Saldutiškio miestelis tarp aplinkinių gyvenviečių – lyg ką tik gimęs kūdikis (III)

Prie Labanoro girios eglynų, tarp Aiseto, Lamės­to bei aibės greta telkšančių kitų ežerų, įsikūrusio Saldutiškio miestelio apylinkės kaitriomis vasaros dienomis vilioja gamtos mėgėjus ir turistus – neto­li nuo miestelio lankytojams duris atveria ne vie­na kaimo turizmo sodyba. Tačiau nedaugelis žino, kad Saldutiškis kaip miestelis dar jaunas, o greta nutiestas siaurasis geležinkelis paskatino bei su­tvirtino gyvenvietės kūrimąsi. Geležinkelio linijos iniciatorius buvo inžinierius Boleslovas Jaloveckis (1846–1917 m.) – gyvenvietės centre dar dabar akį traukiančio dvaro savininkas, pirmojo įsigijusio dvarą Jaloveckių giminės atstovo Antano Jalovec­kio (1772–1852 m.) anūkas. Metams bėgant Saldu­tiškis tapo seniūnijos centru, glėbyje glaudžiančiu nemažai dar gyvų kaimų ir kaimelių…

Buvęs saldutiškietis atspėjo ateitį

Miestelio istorija neatsieja­ma ne tik nuo dvaro ar šalia įsikūrusio geležinkelio, bet ir nuo mokyklos istorijos. Moky­klos gyvuoja ten, kur yra vai­kų. Saldutiškio miestelyje gy­veno ir mokėsi nemažai iškilių asmenybių. Viena jų – nese­niai savo 90-ąjį gimtadienį pasitikęs profesorius, habili­tuotas mokslų daktaras, Lietu­vos mokslų akademijos narys, Kauno technologijos universi­teto garbės daktaras Adolfas Laimutis Telksnys. Tai dar ne visi mokslininko nuopelnai. Kaip teigiama internete pasie­kiamoje „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“, A. L. Telks­nys – interneto plėtros Lietu­voje pradininkas.

Ne vienas lietuviško in­terneto vartotojas prisimena 2017 m. išvakarėse sociali­niuose tinkluose pasklidusią ir dėmesio susilaukusią nuotrau­ką, kurioje įamžintas 1968-ųjų sausio 1-os laikraščio „Tie­sa“ tekstas. Jame – išsamus tuo metu LTSR Mokslų aka­demijos Fizikos ir matemati­kos instituto direktoriaus pa­vaduotojo pareigas ėjusio A. L. Telksnio straipsnis – atsakymas į klausimą: „Kaip jūs įsivaizduojate 2017 metus?“ Buvęs Saldutiškio mokyklos mokinys, lyg mintyse regėda­mas mobiliuosius telefonus ir nujausdamas, kas bus po pu­sės šimtmečio, rašė: „Kiekvie­nas žmogus, panašiai kaip kad dabar turi laikrodį, turės „in­formerį“ – garsų, šviesos, vaiz­dų (o gal ir skonio, kvapų, ner­vinių signalų) siųstuvą, imtuvą bei dabartiniu mūsų suprati­mu galingą skaičiavimo maši­ną. Informeris bus ne didesnis už šių dienų rankinį laikrodėlį, todėl patogus nešioti. Norėda­mas sužinoti, kas yra pasauly­je parašyta tuo ar kitu moks­lo ar technikos klausimu, arba gauti kokių nors kitų duomenų, žmogus galės užklausti per in­dividualų informerį automa­tinę biblioteką ir momentaliai gaus atsakymą žodžiu, raštu arba vaizdais. Informerio pa­galba bus galima gauti ne tik mokslinę, techninę ar ekonomi­nę informaciją. Automatinė bi­blioteka per kelias minutes pri­siųs norimos grožinės knygos kopiją, o paprašius ir paskai­tys ją garsiai. Galima bus pa­prašyti parodyti per individu­alų ar namų informerį norimą spektaklį, koncertą, kino filmą ar televizijos laidą, kurioje da­lyvautų mėgstami atlikėjai, da­bar gyvenantieji ar anksčiau gyvenę. Automatinė sporto bi­blioteka galės parodyti nors ir seniai vykusias sporto varžy­bas. Automatiniai informacijos centrai galės pateikti duome­nis apie pasaulyje esančias tos ar kitos rūšies prekes, pasaky­ti bet kurio pasaulio gyventojo ar įstaigos adresą, konsultuoti apie turistinius maršrutus, pri­iminėti įvairiausius individua­lius užsakymus ir skirstyti juos gamintojams.“ Likimo ironi­ja, jog „Utenos diena“ apie A. L. Telksnį bei jo šeimą su­žinojo per jo išpranašautą namų informerį.

Kyšis – avižų maišas

L. A. Telksnio broliai taip pat žinomi ir daug nuveikę.

„Visuotinės lietuvių enciklo­pedijos“ duomenimis, vie­nas jų – žymus kompozito­rius Vygandas Jonas Telksnys (1934–1991 m.), parašęs per 1 000 muzikos kūrinių. Kitas – architektas Gintautas Juo­zas Telksnys (1944–2003 m.), projektavęs visuomeninės pa­skirties pastatus bei gyvena­muosius namus. Jų tėvai Ona Telksnienė (mergautinė pa­vardė – Paulėnaitė) bei Adol­fas Telksnys dirbo Saldutiškio pradžios mokyklos mokyto­jais. „Sūnūs Laimutis ir Vy­gandas vaikystę leido Saldutiš­kyje, tarp mokyklos sienų, kur tėvai gyveno ir mokytojavo“, – rašė redaktorius Dainius Guo­bis bei gamtos mokslų dakta­ras Romualdas Šimkūnas savo

sudarytoje krašto atsiminimų knygelėje „Saldutiškio mo­kykla“ („Utenos spaustuvė“, Utena, 2006 m. Toliau bus re­miamasi šiame leidinyje pa­teiktais tekstais – aut. past.). Knygoje pateikiama gyven­vietės mokyklos istorija nuo XX a. pradžios. Kaip rašė au­toriai, pirmoji mokykla, kurią lankė Saldutiškio vaikai, buvo vadinamoji daraktorinė mo­kykla. Ji įsikūrė greta mieste­lio – Antalamėstės kaimo gy­ventojo Antano Klimašausko namų kamaroje. Spėjama, kad mokykla įkurta dar prieš Ru­sijos ir Japonijos karą (ka­ras vyko 1904–1905 m. – aut. past.): „Mokykla veikusi maž­daug dvi žiemas.“ Pasakoja­ma, kad kartą kažkas pranešė Linkmenų valsčiaus uriadni­kui apie veikiančią mokyklą: „Uriadnikui atvykus į kaimą, mokytoja gerų žmonių buvo perspėta ir laiku paslėpė kny­gas, išmetė iš kamaros suolus, o vaikai spėjo išsibėgioti.“ Rašoma, kad tų namų šeimi­ninkas davė tarnautojui kyšį – avižų maišą.

„Niekur neareštuotas“ mokytojas

Visgi, autoriai pastebi, kad faktai apie Saldutiškyje vei­kusią mokyklą skirtingi. Pa­sak jų, mokyklos mokytoja ne­šiojo Grybauskaitės pavardę. „1921 m. rugsėjo 17 d. pra­dėjo veikti Salgudiškio pra­dedamoji mokykla, kuri tuoj buvo pertvarkyta į pradinę. Į ją atvyko „niekur neareštuo­tas“ mokytojas, o vėliau ve­dėjas Jonas Janonis iš Lin­kmenų“, – teigė autoriai, kurie pridūrė, kad J. Janonis prieš tai dar dirbo Linkmenų (da­bar Ignalinos r. – aut. past.) mokyklos mokytoju bei var­gonaudavo to paties miestelio bažnyčioje (kaip vėliau teigė D. Guobis ir R. Šimkūnas, tik 1926 m. Salgudiškis mokyklą tikrinusio inspektoriaus pirmą sykį buvo pavadintas Saldu­tiškiu – aut. past.). Pasak au­torių, J. Janonis ir įsteigė pir­mąją Salgudiškio mokyklą, veikusią nepriklausomoje Lie­tuvoje: „Įkurta mokykla ofici­aliai vadinta Salgudiškio pra­dedamąja mokykla. Pirmieji mokslo metai prasidėjo rugsė­jo 17 d., nors vaikai registruo­ti iki gruodžio mėnesio. Iš viso surašyti 95 mokiniai, pusė jų lankė I skyrių. 14 mokinių sky­rius nenurodytas.“ Anot au­torių, pats mokyklos įkūrėjas vaikus ir mokydavo: „IV sky­riuje mokėsi trylikamečiai An­tanas Pelėda iš Paąžuolių ir Antanas Rukšėnas iš Antala­mėstės.“ Kitais metais vaikų, anot autorių, susirinko 75, ta­čiau tuoj pat užfiksuotas inci­dentas: „Linkmenų valsčiaus Riešutinės vienkiemio gy­ventojas Juozas Didžiapetris 1922 11 30 skundėsi Švietimo ministerijos Pradžios mokslo departamentui, kad Salgudiš­kio pradedamosios mokyklos mokytojas J. Janonis pavarė iš mokyklos du jo vaikus, pra­šė iškelti minimą mokytoją. Šį skundą departamentas 1922 12 01 išsiuntė Utenos apskri­ties pradedamųjų mokyklų ins­truktoriui ir prašė pranešti, kas bus padaryta dėl skundo (pasirašė departamento direk­torius J. Vokietaitis).“ Belieka spėlioti, dėl kokios priežasties vaikai buvo neįleisti, nes to­lesnę skundo eigą D. Guobys ir R. Šimkūnas (o gal istorija) nutyli. 1922 m. buvo priimtas privalomojo pradinio moks­lo įstatymas, tad mokyklų kū­rimasis ir vaikų lavinimasis paspartėjo.

Visgi, kaip rašė autoriai, „niekur neareštuotas“ J. Jano­nis vėliau buvo areštuotas – 1924 m. Linkmenų atlaiduose lenkai jį apkaltino už ankstesnę agitaciją prieš juos. Mokytojui skyrė bausmę – 15 metų sun­kiųjų darbų kalėjimo (Lietuvos ir Lenkijos karinio konflikto metu Linkmenys buvo perskir­ti demarkacine linija – didesnę miestelio dalį buvo okupavusi Lenkija, tad galima paspėlio­ti, kad mokytojas atsidūrė ne­tinkamoje vietoje netinkamu metu – aut. past.): „Iškalėjęs pusantrų metų Švenčionių ir Vilniaus Lukiškių kalėjimuose, buvo paleistas keičiantis poli­tiniais kaliniais.“ Yra likę duo­menų apie J. Janonio kaip mo­kytojo atlyginimą: „Už 1924 m. birželį – 331,8 Lt, iš jų 240 Lt pagrindinės algos, 15 Lt – už vadybą, 24 Lt – už trimetį priedą ir 52,8 Lt pagrindinių priedų. Be to, už tikybos dėsty­mą sausio–gegužės mėnesiais priskaičiuota 123,6 Lt.“

„Vytis sena, suplyšusi, kryžiaus nėra“

Suėmus J. Janonį, jį pakeitė Adomas Prunskus iš Kirdeikių kaimo, prieš tai lankęs moky­tojų kursus. Jis tapo mokyklos vedėju. Pagal 1925 m. moky­klų inspektoriaus Prano Ginei­čio įrašus mokykloje dirbo ir Saliamonas Kerutis. Inspek­toriaus išvadose rašoma, kad mokykla įsikūrusi Salgudiš­kio dvare: „Dvaras tuo tarpu yra Utenos apskrities žemės tvarkytojo žinioje. Mokomie­ji kambariai visi tvarkingi: šviesūs, aukšti. Mokytojų bu­tai irgi geri (mokytojai be šei­mų užima tik po 1 kambarį).“ Inspektorius mokykloje rado 57 berniukus ir 21 mergai­tę: „Vaikai gerokai pralavin­ti. Skaičiuoja ir orientuoja­si gerai.“ Jis padarė išvadas: „Mokytojai dirba sąžiningai, kiek sugeba. Mokyklose tvar­ka, jauku. Vytis sena, suply­šusi, kryžiaus nėra.“ Tais pa­čiais 1925 m. S. Kerutis bei A. Prunskus išėjo iš darbo – daugiau įrašų apie juos nėra. Vietoje A. Prunskaus moky­klos vedėju paskirtas iš Anykš­čių atkeltas Jonas Puodžiūnas. Tačiau, kaip rašo D. Guobis ir R. Šimkūnas, sąžiningai dir­busį buvusį Anykščių pradžios mokyklos mokytoją Anykščių valsčiaus taryba prašė grąžin­ti į ankstesnes pareigas, tad po metų pastarasis grįžo į Anykš­čius, kur buvo paskirtas lai­kinu pradžios mokyklos ve­dėju. Saldutiškio mokykloje metus dirbo ir jis, ir jo žmona Ona. Rašoma, kad abu moky­tojai dirbo gerai – vaikai gerai skaitė ir rašė: „Sausio mėne­sį mokyklą lankė 85 vaikai, kovo – 76, gegužės pradžio­je – 36 vaikai.“ Iš autorių pa­teiktų duomenų galima daryti prielaidą, jog mokinių skai­čius šiltuoju metų laiku suma­žėdavo daugiau nei per pusę – pavasarį prasidėdavo sezo­ninės veiklos – gyvulių gany­mas bei kiti darbai, kuriuos tuo metu atlikdavo vaikai, ne­paisant mokyklos.

„Išparceliuotame dvare…“

Autorių teigimu, mokykla tu­rėjo šešis žemėlapius, gaublį, 16 paveikslų, skaitytuvą, kil­nojamąją abėcėlę, saikų modelį (matavimo indai, kuriais seikė­jama – aut. past.), fisharmoniją, barometrą, termometrą, magne­tą ir svarstykles. Vėliau inven­torius papildytas elektrofori­ne mašinėle (elektros gamybos prietaisas – aut. past.), kompa­su, smuiku, dviem laikrodžiais, stereoskopu (optinis prietaisas, iš dviejų plokščių atvaizdų su­kuriantis erdvinį – aut. past.), 14 paveikslų, kryžiumi. Surašyti ir baldai. „Mokytojų biblioteko­je buvo 64 knygos, mokinių bi­bliotekoje – 92 knygos. Veikė 5 tėvų komitetas.“ Autoriai patei­kia 1926 m. mokyklų inspekto­riaus P. Gineičio raštų Švietimo ministerijai. Iš jų galime susida­ryti platesnį įspūdį apie materi­alinę mokyklos būklę bei vietą: „Saldutiškio išparceliuotame dvare yra paskirti mokyklai 3 ha žemės su mediniu namu. Tas trobesys reikalingas naujo stogo, nes senasis šiaudinis ir kiauras; gali be laiko supūdyti grindis bei lubas. Iki šiol moky­kla bei mokytojai talpinosi dva­ro rūmuose, betgi dabar tenka iš ten išsikraustyti, nes juosius žemės reformos valdybos spren­dimu užima bažnyčia ir Laba­noro miškų urėdija. Tuo būdu mokyklai tektų įsikraustyti į jai skirtus namus. Betgi juosius tuo tarpu užima gavusieji tame dva­re sklypus ir, einant „Žemės re­formos“ įstatymui, berods, pas­tarieji turi teises čia pasilikti bent kelis metus. Tie laikinie­ji gyventojai, žinoma, namų tai­syti nė nemano.“ Po metų ap­silankęs inspektorius teigė, kad mokyklą reikia remontuo­ti: „Žiemą klasėse šalta, kros­nys apirusios, mokytojų butai nesutvarkyti.“

„Rūpestingas, bet nervingas“

Po J. Puodžiūno grįžimo į Anykščius Saldutiškio moky­klos vedėju paskirtas Liudas Buteliauskas. „Pradžios mo­kyklų inspektoriaus K. Plun­gės, 1927 m. patikrinusio Sal­dutiškio mokyklą, nuomone, vedėjas yra „darbštus, rūpes­tingas, bet labai nervingas, flegmatikas, be iniciatyvos“. 1929 m. aplankęs Saldutiškį, tas pats inspektorius nusta­tė, kad L. Buteliauskas „dar­buojasi tinkamai“, – rašė D. Guobis ir R. Šimkūnas. Pa­sak jų, su L. Buteliausku dir­bo mokytojas Jonas Tarvydas, baigęs Utenos mokytojų kur­sus. Abiem mokytojams moky­klų inspektorius negailėjo pa­gyrų dėl rūpestingumo, tačiau L. Buteliauską peikė dėl jo vangumo bei lėtumo ir J. Tar­vydą savo raštuose vadino su­manesniu bei geresniu moky­toju. Be to, po kelerių metų, anot autorių, nutiko keli su šiuo mokytoju susiję įvykiai: „Cecilija Lopetienė iš Žiez­drelės 1929 m. spalio 25 d. pasiskundė švietimo ministrui, kad mokytojas L. Buteliaus­kas vėluoja į pamokas, palie­ka vienus mokinius. Iš mokinio Jono Lopetos išviliojęs 5 auk­so rublius ir už tai davęs 5 si­dabrinius litus. Inspektorius K. Plungė pranešė Švietimo ministerijos I departamentui, kad darydamas reviziją 1929 10 15 apie Buteliausko darbą susidarė gerą nuomonę. Tik neaišku, ar pinigus paėmęs iš mokinio su globėjų žinia. Ute­nos apskrities V nuovados po­licijos viršininkas lapkričio 7 d. raštu pranešė, kad praves­ta kvota ir byla atiduota Mo­lėtų taikos teisėjui. 1930 m. kovo 15 d. įvykęs teismas L. Buteliauską išteisino, nes mo­kytojos Sudniūtė ir Tuskeny­tė paliudijo, kad pinigai rinkti Utenos muziejui.“

Užsimindami apie daugybę dirbusių mokytojų, mokinių, mokyklų inspektorių išvadų, D. Guobis ir R. Šimkūnas ap­rašė Saldutiškio mokyklos isto­riją iki 1960 m., leisdami skai­tytojams susidaryti įspūdį apie tuomet gyvenusius miestelio žmones, jų problemas bei buitį, kurią dabar sunku įsivaizduo­ti taip, kaip prieš pusę amžiaus buvo sunku patikėti tos pačios mokyklos mokinio nuspėtu mo­biliuoju telefonu – informeriu.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas