Klovinių kaimas, išsidėstęs abipus kelio Kaunas–Zarasai–Daugpilis, yra prisišliejęs prie Utenos. So­vietmečiu jai plečiantis, nemaža kaimo dalis buvo prijungta prie miesto, buvusiose Klovinių žemėse šiuo metu stypso dalis Vyturių ir Smėlio mikrorajo­nų daugiabučių, driekiasi Pramonės rajonas. Klo­viniškė Elena Norkūnienė (Paškauskaitė) nuo gim­tųjų vietų niekada toli nebuvo nutolusi, 1962 metais Vilniaus kultūros švietimo technikume baigusi bi­bliotekininkystę, beveik visą gyvenimą dirbo vieno­je ugdymo įstaigoje, kuri skirtingais laikais vadinosi Utenos 1-ąja vidurine mokykla, Teofilio Tilvyčio vi­durine mokykla, „Saulės“ gimnazija.

Rašytinis paminklas tėviškei

Šiuo metu vasaras tėviškėje leidžianti pašnekovė sakė no­rėjusi, kad vasarnamis, stovin­tis tėvų žemėje, kuo labiau pri­mintų senovinę gryčią, todėl jis iškaltas medžiu, medinės ir grindys. Palubėje kabo medinis šviestuvas, o ant sienos seno­vinio šaukščiaus versija. „No­rėjau senoviškos, kaimiškos gryčios, o išėjo taip, kad dabar sėdžiu patamsyje“, – juokėsi E. Norkūnienė iš medinių, nedi­delių langų.

Smalsi bibliotekininkė senų­jų gyventojų ir ateities kartų at­mintyje išliks kaip Klovinių kai­mo metraštininkė, nes būtent ji iš archyvų ir kaimo senolių su­rinko kiek įmanoma duomenų apie kaimo praeitį. 2012 metais nedideliu – 40 egzempliorių – tiražu išleista jos knyga „Iš pra­eities skrynios“ (2013 metais 50 egzempliorių tiražu pasirodė ir antrasis (papildytas) leidimas). Joje aprašytas ne tik gimtasis Klovinių kaimas, bet ir apylin­kės (Medeniai) bei tolimesnės Utenos krašto vietovės (Šeima­tis, Priepalė), pateikta papročių ir tradicijų, žaidimų, įdomios ir vertingos medžiagos surinkta iš Utenos Kristaus Žengimo į dan­gų bažnyčios archyvų. Iš pra­džių moteris juose ieškojo duo­menų apie savo šeimą, o paskui, matydama kaip Utenos miestas praryja dalį kaimo, nusprendė surinkti medžiagos ir apie gim­tuosius Klovinius. „Tuomet dir­bau atsakančiai, juodai. O tos bažnytinės knygos (pirmosios net XVIII a.) aptrupėjusios, apibuvusios… Užsidėdavau aki­nius ir dar padidinamąjį stiklą pasiimdavau. Skaityti buvo sun­ku. Seniausi raštai parašyti loty­nų kalba, vėlesni – lenkų, rusų. Įdomiausia, kad rusiškai buvo rašoma lietuviškomis raidėmis. Su knygomis darbas buvo mil­žiniškas. Dirbdavau arba kle­bonijoje (sudarė visus gimimo, mirčių, santuokų sąrašus – aut. past.), arba namuose. Važiuo­davau ir į Vilniaus archyvus. Ir vyrą imdavau – taip abu gauda­vome po vieną archyvinę kny­gą“, – šypsojosi uoli duomenų ieškotoja, kuri dėkinga savo su­tuoktiniui-vairuotojui, ne kartą kantriai laukusiam automobily­je, kol žmona sugrįš su naujų ži­nių pluoštu.

Įvykdytas noras

Pašnekovė pripažino, kad ne­mokant lotynų kalbos iš pradžių buvo labai sunku dirbti, tačiau, laikui bėgant, atsirado įgūdžių ir pastabumo, kiek daug bažnytinė­se knygose klaidų: numeracijos, užmaršumo (pavyzdžiui, užmirš­tama įrašyti vardą), gramatinių. Klaidos (ir netgi rašto kultūra), anot E. Norkūnienės, priklausė nuo kunigų išsilavinimo – vienur raštas tiesiog kaligrafiškas, ki­tur pakraigliota kaip vištos koja. Kas kiek laiko vykdavo gyven­tojų surašymas. Galima aptikti, kad vieno surašymo metu įrašy­tas vaiko amžius kito surašymo metu išlieka nepakitęs. Vienur są­rašai tvarkingi, kitur pavardė vos telpa į eilutę. „Mane labai nuste­bino tai, kad spaudos draudimo metais kunigų užrašai, kuriuo­se dvasininkas pasižymi svar­bius bažnyčios ūkinius reikalus, buvo rašyti lietuvių kalba, – kal­bėjo kloviniškė. – Tuose sąsiuvi­niuose daug visko buvo prirašyta. Pavyzdžiui, kai po gaisro atstati­nėjo Utenos bažnyčią, buvo sura­šyta, kuris kaimas kada ir ką dir­ba. Tik meistrai buvo specialistai, o paprastus darbus atlikdavo kaimiečiai. Arba kapinės. Iki 1938 metų jos nebuvo tvarko­mos, kapų kauburėliai niūksojo, tačiau kapai nebuvo prižiūrimi. Tais metais kunigas Jonas Asmi­navičius nusprendė skirtingam kaimui duoti sutvarkyti tam tikrą kapinių plotą. O buvo ten prižė­lę visokių krūmų krūmelių krū­meliukų! Nuo tų metų imta kapi­nes prižiūrėti nuolat. Apie 1950 metus iš žmonių rinkti pinigai, kad būtų galima pabaigti kapinių tvorą.“

E. Norkūnienė sakė norėjusi surašyti ne tik viską, ką iš senolių išklausinėjusi, bet ir ką iš archyvų sužinojusi. Pavyzdžiui, kaip per 150 metų kas 50 metų kito var­dai, kiek gimė vaikų. „Buvo užė­jęs toks noras. Ir jį įvykdžiau“, – sakė atkakli moteris.

Nuo karo pabėgęs kaimas

Moteris pasakojo gimusi 1939 metų pabaigoje, o 1940 metais, užėjus rusams, visa jos šeima pasitraukė pas buvusį kaimyną į Nolėnus (Sudeikių sen.). Ap­sigyveno klojime. Beje, jie ne­buvo vieninteliai bėgliai – iš­bėgo visas kaimas. Gyventojai bijojo likti namuose, nes čia pat vieškeliu į Uteną ir toliau traukė Raudonoji armija.

Kiek vėliau Paškauskai su­grįžo namo. Atrodė, gyveni­mas įėjo į senas vėžes, tačiau neilgam: artėjant vokiečiams jie vėl pabėgo iš namų į Nolė­nus. Šįsyk karo mašina taikaus kaimo ramiai nepravažiavo – 1941 metų vasarą besitrau­kiantys rusai iš lėktuvų padegė visą kaimą, sveikos liko gal tik trys sodybos. Kartas nuo karto pareinantis namų pažiūrėti tė­vas grįžo pas šeimą su blogomis žiniomis: „Nei namų, nei kai­mo, tik žarijų krūvos stovi.“

Grįžo Paškauskai namo ru­denį. Nesudegę liko tik kloji­mas ir pirtis. Žiemai šeimininkas dešimties asmenų (šeši vaikai, jų tėvai, tėvo netekėjusi sesuo ir tėvo mama) šeimai gyven­ti paruošė pirtį: apkalė lentga­liais, tarpus prikišo lapų, pirties „pečių“ pritaikė valgiui gamin­ti. Miegoti buvo sukalti kelia­aukščiai „narai“. Žiema buvo šalta, E. Norkūnienė, nors buvo vos kelerių metų, atsimena stipriai nušalusi pirštus. Taip gausi šeima praleido žiemą, o pavasarį pašnekovės tėvas ėmė­si statyti naują namą. „Kai pasta­tė namą, nors dar nebuvo grindų, trūko daug kitų dalykų, bet visi, išlindę iš tos pirties, nebenorė­jo į ją atgal sugrįžti“, – porino moteris.

Pasak E. Norkūnienės, se­nasis sudegęs namas (8×16 m) buvo tradicinė dviejų galų aukštaitiška gryčia su per vi­durį „įsitaisiusiu“ nameliu. Nuolat gyvenamas galas vadi­nosi gryčia, o kitas, nekūrena­mas, bet vasarą apgyvendintas – „kamara“. Gryčioje buvo ir pirkaitė maisto produktams su­dėti. Visuose namuose plytėjo asla. Tėvas buvo sukaupęs me­dienos grindims, naujiems lan­gams sudėti, tačiau karas pa­kreipė viską kita linkme – iš prisiruoštos medžiagos iškilo naujas namas.

Pašnekovės vyresnė sesuo Genovaitė iš tėvo girdėjo, kad jų, Paškauskų, žemėje trijose vietose esantys grioviai (vieni dabar beveik užlyginti), iš ku­rių jų mama dar semdavo van­denį rūbams skalbti, buvo Pir­mojo pasaulinio karo apkasai (akuopai).

E. Norkūnienė prisiminė, kad naujai pastatytų namų beržynė­lyje stovėjo vokiečių tankai ir mašinos, dengtos berželiais. Pilnas kiemas buvo kareivių, o vienas karininkas, turbūt tėvy­nėje palikęs panašaus amžiaus vaiką, nešiojo pašnekovę ant rankų ir vaišino šokoladu.

Nesėkmingi anūko burtai

E. Norkūnienė pasakojo, kad prieš žemės reformą Paškauskų namas stovėjo „ulyčioje“. 1932 metais susirinko visas kaimas, at­važiavo matininkai, valsčiaus at­stovai. Į vieno matininko skrybėlę sudėjo popieriukus su numeriu­kais ir pasirinko visiškai pašalinį žmogų ištraukti burtus, kam koks jau atmatuotas, bet dar nepaskir­tas sklypas teks. Tokiu traukė­ju buvo pasirinktas pašnekovės pusbrolis, atvažiavęs iš Kauno atostogauti pas senelius. „Anū­kas seneliams ištraukė pačią blo­giausią žemę, smėlyną. Kaip se­nelis pyko ant Antanuko už tai!“ – juokėsi E. Norkūnienė iš se­nelio nesėkmės. Šis senelis, An­tanas Motiejūnas, mamos tėvas, gavo žemės (beje, gavo mažiau, kadangi dalijosi ją su sūnumi Pe­tru) toje vietoje, kur dabar sto­vi parduotuvė „Ermitažas“. Anot bibliotekininkės, dalis dabartinio miesto anksčiau priklausė Klovi­nių kaimui. Utenos turgus, kita­pus esanti Lauko gatvė (ten buvo pašnekovės dėdės žemė) taip pat buvo Klovinių kaimas. Plečiantis miestui kai kurios kloviniškių so­dybos atsidūrė jau Utenos ribo­se, pavyzdžiui, Semėnai, Berno­tai tapo miestiečiais.

Autoriaus nuotr.