Pasakomis, legendomis, mistika, religijomis besidominti uteniškė papuošalų kūrėja Ieva Adamavičiūtė teigė, kad prisijaukinusi stiklą jaučiasi atradusi gyvenimo pilnatvę ir ramybę. Jos sukurtais stiklo papuošalais dabinasi ne tik išskirtinumo siekiančios moterys, bet ir vyrai.
Ar kurti buvo spontaniškas sprendimas? Kas atvėrė kelius kūrybai?
Aš niekada kitokios savęs nemačiau. Ne veltui pasirinkau aprangos dizaino studijas, o anksčiau esu baigusi interjero dizaino studijas. Kas paskatino kurti stiklo papuošalus? Visąlaik troškau išbandyti kažką nauja, pažinti, tobulėti, augti. Vieno projekto įgyvendinimo metu pabandžiau kurti ir pastebėjau, kad pamažu panyru į kažkokį kitokį pasaulį. Esu bendradarbystės centro „Spiečius“ narė, turiu savo mentorę, kuri šiuo metu man padeda kurti internetinę parduotuvę.
Kūrybiška asmenybė esu nuo vaikystės. Buvau labai lepinamas vaikas: ką norėjau, tą dariau. Galbūt tai padėjo man augti kaip kūrybiškai asmenybei. Esu įsitikinusi, kad į anuometę dailės mokyklą mano tėveliai užrašė ne šiaip sau. Prisimenu, dar mergaitės būdamos kurdavome paveiksliukus po stiklu.
Teko dalyvauti konkursuose, o mokykloje manęs prašydavo kažką nupiešti. Mane laikė vietinės reikšmės menininke. Dailės mokykloje baigiau ir vaikų, ir suaugusiųjų skyrius. Po studijų Vilniuje grįžau į Uteną ir kolegijoje dar baigiau aprangos dizaino studijas. Ši specialybė man atrodė tikrai skirta kūrybingai asmenybei, o drabužių kolekcijos buvo išties vykusios ir patrauklios.
Manau, kad visos šios veiklos mano gyvenime ir paskatino pasinerti į kūrybą.
Jūsų kuriami papuošalai tikriausiai yra skirti moterims, nebijančioms iššūkių, siekiančioms modernumo ir išskirtinumo?
Galbūt. Net nežinau. Tačiau nebūtinai moterims. Aš kuriu ir vyrams, kurie pageidauja papuošalų, tarkim, su baltiškos kilmės ženklais. Man patinka kurti papuošalus, kuriuose vyrauja mistiniai simboliai, pavyzdžiui, turiu angeliukų kolekciją. Kadangi aš pati vadinuosi Alisa stiklo žemėje, kuriu ir pasakų motyvais.
Aš įdėmiai stebiu aplinką, bendrauju su įvairiais žmonėmis, kurie labai dažnai pamėtėja idėjų mano kūrybai. Štai vienas pažįstamas rado pagonišką raktą, kuris dedamas į įkapes laidojant mirusįjį arba saugo žmones nuo piktų dvasių ar blogos akies. Iškart man gimė mintis sukurti papuošalą, susijusį su tuo matyti rakteliu.
Ar prisimenate savo pirmąjį dirbinį?
Sunku prisiminti, bet man atrodo, kad tai buvo sagė su paukščiuku. Pamenu ir nevykusius bandymus: papuošalai paprasčiausiai sudužo, nes proceso metu jie tiesiog neišėjo dėl trūkstamų žinių.
Kaip gimsta papuošalai?
Pirmiausia išpjaustau stiklą. Papuošalo gaminimo procesas – vyriškų rankų reikalaujantis darbas. Tam turi būti naudojamas karščiui atsparus stiklas, kad jis kaitinamas nesutrūktų. Jį šlifuoju, graviruoju, spalvinu ir tada keliauja į specialią krosnelę. Pačią gaminimo technologiją įvaldyti nėra sunku, tačiau tam reikia atitinkamų žinių. Štai piešdama pagoniškus simbolius, visų pirma išsiaiškinu jų reikšmę. Mane žavi ir džiugina kūrimo aplinka: jaučiu pilnatvę ir ramybę.
Daugelis nė neįsivaizduoja, kokiu būdu gimsta stiklo papuošalai. Kartais sukelia šypsnį, jei paklausia, ar aš tą stiklą pučiu. Labai patinka man papuošalus derinti su akmenimis, kurie turi savotiškų galių.
Ką dar norėtumėte išmokti kurti?
Žiedus. Šiuo metu dar tik mokausi kurti žiedus su metalo lydiniais, kuriuos galbūt derinčiau su stiklu. Tačiau tam reikia išmokti dirbti su specialia programa.
Vytauto Ridiko nuotr. ir video
