Saugi partizanų Brazilija ir sotus gyvenimas, kuriame trūko tik lupenų

Atokus Gaidžių kaimas ilgai buvo patikimu parti­zanų prieglobsčiu. Anot Vandos Guigaitės, miškiniai čia jautėsi saugiai lyg Brazilijoje – visi juos saugo­jo nuo landžios stribų akies. Visi pažinojo ir jų vadą Vytautą Miškinį-Viesulą, kurio palaikai, slapčia pa­kasti sovietų, šių metų liepą iškilmingai perlaidoti Vajasiškio (Zarasų r.) kapinėse.

V. Guigaitė pasakojo, kad V. Miškinis partizanauti išėjo dar būdamas gimnazistu. Gaidžiuo­se jis buvo dažnas svečias. Ir nieko čia nebijojo, nes visi jį saugojo. Prisidengęs Viesulo slapyvardžiu V. Miškinis norėjo vesti pašnekovės seserį, tačiau jos tėvas, nematydamas ben­dros jaunuolių ateities, nesutiko leisti atžalos į mišką.

Moteris atsiminė, kad, rodos, 1952 m. rugsėjo 14-ą, sekma­dienį, po Kryžiaus Išaukštini­mo atlaidų Vajasiškyje pas Gui­gus užsuko „skrabai“ (būtent taip gaidžiškiai juos vadino). Pa­sėdėję kiek, išėjo, tačiau sutūpė ant verandos laiptų. Šeima sugu­lė, bet netrukus išgirdo Viesulo balsą: „Leiskit, atidarykit duris! Leiskit, atidarykit duris!“ Anot pašnekovės, „visi buvo kaip nu­mirę“, o ji neišlaikiusi sušuko: „Jėzau Marija, Viesulai, bėk – skrabai!“ Pasak V. Guigaitės, Viesulas „sukluso, sukosi grei­čiau negu žaibas“. Kai ji pakėlė akis, pamatė: „ Skrabai aptūpę jį kaip grybai ir savo tas kačergas jau taiko, bet Viesulas apsisuko, šoko per jų galvas, ir į krūmus. Tada skrabai kol prisiderino at­sistoti, iššauti raketas… Bet kas gi eis į mišką? Savo gyvybes saugo. Ir kurgi pavys gimnazis­tą būdami kerėplos!“ – kalbėjo V. Guigaitė ir pridūrė, kad „skra­bais išėjo“ pašlemėkai, o parti­zanais – gimnazistai, studentai, mokytojai. Nepagavę miškinio, „liaudies gynėjai“ grįžo, kra­tė sodybą, o šeimos galvai įtei­kė raštelį, girdi, vyk į Tauragnus ir pranešk, kas čia įvyko. Tėvas, anot moters, išėjo pėsčiomis, nes važiuoti bijojo. Žinojo, kad jei­gu būsi kuo nors įtariamas, pa­tupdys „daboklėn“, o arklį atims, t. y. nacionalizuos. Į Gaidžius at­lėkė Tauragnų „skrabai“, ka­riuomenė. Išsivarė vyresniąją pašnekovės seserį, „kurią tiek pridaužė, kad mažai judėjo“. Anot moters, turbūt jų ausis jau buvo pasiekę gandai, kad ši su partizanais šokanti.

Pasak V. Guigaitės, Kazimie­rui Pumpučiui, „vaikščiojusiam su partizanais“, skrabai galvo­je įtaisė kumščio dydžio duobę ir numetė ant grindinio kaip negyvą (jau putos ėjo iš burnos), tačiau „mirusysis“ sugebėjo išgyventi.

V. Guigaitė negalėjo patvir­tinti, ar tai tiesa, bet žmonės kalbėjo, kad valsčių „skrebai“ naujienas iš Utenos sužinodavo pridėję ausį prie elektros stulpo, per kurį žinia atsklisdavo Mor­zės abėcėle.

Gyvenu gerai, bet atsiųskite lupinų

Anot pašnekovės, Povilo Ga­siūno brolis Antanas buvo parti­zanas. Kartą jį su bendražygiais prie Sylio užspeitė Daugailių „skrabai“. Vieni „miško broliai“ žuvo (Maniušis iš Juknėnų), kiti pateko į nelaisvę (Dūdėnas iš Trinkuškių), o A. Gasiūną pa­slėpė gimtojo ežero nendrės. Iki tol, kol viskas nurimo, miš­kinis prastovėjo šaltame spalio vandenyje. Gaidžiškė teigė, kad Dūdėną suėmė visiškai sveiką, tačiau rytojaus dieną Jonas An­driusevičius-Beržas rado jį ne­begyvą Daugailiuose prie Ne­priklausomybės paminklo.

Vėliau A. Gasiūnas su Mustei­kiu iš Kubilių (Daugailių sen.) iš­girdo, kad Zarasuose partizanams yra suteikiama amnestija. Jie­du ten ir prisistatė, atidavė gin­klus, gavo naujus pasus, tačiau „su sąlyga“, kad teks dirbti sovie­tų saugumui. A. Gasiūnas naują­jį dokumentą suplėšė ir pareiškė nesutinkąs bendradarbiauti. Taip pateko į Intą (Rusija) anglių kas­ti. Po pusmečio namiškius pasie­kė jo laiškas: „Aš gyvenu gerai. Jeigu galite, atsiųskite lupinų.“ Gyveno taip gerai, kad Lietuvos daugiau nebepamatė…

„Girdėjau, kad rytoj veš žmones“

Anot V. Guigaitės, žmonės vieni kitus įspėdavo apie būsi­mus trėmimus. Tauragnų pašte dirbo tokia „delikati moterytė“, kuri sužinojusi ką nors, kas galė­jo padėti žmonėms, sugebėdavo pranešti reikiamą žinią. Moki­nius įspėdavo ir Tauragnų pro­gimnazijos direktorius Vaclovas Cicėnas. Guigus apie trėmimą įspėjo kaimynas K. Pumputis: „Girdėjau, kad rytoj veš žmo­nes.“ „Ką mums daryti? Mes puikiai žinojome, kad esame įrašyti. Ir išėjome. O kurgi eiti? Visi bijo. Aš nuėjau pas tokias Tumėnaites į Kubilius. Man tie­siai pasakė: „Tu gulėk, jeigu kas, aš ant tavęs uždėsiu patalą, ir tu nekrutėk, bet kitą kartą nebeat­eik, nes aš irgi įtariama – mano sesė gyvena Amerikoj.“ Taip ir pravaikščiojome visą žiemą, tik prieš Velykas grįžome namo“, – pasakojo pokario neramumus pergyvenusi gaidžiškė ir pridūrė, kad iš tiesų buvo atvažiavę vež­ti, tačiau nieko neradę, išsėmė iš svirno grūdus ir išsinešdino.

Karo metu, kai kildavo šaudymas, jie, vaikai, ir moterys, pa­sak V. Guigaitės, bėgdavo slėp­tis į netoliese iškastą rūsį. Kartą jiems ten esant, į vidų ėmė lįsti kareivių šautuvų vamzdžiai. Tuo­met išgelbėjo kaimynė Anastazija Baltakienė, kuri anksčiau Rusijo­je gyveno ir su kareiviais sugebė­jo jų kalba susišnekėti. Beje, pas Guigus ateidavo slėptis ir kaimy­nų Pumpučių, Zakarkų, Andriu­sevičių moterys, atbėgdavo jų ir iš Sirvydžių (Tauragnų sen.).

Apsukrus kolūkio pirmininkas Vladzius

„Kolūkin surašė viena naktim, – pasakojo gaidžiškė. – Pirmą rugsėjo atėjo skrabai ir pasakė tėtei: „Eik – skuodas (susirinki­mas – aut. past.).“ Nuvarė pas Andriusevičių, skrabai su šautu­vais po vieną šaukė ir taip visus surašė į kolūkį. Kolūkis paėmė karvę, paėmė arklį, paėmė viš­tas, paėmė viską, ką galėjo, dar pyliavą uždėjo – „turite pasė­lių“). Ir prasidėjo badas.“

Pasak V. Guigaitės, iš pradžių kolūkiams vadovavo savi. La­bai gerai ji atsiliepė apie Vla­dzių Sviklių. „Ką norit dary­kit, kaip norit darykit, tik kad skrabai nepamatytų“, – sakyda­vo jis kolūkiečiams. Per didžią­sias spalio ir gegužės sovietines šventes kaimas buvo įpareigo­tas kas dvi valandas „liaudies gynėjams“ pranešti apie padėtį Gaidžiuose (bijota, kad nekiltų bruzdėjimų arba neužpultų par­tizanai). Vladzius ir čia suge­bėdavo apeiti „skrabus“: nuva­žiuodavo į Tauragnus iš ryto ir, leisdamas laiką miestelyje, kas dvi valandas pranešdavo „skra­byne“, kad vis kažkas atvažia­vęs iš Gaidžių atnešdavo žinią, jog nieko neįvyko.

Kolūkyje tikrintojų, anot gai­džiškės, netrūko. Dažnai tik pa­stačius butelį ant stalo, buvo galima susikalbėti su reikliais naujo gyvenimo prievaizdais.

Autoriaus nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas