Saugi partizanų Brazilija ir sotus gyvenimas, kuriame trūko tik lupenų

Atokus Gaidžių kaimas ilgai buvo patikimu parti­zanų prieglobsčiu. Anot Vandos Guigaitės, miškiniai čia jautėsi saugiai lyg Brazilijoje – visi juos saugo­jo nuo landžios stribų akies. Visi pažinojo ir jų vadą Vytautą Miškinį-Viesulą, kurio palaikai, slapčia pa­kasti sovietų, šių metų liepą iškilmingai perlaidoti Vajasiškio (Zarasų r.) kapinėse.

V. Guigaitė pasakojo, kad V. Miškinis partizanauti išėjo dar būdamas gimnazistu. Gaidžiuo­se jis buvo dažnas svečias. Ir nieko čia nebijojo, nes visi jį saugojo. Prisidengęs Viesulo slapyvardžiu V. Miškinis norėjo vesti pašnekovės seserį, tačiau jos tėvas, nematydamas ben­dros jaunuolių ateities, nesutiko leisti atžalos į mišką.

Moteris atsiminė, kad, rodos, 1952 m. rugsėjo 14-ą, sekma­dienį, po Kryžiaus Išaukštini­mo atlaidų Vajasiškyje pas Gui­gus užsuko „skrabai“ (būtent taip gaidžiškiai juos vadino). Pa­sėdėję kiek, išėjo, tačiau sutūpė ant verandos laiptų. Šeima sugu­lė, bet netrukus išgirdo Viesulo balsą: „Leiskit, atidarykit duris! Leiskit, atidarykit duris!“ Anot pašnekovės, „visi buvo kaip nu­mirę“, o ji neišlaikiusi sušuko: „Jėzau Marija, Viesulai, bėk – skrabai!“ Pasak V. Guigaitės, Viesulas „sukluso, sukosi grei­čiau negu žaibas“. Kai ji pakėlė akis, pamatė: „ Skrabai aptūpę jį kaip grybai ir savo tas kačergas jau taiko, bet Viesulas apsisuko, šoko per jų galvas, ir į krūmus. Tada skrabai kol prisiderino at­sistoti, iššauti raketas… Bet kas gi eis į mišką? Savo gyvybes saugo. Ir kurgi pavys gimnazis­tą būdami kerėplos!“ – kalbėjo V. Guigaitė ir pridūrė, kad „skra­bais išėjo“ pašlemėkai, o parti­zanais – gimnazistai, studentai, mokytojai. Nepagavę miškinio, „liaudies gynėjai“ grįžo, kra­tė sodybą, o šeimos galvai įtei­kė raštelį, girdi, vyk į Tauragnus ir pranešk, kas čia įvyko. Tėvas, anot moters, išėjo pėsčiomis, nes važiuoti bijojo. Žinojo, kad jei­gu būsi kuo nors įtariamas, pa­tupdys „daboklėn“, o arklį atims, t. y. nacionalizuos. Į Gaidžius at­lėkė Tauragnų „skrabai“, ka­riuomenė. Išsivarė vyresniąją pašnekovės seserį, „kurią tiek pridaužė, kad mažai judėjo“. Anot moters, turbūt jų ausis jau buvo pasiekę gandai, kad ši su partizanais šokanti.

Pasak V. Guigaitės, Kazimie­rui Pumpučiui, „vaikščiojusiam su partizanais“, skrabai galvo­je įtaisė kumščio dydžio duobę ir numetė ant grindinio kaip negyvą (jau putos ėjo iš burnos), tačiau „mirusysis“ sugebėjo išgyventi.

V. Guigaitė negalėjo patvir­tinti, ar tai tiesa, bet žmonės kalbėjo, kad valsčių „skrebai“ naujienas iš Utenos sužinodavo pridėję ausį prie elektros stulpo, per kurį žinia atsklisdavo Mor­zės abėcėle.

Gyvenu gerai, bet atsiųskite lupinų

Anot pašnekovės, Povilo Ga­siūno brolis Antanas buvo parti­zanas. Kartą jį su bendražygiais prie Sylio užspeitė Daugailių „skrabai“. Vieni „miško broliai“ žuvo (Maniušis iš Juknėnų), kiti pateko į nelaisvę (Dūdėnas iš Trinkuškių), o A. Gasiūną pa­slėpė gimtojo ežero nendrės. Iki tol, kol viskas nurimo, miš­kinis prastovėjo šaltame spalio vandenyje. Gaidžiškė teigė, kad Dūdėną suėmė visiškai sveiką, tačiau rytojaus dieną Jonas An­driusevičius-Beržas rado jį ne­begyvą Daugailiuose prie Ne­priklausomybės paminklo.

Vėliau A. Gasiūnas su Mustei­kiu iš Kubilių (Daugailių sen.) iš­girdo, kad Zarasuose partizanams yra suteikiama amnestija. Jie­du ten ir prisistatė, atidavė gin­klus, gavo naujus pasus, tačiau „su sąlyga“, kad teks dirbti sovie­tų saugumui. A. Gasiūnas naują­jį dokumentą suplėšė ir pareiškė nesutinkąs bendradarbiauti. Taip pateko į Intą (Rusija) anglių kas­ti. Po pusmečio namiškius pasie­kė jo laiškas: „Aš gyvenu gerai. Jeigu galite, atsiųskite lupinų.“ Gyveno taip gerai, kad Lietuvos daugiau nebepamatė…

„Girdėjau, kad rytoj veš žmones“

Anot V. Guigaitės, žmonės vieni kitus įspėdavo apie būsi­mus trėmimus. Tauragnų pašte dirbo tokia „delikati moterytė“, kuri sužinojusi ką nors, kas galė­jo padėti žmonėms, sugebėdavo pranešti reikiamą žinią. Moki­nius įspėdavo ir Tauragnų pro­gimnazijos direktorius Vaclovas Cicėnas. Guigus apie trėmimą įspėjo kaimynas K. Pumputis: „Girdėjau, kad rytoj veš žmo­nes.“ „Ką mums daryti? Mes puikiai žinojome, kad esame įrašyti. Ir išėjome. O kurgi eiti? Visi bijo. Aš nuėjau pas tokias Tumėnaites į Kubilius. Man tie­siai pasakė: „Tu gulėk, jeigu kas, aš ant tavęs uždėsiu patalą, ir tu nekrutėk, bet kitą kartą nebeat­eik, nes aš irgi įtariama – mano sesė gyvena Amerikoj.“ Taip ir pravaikščiojome visą žiemą, tik prieš Velykas grįžome namo“, – pasakojo pokario neramumus pergyvenusi gaidžiškė ir pridūrė, kad iš tiesų buvo atvažiavę vež­ti, tačiau nieko neradę, išsėmė iš svirno grūdus ir išsinešdino.

Karo metu, kai kildavo šaudymas, jie, vaikai, ir moterys, pa­sak V. Guigaitės, bėgdavo slėp­tis į netoliese iškastą rūsį. Kartą jiems ten esant, į vidų ėmė lįsti kareivių šautuvų vamzdžiai. Tuo­met išgelbėjo kaimynė Anastazija Baltakienė, kuri anksčiau Rusijo­je gyveno ir su kareiviais sugebė­jo jų kalba susišnekėti. Beje, pas Guigus ateidavo slėptis ir kaimy­nų Pumpučių, Zakarkų, Andriu­sevičių moterys, atbėgdavo jų ir iš Sirvydžių (Tauragnų sen.).

Apsukrus kolūkio pirmininkas Vladzius

„Kolūkin surašė viena naktim, – pasakojo gaidžiškė. – Pirmą rugsėjo atėjo skrabai ir pasakė tėtei: „Eik – skuodas (susirinki­mas – aut. past.).“ Nuvarė pas Andriusevičių, skrabai su šautu­vais po vieną šaukė ir taip visus surašė į kolūkį. Kolūkis paėmė karvę, paėmė arklį, paėmė viš­tas, paėmė viską, ką galėjo, dar pyliavą uždėjo – „turite pasė­lių“). Ir prasidėjo badas.“

Pasak V. Guigaitės, iš pradžių kolūkiams vadovavo savi. La­bai gerai ji atsiliepė apie Vla­dzių Sviklių. „Ką norit dary­kit, kaip norit darykit, tik kad skrabai nepamatytų“, – sakyda­vo jis kolūkiečiams. Per didžią­sias spalio ir gegužės sovietines šventes kaimas buvo įpareigo­tas kas dvi valandas „liaudies gynėjams“ pranešti apie padėtį Gaidžiuose (bijota, kad nekiltų bruzdėjimų arba neužpultų par­tizanai). Vladzius ir čia suge­bėdavo apeiti „skrabus“: nuva­žiuodavo į Tauragnus iš ryto ir, leisdamas laiką miestelyje, kas dvi valandas pranešdavo „skra­byne“, kad vis kažkas atvažia­vęs iš Gaidžių atnešdavo žinią, jog nieko neįvyko.

Kolūkyje tikrintojų, anot gai­džiškės, netrūko. Dažnai tik pa­stačius butelį ant stalo, buvo galima susikalbėti su reikliais naujo gyvenimo prievaizdais.

Autoriaus nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas