Šiaudinių sodų rišėja iš vaikystės mena šiaudo blizgesį

Molėtiškė Loreta Guobytė save įvardija naujoke šiaudinių sodų rišėjų gretose, mat šia veikla ji užsiima vos kelis metus. Išvykusi studijuoti į Vilnių, baigusi aukštuosius mokslus, pakėlė sparnus į užsienį ir kelis metus gyveno Anglijoje. Tąkart užvaldė didžiulis noras pamatyti pasaulį. „Londono gatvėse – gausybė kultūrų, tradicijų, kalbų… Daug ko pamačiau, daug ką išmokau, su daug kuo susipažinau. Tačiau suvokiau, kad mes dažniausiai neįvertiname to, ką turime, kuo galime džiaugtis. Kaip indams joga, taip mums, tarkim, šiaudiniai sodai gali tapti tam tikra meditacija. Per tuos ieškojimus svetur supratau, ką turiu šalia“, – prisipažino L. Guobytė, kuri grįžo į Lietuvą ir pasinėrė į kūrybą. Žiemą jos rankose gimsta sudėtingos kompozicijos šiaudiniai sodai, o vasaros prabėga braidant po pievas ruošiant žaliavą kitiems metams.

Kiek laiko sukatės šiaudinių sodų kūrėjų gretose?

Jeigu kalbėsime apie kūrybos intensyvumą, viskas įsisuko nuo 2017 metų. Pradėjau rišti sodus, tad tuo užsiimu iki šiolei, kol turiu šiaudų. Tai tokia medžiaga, kurios reikia man pačiai pasirinkti. Jei gaminu didesnį sodą, šiaudai pernelyg greit baigiasi. Kiekvienais metais vasarą renku tuos šiaudus, o rudenį pradedu rišti.

Visa mano kūryba prasidėjo nuo dovanotų šiaudų, o paskui paprašiau tėvelių, kad kaime pasėtų javų, todėl dabar jau turiu savo. Daug šiaudų tenka išmesti, nes būna ne visai geros kokybės. Juos tenka labai kruopščiai atrinkti: vienas pasitaiko per plonas, kitas per storas… Labai sunku juos surinkti: kartais atrodo, per anksti, šiaudas dar nesubrendęs, o palijus, po savaitės, žiūrėk, jis pasidaro jau nelabai tinkamas.

Tą etapą, kai pradėjau kurti, pavadinčiau vaikystės prisiminimų įgyvendinimo etapu. Būtent pradėjau kurti tai, ką vaikystėje jau esu išbandžiusi. Pamenu, didžiulius rugių laukus, kuriais žavėdavausi labiausiai. Tad nuo vaikystės man gamta, laukai mena šilčiausius prisiminimus. Iš smilgų pindavome vainikėlius, o šiaudo blizgesio grožis išliko iki šiolei. Kartą mano mama davė knygą „Vasaros dovanos“: čia pamačiau šiaudinio sodo kūrimo pavyzdžius ir nusprendžiau pabandyti pati. Viskas prasidėjo nuo mažų darbelių (žaisliukų, angelėlių), o vėliau išaugo į didesnius šiaudinius sodus, tad 2017 metais prasidėjo didžioji mano kūryba.

Ar daug šiaudinių sodų esate sukūrusi?

Tiesą pasakius, nesu labai daug sukūrusi. Tarkim, parodai norėjosi padaryti kur kas didesnį šiaudinį sodą nei įprastai. Gal tam įtakos turėjo ir paties šiaudo dydis, storis. Didesniam kūriniui panaudojama kur kas daugiau šiaudų, tačiau neatsisakau kurti ir mažų sodelių. Neskaičiavau, tačiau galbūt jau 20 šiaudinių sodų esu tikrai sukūrusi.

Kas yra svarbiausia kuriant sodus?

Reikia ne tik medžiagos, iš kurios būtų galima kurti, bet ir vidinio nusiteikimo, noro, ramybės ir rimties. Tuomet viskas sklandžiau vyksta: ir siūlai nesinarplioja, ir mazgelius geriau užrišti pavyksta, ir šiaudai nelūžta. Su laiku lavėja ir kūryba: atsiranda tam tikros formos, naujos paieškos. Dažniausiai rišu sodus prie stalo – taip jaučiuosi tvirčiau. O detales tvirtinu ant pakabinto sodo – taip geriau matosi.

Rišdama sodus naudoju tik lininį siūlą. Esu pradiniame kūrimo etape, todėl kol kas esu tik ieškotoja. Šiais metais prisirinkau labai daug žolynų: vasarą ieškojau, vaikščiojau po laukus, rinkau gėleles, augaliukus, juos kruopščiai džiovinau. Tačiau kol kas dar nejaučiu to vidinio impulso juos sudėti į šiaudinius sodus.

Kol kas nėra būtinybės juos dabinti, tačiau artimiausiu metu tikrai pabandysiu. Laukiu vidinio impulso. Tam esu jau pasirengusi.

Kokia šiaudinių sodų terapinė nauda žmogui?

Reikšmę, manau, kiekvienas išgyvena individualiai. Kaip ir malda, taip ir šiaudiniai sodai turi savo energiją – tvarkingą ir harmoningą. Galbūt buvimas šalia jo irgi veikia žmogų, ramina jį. Rišant sodus neretai aplanko gilesnės mintys, padedančios kasdieniame gyvenime.

Įdomiausia tai, kad vienu metu esu dariusi šiaudinius sodus skirtingiems užsakovams. Atrodo, stengiausi juos rišti vienodai, tačiau pats procesas buvo visiškai skirtingas.

Užsiminėte apie užsakymus: ar žmonės šiais laikais noriai prašo surišti šiaudinių sodų, dovanoja jas vestuvių proga ir pan.?

Kadangi esu dar maža, neužaugusi rišėja, todėl sodų rišimas, kaip varpo gausmas, dar neina plačiai po pasaulį. Esu daugiau žinoma tik tarp draugų ar pažįstamų žmonių. Pagrindinis mano išėjimas į žmones – tai parodos, konkursai.

Loretos Guobytės asmeninio archyvo ir Vytauto Ridiko nuotr., V. Ridiko video

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas