Droničėnuose (Utenos sen.) gyvenantis Rimantas Biržietis atskleidė galimą kaimo pavadinimo kil­mę, papasakojo apie melioracijos sunaikintą šal­tinį, kurio versme naudojosi visas kaimas, prisi­minė mokslų metus, paporino apie močiutės brolį komunistą ir pasodintą beržyną, kurį pavadino Rėkiškio vardu.

Šernai, medžiojantys raitelį

Buteliauskų–Biržiečių so­dyboje yra į žemę įleista pir­tis. Anot pašnekovo, 3×3 m dydžio pirtyje tilpdavo net 12 žmonių. Ir nors pirtį R. Biržie­tis atnaujino, joje šeima nebe­simaudo – „dėl silpnų sienų prieina smalkių“.

Vyras pasakojo, kad neto­li jų namų, pievoje, pavadin­toje Telėtnyku, ten, kur dabar į dangų stiebiasi aukštos įtam­pos elektros stulpai, anksčiau iš žemės kėlėsi skanaus van­dens versmė. Kol požeminė melioracija nenutraukė gys­los, iš neužšąlančio šaltinio vi­sas kaimas semdavo vandenį, šaldydavo pieną. R. Biržietis pavadino versmę apdainuotu kaimo šuliniu, prie kurio, anot jo, kadaise apsistojo žmonės ir ilgainiui įsikūrė kaimas.

Pašnekovas prisiminė, kad iki patvenkiant Raudesą, ją kirtęs tiltas buvo siauras (galė­jo pravažiuoti tik viena maši­na) ir žemai, dauboje. Iš šonų apžėlę medžiai kėlė baimę, tad vaikams vakarop pereiti tiltą buvo nemenkas iššūkis. Aly­vos į baimės ugnį šliūkštelė­davo ir senelis, vaikams vaiz­džiai nupasakodavęs, kaip kartą jį, jojantį iš Utenos, vijo­si dantimis kalendami šernai…

Lenino kareivis, patekęs į Stalino nasrus

Močiutė anūkui pasako­jo apie savo brolį Joną, ku­ris buvo Lenino kareivis, da­lyvavęs Rusijos pilietiniame kare. Mažojoje lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje ga­lima rasti, kad Jonas Kunigė­lis, gimęs 1896 m. liepos 24 d. Droničėnuose (Draničėnuose), tarnaudamas Rusijos kariuo­menėje, 1917 m. prisijungė prie Komunistų partijos, 1918 m. įstojo į Raudonąją Armiją. 1922–1925 m. mokėsi Vakarų tautinių mažumų komunisti­niame universitete Maskvoje. 1926–1935 m. dirbo šio uni­versiteto lietuvių sektoriaus vedėju ir dėstytoju. 1938 m. neteisėtai represuotas. Mirė lageryje 1941 m. gruodžio 26 d. Reabilituotas 1956 m.

Pas Buteliauskus jis buvo atvažiavęs vieną vasarą mėne­siui atostogų, tačiau netrukus po jo grįžimo į Rusiją sesuo gavo brolio laišką, kad jam daugiau neberašytų, nes jis yra persekiojamas. Greitai jis ir visa jo šeima dingo be žinios. Vėliau iš archyvų R. Biržie­tis sužinojo, kad jo dėdė 1941 m. buvo palaidotas vienose iš trijų Archangelsko (Rusijos Federacija) kalinių kapinių. Dviem jo dukterims tėvo suė­mimo metu buvo 11–12 metų. Pašnekovas spėjo, kad jos ga­lėjo tapti benamėmis. To­kių benamių vaikų po Stalino „didžiojo valymo“ Tarybų Są­jungoje būta daug, kad išgy­ventų, jie buvo priversti iš žmonių atiminėti maistą. Stali­no įsakymu vyresni nei dvyli­kamečiai turėjo būti surinkti iš gatvių ir išsiųsti į darbus. „Įsi­vaizduokite, ką reiškia tokie darbai vaikams, kai suaugu­sieji neatlaikydavo…“ – sakė vyras. Jis taip pat mano, kad vaikams galėjo koją pakišti ir lietuviška pavardė – rusai ne­mėgo lietuvių. R. Biržietis at­siminė, kad, net praėjus nema­žai laiko po karo, tarnaudamas armijoje (1971–1973 m.), jis savo kailiu patyrė, kaip rusai nemėgsta lietuvių. Pašneko­vas susipažino su vienu rusu, kuris atrodė gana nuoširdus ir paprastas žmogelis, tačiau su­žinojęs, kad naujasis draugas iš Lietuvos, anot jo, „niemiec“ (vokietis), draugystė baigėsi tą pačią akimirką.

Neįvertintas mokinys

R. Biržietis pripažino, kad mokslai jam sekėsi sunkokai – su silpnu trejetuku aštuon­metėje jam vos leido laiky­ti egzaminus. Tačiau vaikinas užsispyrė ir ėmė savarankiš­kai krimsti vadovėlius nuo pat penktos klasės, todėl egza­minams taip gerai pasiruošė, kad į bet kokį klausimą galė­jo atsakyti be jokių sunkumų. Viena vertus, pašnekovas ap­gailestavo, kad tada jo pui­kių žinių mokytojai neįverti­no, kita vertus, džiaugėsi, kad paskui politechnikume jam nebuvo sunku mokytis. Kai vėliau vyras grįžo į Vaikutė­nų mokyklą jau kaip darbuoto­jas, rado ir kai kuriuos buvu­sius savo mokytojus. „Priėjo prie manęs buvęs matematikos mokytojas Boleslovas Straz­das. Pirmi jo žodžiai buvo ne „laba diena“, o „atsiprašau, aš tavęs neįvertinau“. Mokyto­jai tarpusavyje palaikė ryšius ir žinojo, kaip sekasi jų buvu­siems mokiniams“, – šypsojosi R. Biržietis.

Ten, kur kiškis rėkia

„Kai stojo laisva Lietu­va“, R. Biržietis atgavo sene­lių žemę. Be atgautos žemės, atmatavo jam ir pusę hekta­ro sklypą ant kalniuko pakelė­je, kur, vyras žinojo, kad ko­lūkis nieko negalėjo išauginti, nes ten „viskas išdžiūsta – mo­lis grynas“. Kaip tik tuo metu kaimynė naikino savo pievo­je savaime sužėlusį beržynėlį. R. Biržiečiui paprašius, o šiai maloniai sutikus, beržiukai per du rudenis „apsėdo“ mo­lingą kalvelę. „Stebuklas, bet daugiau kaip tūkstantis beržiu­kų prigijo šimtu procentų“, – džiaugėsi vien tik kastuvu so­dinęs miškelį vyras. Pasak jo, vos atgavus nepriklausomybę ūkininkai buvo skatinami so­dinti miškus, gražinti aplinką. Tuo metu pašnekovas, dirbęs Vaikutėnų mokykloje, vaka­rais ėmėsi kurti savo mišką.

Vis dėlto gerų žmogaus norų vėliau biurokratai nesu­prato – ėmė grasinti baudo­mis, neva apleidęs dirbamą žemę ir joje auga miškas. Vy­ras teigė, kad iš pradžių (pen­kerius–šešerius metus) jis ten šienaudavo tarpueilius, išsi­veždavo šieną, žodžiu, žemė nebuvo apleista, o pakeis­ti žemės paskirties valdinin­kai jam neleido vos ne tris de­šimtmečius. Tik prieš trejus metus, atlikus geodezinius matavimus, nederlingasis kal­niukas, virtęs išlakiu beržy­nėliu, buvo įteisintas kaip miškas. Juokingu įstatymu R. Biržietis vadina tai, kad nors jis jokių europinių lėšų sodindamas šį miškelį nega­vo (tada Europos Sąjunga net nekvepėjo), nusprendęs jį par­duoti, savininkas turės valsty­bei sumokėti penkis procen­tus miško vertės.

Iš pradžių beržyną kaimo žmonės vadino sodintojo pa­varde, tačiau miškelio savi­ninkas nusprendė jį pervadin­ti Rėkiškiu. Pavadinimą vyras „atsinešė“ iš savo tėviškės – ten toliau nuo kaimo augo didelis gražus beržynas Rė­kiškio (R. Biržiečio pamąsty­mu, pavadinimas gali būti ki­lęs nuo žodžių „rėkia kiškis“) pavadinimu.