Daugeliui poetiškos sielos žmonių eilių rašymas dažniausiai yra puikus laisvalaikio praleidimo būdas, atsipalaidavimas, savo spontaniškai gimstančių minčių dėliojimas… Tačiau uteniškė, Vilniaus miesto apylinkės teismo lituanistė Eglė Kirilauskaitė į poeziją ir muziką žvelgia profesionaliai, rimtai ir atsakingai. Utenoje pristačiusi savo naujausią poezijos knygą „Anapus Stikso“ autorė prisipažino, kad su savo gimtuoju kraštu jos sąsajos nenutrūkusios – atvirkščiai, ji, grįžusi, namo visuomet aplanko vaikystės sūpuokles, „Laumių akių“ versmes, pievas Utenos pakraščiuose.

Apie jaunos uteniškės talentą, kūrybinius ieškojimus, naujai išleistą leidinį ir laisvalaikį – šiame žurnalistės Linos NARČIENĖS interviu su E. KIRILAUSKAITE.

Egle, pirmiausia prieš pradėdama šį interviu, norėčiau paklausti, kada toji kūryba pradėjo skleistis tavyje? Kaip ir kada pastebėjai, kad kūryba beldžiasi į tavo vidų? Kas tai lėmė?

Kūryba manyje visada buvo. Mano ryšys su menu labai stiprus, meninė energija yra esminė mano tapatybės dalis. Niekada nebrėžiau griežtos atskirties tarp savo žemiškojo gyvenimo ir kūrybos – savimi aš pratęsiu savo poeziją, o ji – mane.

Kas Tau yra poezija, poetinė kalba?

Poezija man – tai kanalas tarp pasąmonės užribių, tolimiausių jos kerčių ir mūsų tikrovės. Tai – būdas pažvelgti į pasaulio dėsnius, į žmonių santykių ypatybes giliau, drąsiau, nešabloniškai.

Poezija – tai tiesos kalba, atskleidžianti skaitytojui neužglaistytas pasaulio spalvas, mūsų realybės ir paralelinių tikrovių visumą. Tai – meilės kalba, pasiaukojanti, bet kartu išaukštinanti ir pakylėjanti į dvasines sielos aukštumas. Tai – galimybė priartėti prie savasties ir pačių žmogiškumo ištakų ne tik man, bet ir kiekvienam mano skaitytojui ar žiūrovui. Poetinė kalba – tai stipriausias, galingiausias ir paveikiausias meninis įrankis, kalbant apie tikrovės, tiesos ir būties sampratą.

Kokie būdingi bruožai būdingi Tavo poezijai?

Mano poezija ekspresyvi, savarankiška, ekscentriška. Ji romantinė, atvira, išpažintinė – joje atsiveria pati siela. Kartu ji gaivališka, jausminga, subtiliai erotiška. Tikra ir drąsi, dažnai nepatogi šių dienų skaitytojui, trokštančiam paviršutiniško pozityvumo. Ji nekalba apie politines aktualijas, nesispjaudo necenzūriniais žodžiais. Ji kalba apie žmonijos prigimties esmę, apie tai, kas svarbu ir būdinga visiems ir kiekvienam atskirai. Mano poezija žvelgia tikrovei į akis be prisitaikymo, be sarkazmo ir be kitų kaukių, kartais grakščia ir paprasta, bet visada rafinuota ir neperkrauta kalba. Būtent dėl to ji kerta ten, kur jautriausia. Mano kūryboje apstu dramatizmo, tamsių įvaizdžių, ji provokuoja, kuria naujas tikroves. Eilėraščiams būdingi dauguma romantizmo bruožų: individualizmas, stipri emocinė koncentracija, kontrastai, vidinė stiprybė bei drąsa, revoliucinė nuotaika, visa apimančios meilės tema. Kertinę rolę atlieka ritmas, rimas ir melodingumas – manau, tai sudaro klasikinės poezijos pagrindą apskritai. Mano poezija nėra skirta vien publikacijoms. Tai – scenos poezija, tad jai svarbus ir atlikimo klausimas: vizuali estetika, įtaigus, taisyklingas skaitymas, gerai apgalvota eilėraščių seka, pasirodymų eiga, kartu sukuriantys intensyvų meninį performansą.

Darbas teisme ir kūryba: tikriausiai labai svarbu kūrėjui, kai jis sulaukia paskatinimo ir palaikymo. Kokio palaikymo sulauki iš savo kolegų?

Vilniaus miesto apylinkės teisme, kuriame dirbu lituaniste, kaip ir daugumoje šiuolaikinių įstaigų daug dėmesio skiriama ir kultūrinei kolektyvo veiklai. Čia pavyzdingai skatinama ir puoselėjama aukštoji kultūra, profesionalusis menas. Jame, be kita ko, organizuojami mano poezijos vakarai ir koncertai svarbioms progoms paminėti. Dalyvauju įstaigos kultūrinės veiklos planavime. Kolegų iniciatyva apie mano kūrybą informacija dalijamasi teismo leidiniuose ir šalies interneto portaluose. Kolegos domisi mano kūryba, aktyviai skaito publikacijas, už teismo ribų noriai lankosi mano renginiuose bei festivaliuose, kaip antai „Poezijos pavasaris“. Džiugu stebėti, kaip kyla meninio išprusimo lygis, plečiasi akiračiai, o žmonės pamažu ima suvokti, kaip darniai intelektinė veikla bei profesionalusis menas dera su atsakingomis pareigomis, disciplinuoto darbuotojo amplua. Sulaukiu daug malonaus grįžtamojo ryšio iš vadovės – gera įkvėpti žmones.

Gruodžio mėnesį uteniškiai sulaukė Tavo poezijos knygos „Anapus Stikso“ pristatymo. Gal gali apibūdinti, kaip gimė ši pati naujausia knyga, apie ką ji kalba?

Antikos mitologijoje Stiksas – tai viena iš penkių požemio upių. Priesaika virš Stikso upės buvo laikoma pačia tvirčiausia. Tad ši knyga kalba apie tiesos paieškas, gėrio ir blogio dvikovas virš Stikso upės, už sąmonės lygmens, apie sielos paklydimus, kaltę, atsakomybę ir moralę. Apie įsipareigojimus visų pirma sau, žmonijai, Dievui, apie bandymus savęs neišduoti. Joje gausu meilės motyvų, tik neretai ši meilė uždrausta, pasmerkta, nepateisinama. Tad keliamas klausimas, kas už ją atlieka bausmę, o kam atleidžiama. Knygoje ieškoma visatos sąžiningumo dėsnio, nagrinėjama atpildo problematika. Joje rasite daug eilėraščių apie menų sąveiką, sielos stiprybės pergalę žmogiško ribotumo atžvilgiu, priešybių trauką.

Kam ši poezijos knyga skiriama? Ką reiškia toks mistiškas jos pavadinimas?

Ši knyga skiriama visiems, pasiryžusiems bristi giliau į savo pasąmonės vandenis. Tai – savo vidinės tamsos narpliojimas, siekiant ją apšviesti. Kvietimas, kad ir skaitytojai ieškotų savo šešėlio ir bandytų jį prisijaukinti, pažinti.

Dantės „Dieviškojoje komedijoje“ anapus Stikso patenka piktadariai, dievų išsižadėtieji. Ten baudžiami ne vien tie, kurie pakluso tamsiausioms savo ydoms, bet ir tie, kurie kitiems kenkė – arba norėjo pakenkti – tyčia. Baudžiami arba išteisinami.

Kokia muzika labiausiai Tave įkvepia? Kuo ji svarbi kūrybai?

Vienareikšmiškai – klasikinė muzika ir lietuvių liaudies dainos. Iškilių praėjusių epochų (Bethoveno, Mocarto, Šopeno) kompozitorių veikalai man yra tiesioginis poezijos muzikoje atitikmuo. Tuo tarpu liaudies muzika, dvibalsės minorinės dzūkų liaudies dainos man simbolizuoja tvirtą dvasinį ryšį su savo protėviais, gamta, kilme, prigimtimi, o mano kūryboje apstu šio dvasinio ryšio apraiškų. Dalis mano eilėraščių paremti folkloro motyvais. Poezija – pats muzikaliausias literatūros žanras.

Ar dažnai tenka lankytis gimtojoje Utenoje? Kurias vietas aplankai čia viešėdama?

Utenoje lankausi, kai tik randu galimybių šiandieninio skubėjimo ir kultūriniu požiūriu intensyvaus gyvenimo fone. Man svarbios netradicinės, mano asmeninių patirčių žemėlapį sudarančios gimtojo miesto vietos: vaikystės sūpuoklės, „Laumių akių“ versmės, pievos Utenos pakraščiuose. Užvis mieliausia vieta, žinoma, yra namai.

Kaip atrodo Tavo laisvalaikis?

Pirmiausiai norisi minėti šokį ir fotografiją. Tai padeda ir atsipalaiduoti, ir išlaisvinti vidinę energiją, aistrą gyvenimui. Pati beveik nefotografuoju, bet mėgstu pozuoti profesionaliems fotografams.

Kaip ir dera filologei, daug skaitau, ypač – romantinę poeziją ir saviugdos literatūrą.

Labai myliu Vilniaus senamiestį, tad daug laiko praleidžiu jo parkuose, gatvelėse, kavinėse bei galerijose. Mėgstu viena keliauti po įvairias Lietuvos vietoves, taip galiu ramiai įsiklausyti į savo vidinį niekieno netrikdomą kūrybinį balsą.

Kadangi man būdinga romantinė pasaulėžiūra tiek mene, tiek už jo ribų, mėgstu idealizuoti praeitį, nostalgiškai vaikščioti savo ankstyvos jaunystės maršrutais, prisiminti mane jais kadaise lydėjusius žmones, iš dabartinės perspektyvos vėl patirti įvairius buvusius gyvenimo fragmentus.

O štai poezija ir muzika man nėra laisvalaikio veikla ar hobis, kaip, tarkim, kažkam tai yra žvejyba ar sportas. Į savo atliekamą meną žiūriu profesionaliai, rimtai ir atsakingai, kadangi pristatau jį auditorijai. Tad iš pagarbos publikai man svarbu aukštu lygmeniu pateikti savo kūrybos rezultatus, apsvarstyti kiekvieną estetikos detalę, dikcijos, atlikimo niuansą. Daug dėmesio skiriu repeticijoms.

Eilėraščiai

Tikrai meilei

tikrai meilei nereikia

antrankiuose įaugusių kaulų

peilių ašmenų

išsilydžiusio žaibo ant lūpų

nei pragaro ugnies kraujyje

tikrai meilei užtenka

vieno hiacinto žiedo

vieno upės vingio

iš Užupio

tiesiai į tavo širdį

iš graudaus miesto ūžesio

tiesiai į liepų žydėjimą…

Maleris*

kai mums kirto galvas, kai vėjas

plaikstė mus kartuvėse tarsi skudurus,

minia šaukė: daugiau kraujo

buvo girdėti juokas

mačiau, kaip po šypsenomis

žvilga aštrios iltys

iš baimės ar iš įsiūčio tąkart

kibau tau į atlapus

nes tu buvai arčiausiai

mes mirėme tačiau mūsų kraujyje 

liko degti liepsnos

juk ne pirmą kartą mus

veja iš žemės

kardais ir kulkomis

tarsi truvero giesmę kurią

norėtų nutildyti

bet jiems nepasiseka

dar prieš Kristų

žydai buvo geriausi muzikai

tądien centrinėje miesto aikštėje

kažkas vedamas ketvirčiuoti

gangrenuojančiais pirštais

grojo Malerį

mano žvilgsnis susitiko su jo žvilgsniu

gal milijoninei sekundės daliai

tada ir supratau 

visus buvusius gyvenimus

laukiau šito žvilgsnio

visus būsimus

jam grosiu

___

*Labai žinomas žydų kilmės kompozitorius

Dangus virš priemiesčio

Raudonas dangus

virš priemiesčio

perplėštos dangaus

arterijos

mano langai

į vakarus

mano langai

aptaškyti

rudens saulėlydžiais

raudonas dangus

virš priemiesčio

fractura radii

loco typico

raudonas dangus lyg riešai

aptaškyti krauju

Panašus į tave

Man panašus į tave

melsvas jauno mėnulio pjūvis 

ir mėlyni švarkai

lapkričio dangus

šokantis ant muzikinės dėžutės

vasarą susapnuotas

rugiagėlių kvapas

vėlių rauda

ir Vėlinių žvakutės akyse

krištolinės statulėlės

tu nebuvai žmogus, ne —

tu buvai verksmas vidunaktį

taip verkia ant lininės paklodės

laumių sukeistas vaikas

taip verkia ežeruose meldai

laumių plaukai

mūsų drobių nerandančios

kultuvėlės

ir kas galėjo pamanyti

kad tu man nutiksi

taip myli įsimylėjėliai

taip myli pasakų bokštuose 

beprotės mėlynbarzdžio 

nuotakos

tu buvai atsiprašymas

prieš pat užgęstant šviesai

priesaika, grasinimas

nebemylėti

bet kai pakils rūkas

aš visada galėsiu

pas tave nueiti

apsamanojusiais tavo

pėdsakais

ir tada net pro melsvą stiklą

girdėsis mūsų miško dvasių

dvibalsės minorinės

dainos

mano mintys glostys tavo mintis

ir glaus prie savęs

tarsi mylimą žmogų

seniai išnykusios laumės

iki pusės įbris 

į vėsų vaikystės 

ežerą