Prieš išvykdama Kemešio kaimo ponia ištarė gyventojams piktą palinkėjimą

Saldutiškio seniūnijos Kemešio kaimo gyventoja Nijolė Venckūnienė laukia saulėtų pavasario dienų, kad galėtų sugrįžti į savo vaikystės namus ant kal­vos – žiemą ji leidžia viename iš Utenos miesto dau­giabučių. Šiltuoju metų laiku gimtoji geltona moters trobelė pasislepia tarp sulapojusių augalų. Vasarą jos kieme nuo šakelių svyra juodos spalvos uogas mezgančios avietės, prie žemės galvas lenkia įvai­riaspalvės gėlės. Kemešio kaimo žiemos įšalas nepa­lyginamas su tuo, kuriame N. Venckūnienė nelauktai atsidūrė būdama dar maža mergaite. Dėl šios prie­žasties ir šalia namelio moters prižiūrimas žemės lo­pinys, ir Kemešio kaimas, iš kurio sovietmečiu į Sibi­rą buvo ištremtas ne vienas kaimo senbuvis, įgauna dar didesnę reikšmę bei prasmę.

Tu man už tai dar padėkosi…“

Vieną 1948 m. vėlyvo pava­sario dieną Kemešio gyvento­jų Gimžauskų šeima sėdėjo prie stalo. Kemešiškiai nuo tremties slapstėsi Tauragnų seniūnijos Gaidelių kaime. Žmonės nenu­manė, kad apylinkes supa So­vietinės armijos kareiviai. Kas nutiko vėliau, dabar tegali pa­pasakoti įvykius prisimenanti N. Venckūnienė – tuo metu jai buvo šešeri metai. Vyresnių is­torijos liudininkų jau šioje že­mėje nėra. Pašnekovė – vienin­telis šeimos vaikas. Bendraujant su N. Venckūniene atrodo, kad Kemešio kaimą supurtę įvykiai vyko ne XX a. viduryje, o va­kar – moteris aiškiai prisiminė ore tvyrojusią nuotaiką: „Buvo gegužės mėnuo, šilta…“ Pasak kemešiškės, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, vienas pažįs­tamas jai siūlė archyvuose su­sirasti tų dienų įvykius liudi­jančius dokumentus, tačiau to daryti ji nenori bijodama atver­ti praeities skaudulius bei suži­noti prie tragedijos prisidėjusių žmonių vardus ir pavardes: „O jeigu paaiškėtų, kad tai pažino­ti žmonės ar kaimynai… Tad gal geriau nežinoti, tegul lieka taip, kaip yra.“ Moteris mano, kad tremties priežastimi galėjo tap­ti ir šeimos turėtas nemažas že­mės plotas – šeimyna ūkininka­vo, dirbo 32 hektarus.

N. Venckūnienė prisimena savo išgąstį slėptuvę tuomet ap­supus stribams ir kareiviams – ji bijojo skirtis su gimdytoja, o mama Veronika Gimžauskienė (gim. 1915 m., mergautinė pa­vardė Guobytė), norėdama ap­saugoti savo vienturtę nuo sun­kių gyvenimo sąlygų, iš pradžių neketino jos vežtis drauge: „Aš šaukiau ir verkiau, o vienas mus saugojęs stribas vis karto­jo jai, kad nepaliktų manęs sve­timiems, vežtųsi kartu. „Vėliau man už tai dar padėkosi“, – ra­gindamas mamą mane pasiim­ti kartojo vyras.“ Ir išties, ar še­šiametės mergaitės vaikiškas atkaklumas, ar stribo raginimai nugalėjo – į šiaurę visi išvy­ko drauge. Praslinkus daugybei metų, moteris sutinka, kad sau­gumietis vis dėlto buvo teisus: „Buvo sudėtingi laikai, artimie­ji sunkiai gyveno, tad man buvo geriau su mylima mama.“ Lie­tuvoje liko tik pašnekovės se­nelis, tėvo tėvas, kurio tuo metu slėptuvėje nebuvo.

Uždraudė žiūrėti pro langą

Pasak N. Venckūnienės, į Si­birą dardančiuose vagonuo­se susispaudę važiavo daugybė žmonių. Pakeleiviai tarpusavy­je kalbėjosi, dalijosi prisimini­mais apie namus Lietuvoje – ką juose paliko, kaip anksčiau gy­veno, iš kurio krašto. N. Venc­kūnienė prisimena save, mažu­tę, užsilipusią ant prie vagono sienos pritvirtintų gultų – pro aukštai įtaisytus gyvulinio va­gono langelius ji stebėdavo, kas vyksta lauke. Kartais mergaitė matydavo, kaip greitesni, tvir­tesni tremtiniai iš traukinio pa­sprukdavo: „Dėl juos apgavusių bėglių stribai lakstydavo įtūžę. Man mama uždraudė žiūrėti pro tą langelį, kad jie įdūkę nepra­dėtų per jį durtuvu badyti.“

Bėgiai, nutiesti ant kaulų

Moteris sakė, kad sunki ke­lionė į Rusiją tęsėsi maždaug mėnesį. „Šalčio tuomet dar ne­jutome, juk buvo vasara. Mus išlaipino Rešotų traukinių sto­tyje. Sakoma, kad tie bėgiai nutiesti ant lietuvių tremtinių kaulų – pasakojo ji. – Vieto­je, kurioje atsidūrėme, stovėjo ilgi dviejų galų mediniai namai – barakai.“ Pašnekovė prisimi­nė, kad tremties vietoje įkurdin­ti ne tik lietuviai – atvykėliai rado įvairių tautų gyventojus: japonus, kalmukus, rusus: „So­vietinė valdžia nežiūrėjo, ar sa­vas, ar kitos tautos, rasės atsto­vas – vienodai žiauriai elgėsi su visais. Mums sakė: „Jūs esa­te čia atvežti sunaikinti.“ Mo­ters teigimu, ten gyvenę belais­viai buvo išsekę, išbadėję: „Kai lietuviai gaudavo ilgai keliavu­sius maisto siuntinius iš Lietu­voje likusių artimųjų, tie žmo­nės pro langus žiūrėdavo. Jeigu rasdavo ant žemės numestą su­pelijusį duonos gabalėlį, pul­davo prie jo.“ N. Venckūnienė prisiminė, kaip pati, pamačiusi ankstesnio gyvenimo prisimini­mą sužadinusį vaizdą, norėdavo lietuviškų obuolių: „Kai yra, tai net nepagalvoji…“

Tėvams išėjus į darbus mer­gaitė privalėjo lankyti vietinį vaikų darželį – mažylės nebuvo kam prižiūrėti: „Ten labai ne­norėdavau eiti, buvau užsispy­ręs vaikas. Auklėtojos kalbėda­vo vien rusiškai. Atsimenu, kad darželyje virdavo pienišką sriu­bą. Iš to siaubo negalėdavau net pažiūrėti į patiekalą.“ Po vaikų darželio kemešiškė lygiai taip pat nenorėjo lankyti mokyklos: „Mokykla buvo įsikūrusi už septynių kilometrų – į ją reikė­davo keliauti pėsčiomis. Mane lydėdavo mama. Aš buvau tokia užsispyrusi ir taip nenorėdavau ten eiti bei mokytis, jog žinoda­ma, kad ryte reikės į mokyklą, dėl to verkdavau dar iš vakaro. Iš pradžių buvo itin sunku, nes nemokėjau kalbėti rusiškai. Kai mokytoja ko nors per pamoką paklausdavo, man iš akių riedė­davo ašaros. Tuomet ji pasikal­bėjo su tėvais ir jiems patarė per vasarą mane palaikyti šalia rusų vaikų, kad žaisdama pramok­čiau kalbos.“ N. Venckūnienė sakė, kad mirus Stalinui viena rusė mokytoja raudojo, o lietu­vius mokinius ėmė nevaldomas juokas, tačiau mokykloje nega­lėjo rodyti savo džiugesio: „Iš­sijuokėme eidami namo.“ Mo­ters teigimu, Sibire pabaigusi keturias klases, ji daugiau nie­kur nesimokė. „Nepaisant to, knygas skaityti man labai pa­tinka – vakarais skaitau dažnai, nors esu savamokslė“, – pridū­rė inteligentiška pašnekovė, ku­riai gyvenimo negandos ir, kaip pati sakė, vaikiškas užsispyri­mas sutrukdė siekti aukštesnio išsilavinimo.

„Šokdavome be muzikos“

Tačiau vaikai visur vaikai – net sunkių būties sąlygų bei ne­gandų lydimi, jie prisigalvo­ja žaidimų ir išdaigų. Paklausta apie mažųjų gyvenimą šiaurėje ir pramogas, moteris prisiminė, jog kitame barako gale, kuria­me su saviškiais buvo įkurdin­ta, gyveno keleriais metais už ją vyresnė mergaitė, su kuria ji la­bai susidraugavo: „Ta mergaitė dabar gyvena Vilniuje, mes su ja susiskambiname.“ Draugės sugalvodavo, kaip maloniai pra­leisti laiką: „Nueidavome į ben­drą pirtį, užsidarydavome duris ir šokdavome…“ Iš kur gauda­vo muzikos, kas grodavo? „Mu­zikos nereikėjo, šokdavome be jos“, – pasakojo pašnekovė. Pa­klausta apie lietuvių tremtinių švęstas didžiąsias metų šventes, ji sakė, kad Kalėdas bei Velykas šeima sutikdavo panašiai, kaip ir gyvendama Kemešio kaime. Ji taip pat užsiminė apie lietu­viškų laidotuvių apeigas Sibire – nuo gimtinės atskirti žmonės jų neatsisakydavo, nepamiršda­vo tautinių papročių. Tenykš­čiai rusai grožėjosi ir stebėjosi lietuvių laidotuvių išskirtinu­mu bei pradėjo prašyti, kad ir jų mirusių artimųjų kūnus lie­tuviai palaidotų – su giesmėmis bei kitais Lietuvai būdingais se­noviniais laidotuvių papročiais: „Ukrainiečiai irgi per laidotu­ves giedodavo, tačiau paslaugos prašydavo lietuvių.“

Po tremties kvietė likti Rusijoje

Pašnekovė prisiminė gilias ir šaltas Sibiro žiemas, kai jos tėvą išsiųsdavo toliau – staty­ti naujų kaimų. Vėliau tremti­nių suręstuose pastatuose buvo apgyvendinti ukrainiečiai. N. Venckūnienė sakė, jog dėl sunkių gyvenimo bei poilsio są­lygų atšiaurias naktis statybi­ninkams tekdavo leisti po atviru dangumi ant aštrių spygliuo­čių šakų, šalia kūrenamo laužo – tėvo nugaroje atsivėrė dide­lės votys. Vasarą, kol tekėda­vo sakai, šeimos galva dirbdavo miške kartu su moterimis: vy­rai įpjaudavo medžius, o mote­rys, tarp jų ir pašnekovės mama, rinkdavo varvančius sakus.

Visgi, po Stalino mirties pra­slinkus ketveriems metams, šei­mai buvo leista sugrįžti į Lietuvą. N. Venckūnienės teigimu, vieti­niai valdininkai labai nenorė­jo paleisti į kelionę susiruošu­sių darbščių buvusių belaisvių: „Komendantas jau su tremti­niais elgėsi geriau. Jis ir prašė likti, ir gąsdino badu tėvynėje – apie Lietuvą iš kažkur nema­žai žinojo. Kalbėjo apie tai, kad žmonės čia vyksta į Vilnių duo­nos, tačiau mano mama labai norėjo grįžti. Ji sakė, kad nors kartą norėtų per Lietuvos žemę pereiti. Vėliau tremties prisimi­nimai jai buvo itin skausmingi.“ N. Venckūnienės šeima atgal nesigręžiojo ir 1957 m. grįžo į Lietuvą. Iš ilgos kelionės mote­ris prisimena žibintais apšvies­tą Maskvą: „Vilniuje mus pasiti­ko tamsios gatvės…“ Pašnekovė papasakojo, kad atvykus į Sal­dutiškio geležinkelio stotį šei­mos jau ieškojo ilgai nematy­ta mamos sesuo: „Abi moterys apsikabino…“ Moteris sakė, kad grįžusi į gimtąjį Kemešį pama­tė, jog dalis palikto namo sukū­renta – iki tol pastatas buvo di­desnis: „Tai, greičiausiai, padarė kolūkis, nes kalvei reikėjo me­džio anglių.“ Lietuvoje likusiam seneliui buvo išskirtas tik nedi­delis kambarėlis – ten pat veikė ir kalvė. N. Venckūnienės šei­moje kalvystės amatas perduo­damas iš kartos į kartą: kalviais dirbo jos tėvas, senelis, dėdė, kurį vėliau nušovė. Dėdės trage­diją moteris prisimena taip: „Jis sakė: „Aš ruskiui netarnausiu…“ Pasak N. Venckūnienės, į kalvę aplinkiniai gyventojai nešdavo taisyti įvairius žemės ūkio pa­dargus, taip pat čia kaustydavo pasagas žirgams: „Gyventojams labai reikėjo kalvio paslaugų.“ Moteris sakė, kad kažkurios aukštosios mokyklos studentai vasaros praktikos metu pasta­tė jos tėvui Ignui Gimžauskui (gim. 1915 m.) naują kalvę, ku­rioje jis ilgai darbavosi. Ši tebe­stovi iki šiol.

Dvaro ponios palinkėjimas

Pašnekovė tremtyje pralei­do devynerius metus. Tenykš­tės gyvenimo sąlygos kemešiš­kei neišėjo į naudą. Pasak jos, vos grįžusi į Lietuvą, galimai dėl iš tremties laikų pasiviju­sios buvusios ligos ji sunkiai susirgo stuburo tuberkulioze: „Ir Sibire teko gulėti ligoni­nėje, buvau sušalusi. Grįžusi į Lietuvą metus ir aštuonis mė­nesius nejudėdama turėjau pra­leisti gipso lovutėje, o dar me­tus – sanatorijoje. Gydytoja sakė, kad mažai trūko, jog bū­čiau nebevaikščiojusi…“ Mo­teris prisiminė, kad kol gulėjo prikaustyta prie lovos, ją nuo­lat lankydavo gretimų sodybų bendraamžiai.

Paprašyta detaliau papasako­ti apie iš jos vaikystėje atimtą Kemešį, N. Venckūnienė sakė, kad kaime kažkada gyveno pa­siturintys ponai, stovėjo dvaras. Moteris tiksliai nežino, kuriais metais dvarininkai viešpatavo, tačiau girdėjo pasakojimų apie piktą ponios palinkėjimą prieš turtingai šeimai išvykstant iš Kemešio, kai pasikeitus įsta­tymams dvaro žemėse pradėjo kurtis nauji gyventojai: „Ji pa­sakė: „Jums čia nesiseks, nes jūs kuriatės mūsų žemėse!“ Ke­mešio kaimo gyventojams da­bar sekasi. Ir nors priekabesni skaitytojai gali dvaro ponios pa­linkėjimą bandyti susieti su po­kario nelaimėmis bei sovietinės valdžios trėmimais į Sibirą – šie įvykiai vyko visoje Lietuvoje.

Tremtį pergyvenusios N. Venc­kūnienės iniciatyva kaimo kryž­kelėje pastatytas kryžius, mote­ris šalia jo pasodino gėlių. „Tik jas prižiūrėti man jau sunku“, – sakė ji. Pašnekovės dienas pra­skaidrina pomėgis – „Utenos die­nai“ ji papasakojo laisvalaikiu siuvinėjanti kryželiu: „ Daugiau­sia siuvinėju gamtos, religinius paveikslėlius.“ N. Venckūnie­nė prisipažino, kad yra suorgani­zavusi kelias nedideles Kemešio kaimo kraštiečių šventes-susiti­kimus: „Gyventojai susirinkda­vo prie bendro vaišių stalo, kuris nors iš jų pagrodavo akordeonu.“

Daug laiko praslinko nuo tremties: jos organizatorių kū­nai jau žemėje sunyko, griuvo sovietinė santvarka. Gyveni­mas dabar teka visai kitaip nei tuomet, tačiau tremties išgyve­nimų prisiminimai žmonių są­monėje liks tol, kol jie gyvens, o gal net ir ilgiau – išsisklaidę virš Kemešio kaimo, virš gi­rios, virš ežero bei upės. Jau niekas nebeatsakys (ir neno­ri atsakyti) už miegą po atviru dangumi Sibiro žiemą, už su­šalusias mergaitės kojas ir įgy­tą ligą, už nekenčiamą vaikų darželį prie taigos, o dvaro po­nios gaižus prakeiksmas dingo metų sūkuryje. Nė vienas kal­bintas kemešiškis nebeprisime­na, kada ji gyveno.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas