją ir kaip tik prasidėjo koronaviruso pandemija. „Galvojau, ką veikti dabar, kai viskas lyg ir sustojo, – prisiminė kūrėja. – Pamaniau, kad turiu ilgiausią partitūrą, kurią taip ilgai kūriau. Sumaniau šį laiką išnaudoti įrašams, nes koncertai nevyksta, o įrašų studijos, laikantis atsargumo priemonių, veikia, tuo labiau, kad kvartetas – nedidelės sudėties, jo nariams ne taip sudėtinga susitikti, kaip orkestrui.“

Gyvenimo pasirinkimas – būti menininke

Taigi, Simona šiek tiek pakoregavo partitūrą, iš vientiso garso takelio išskyrė atskirus kūrinius, visa tai įrašė studijoje, o praėjusių metų paskutinę dieną pristatė albumą, kaip pati juokėsi – manifestą koronaviruso pandemijai. Anot merginos, albumas – tai prisitaikymas prie esamų sąlygų, galimybių bei laikmečio.

Pasak kompozitorės, kadangi muzika buvo kurta kino filmui, ji ir atspindi siužeto liniją, emocinius pagrindinės veikėjos išgyvenimus, vaizduojamą tragizmą, groteskiškumą, jaunos merginos beviltiškumą prieš bažnyčios tarnų galybę, papildo filmo siužetą bei Žanos d’Ark istoriją. „Aš, kaip moteris, sakau, kad kūrinys skirtas pirmajai jaunai feministei, – šypsojosi pašnekovė. – Žana d’Ark pradėjo savo kelią, sulaukusi maždaug trylikos, ją nuteisė, kai jai tebuvo 18–19 metų. Asmeniškai man, tai buvo sąlytis su pašaukimu nuo pat jaunystės. Aš pati, kai buvau maža, žinojau, kad būsiu menininkė ir dėl to neturėjau jokių dvejonių. Tiesa, augau nedideliame mieste Ignalinoje, todėl buvo šiokio tokio negatyvumo mano atžvilgiu, sulaukdavau netgi kandžių replikų, bet man visa tai buvo kaip vanduo nuo žąsies. Aš priėmiau tų žmonių požiūrį su pagarba, suprasdama, kad galbūt jie patys dėl kažko yra nusivylę, kažko savo gyvenime neįgyvendinę…“

Muzika – lyg santuoka

Tiesa, Simona prisipažino, kad jaunystėje teko rinktis iš kelių meno sričių, nes traukė ir muzika, ir teatras, ir literatūra. „Turbūt, ši dilema kyla iki šiol, nors muzika yra pagrindinė mano specialybė, – svarstė pašnekovė. – Tačiau aš neturėjau abejonių, kad tai yra mano pašaukimas ir kad aš turiu stiprybės gyventi tokį gyvenimo būdą. Būti menininku – nėra vien profesija. Į šį žodį yra įtraukta viskas.“

Nors Simona nestokoja nei vokalinių savybių, nei muzikantės talento, nei artistinių sugebėjimų, rinktis atskleisti tik vieną kažkurį savo talentą ji nenorėtų. „Aišku, muzika man artimiausia, bet kiekviena meno rūšis atspindi skirtingą mano asmenybės dalį, – aiškino mergina. – Mes nesame vienalyčiai – vien tik ekstravertai ar vien tik intravertai – turime įvairių bruožų. Skirtingos meno išraiškos atitinka vis kitą gyvenimo etapą ir yra skirtos kitokiam savęs išreiškimui. Muzika man – kaip santuoka. Aš ją labiausiai pažįstu, man ji – artimiausia, bet ji taip pat ir pareiga. Būna kartais atsibosta, nesinori, neįdomu kažką daryti. Bet tu pasirašei, užsimovei žiedą ir tai – visam gyvenimui. Literatūra, poezija, kurią aš taip pat rašau, atskleidžia giliausias mano sielos kertes, paslaptingus, jautrius asmenybės momentus, kurių per muziką aš galbūt neatskleidžiu. Šokis, judesys yra gaivališka, pašėlusi mūsų asmenybės dalis, per kuriuos galime išsilieti. Dailė – kaip literatūra – intravertiška, gili meditacija.“

Pasak Simonos, ji rašo lietuviškai, tik dainų žodžius – angliškai, tam, kad suprastų anglakalbė auditorija. Visgi, kūrėja patikino mėgstanti įpinti ir lietuviškų motyvų, nors tiesioginių folkloro elementų jos kūryboje nėra. Mergina prisipažino, kad nors ir rašo eklektišką, įvairialypę muziką, kaip pusiausvyrą tarp džiazo bei klasikos, tarp pop bei roko muzikos ir kitų stilių, joje yra ir šiek tiek folkloro estetikos. „Taip yra dėl kanklių, nes jos suteikia mistiško laumių skambesio, – pasakojo Simona. – Jei naudoju lietuvių kalbą, tai ji veikia kaip užkalbėjimai, nors žodžius kuriu aš pati, jie nėra paimami iš kokios nors lietuvių liaudies dainos ar panašiai. Bet pati bendra kūrinių estetika atspindi lietuvių folkloro skambesį.“

Kūrybai – ramybė, išraiškai – šurmulys

Simona prisipažino mąstanti ir apie savo kūrybinių planų siejimą su Lietuva. Ji pabrėžė, kad yra ir atlikėja, ir kompozitorė. Kaip atlikėjai jai reikia plačios auditorijos, šurmulio, didelių koncertinių salių, muzikantų, kitaip tariant – Niujorko. Kompozicijai, pasak jos, reikia daug laiko, tylos, susikaupimo, ramybės. „Norėčiau savo gyvenime pasiekti tokią pusiausvyrą, kai ilgesnį laiką, tarkim, pusę metų, praleisčiau Lietuvoje, kur galėčiau dirbti intensyvesnį kūrybinį darbą, studijuoti kitų menininkų darbus, praktikuotis, analizuoti, – pasakojo kūrėja. – Niujorką palikčiau tai ekstravertiškai Simonos daliai – koncertams, atlikimui, kelionėms ir t. t. Tokia pusiausvyra, manau, būtų tobula, nes – įdomus faktas – Žanos d’Ark partitūrą aš pabaigiau Ignalinoje. Čia, Amerikoje, kilo daug problemų tai padaryti, nes susikaupti trukdė draugai, klubai, naktinis gyvenimas. Išvažiavau visam mėnesiui į Lietuvą, didžiąją dalį to laiko praleidau Ignalinoje. Kai norėdavau išgirsti, kaip skamba viena ar kita mano parašyta partija, paprašydavau muzikos mokyklos mokytojų, kad jas sugrotų. Taigi, pirmieji žmonės, pagroję mano kūrinio partijas buvo Ignalinos muzikos mokyklos bendruomenė. Lietuva ir Ignalina – puiki terpė susikaupimui ir kompoziciniam darbui.“

Pasak pašnekovės, kaip kūrėja, ji, žinoma, svajotų apie tai, kad augtų jos klausytojų auditorija, kad tektų koncertuoti ne nedideliuose džiazo klubuose, o erdviose aukšto lygio koncertinėse salėse, kad ji pati labiau suprastų save, suvoktų koks stilius ar meno sritis jai artimesni.

Sentimentai – Ignalinai

Paklausta, kas ją įkvepia kūrybai, Simona atsakė, jog pažvelgus į abu albumus, galima būtų teigti, jog kurti skatina kitų žmonių gyvenimai. Pirmasis jos albumas, sukurtas pagal rašytojo Franzo Kafkos novelę „Bado Meistras“, taip pat – apie knygos herojų. Antrasis – apie Žaną d’Ark. Džiazo koncertuose atliekami kūriniai – lengvesni, be didelės potekstės, gilios idėjos. „Mane įkvepia mano pačios gyvenimas, socialinė aplinka, kitų menininkų darbai, istorijos, išgalvoti herojai, – tikino pašnekovė. – Turbūt, perteikiu kažkokias aukštesnes energijas per save, kaip per priemonę.“

Kiekvieno bent kiek mažiau ar daugiau žymaus kūrėjo gyvenime ateina laikotarpis, kurį gali pavadinti produktyviausiu ir sėkmingiausiu. Simona mano, kad toks laikas jos gyvenime dar neatėjo. „Jaučiuosi prie jo priartėjusi, bet manau – jis dar priekyje, – neabejojo mergina. – Ypač arti jaučiausi po pirmojo albumo išleidimo, nes jame buvo sudėta daug – ir šokis, ir džiazas, ir styginių kvarteto muzika, ir F. Kafkos tekstas. Bet tai buvo nedideliame mieste Bostone, nedidelis, kuklus pastatymas, nedaug žiūrovų… Manau, ta gyvenimo pusiausvyra, kai jausčiausi, kad sudėjau visą kūrybinį potencialą, visas idėjas ir visą skambesį, tokį, kokį jį įsivaizduoju, man atrodo, dar neįvyko.“

Pokalbio pabaigoje Simona dar kartą pabrėžė, kad jaučia didelius sentimentus Ignalinai. „Visada smagu ten grįžti, vėl pamatyti pažįstamus žmones, mokytojus, su kuriais iki šiol palaikau glaudžius ryšius, – šypsojosi jaunoji kūrėja. – Ignalina – geras miestas augti. Turbūt net geresnis nei Niujorkas…“