Pasistatyti antkapį Kuktiškių monsinjorą paskatino eismo įvykis

Pačiame Kuktiškių miestelio centre, ant stačios kalvos, stūkso medinė Šv. Jono Krikštytojo bažny­čia. Viršutinėje jos fasado dalyje išdėliotas pasvei­kinimas „Garbė Dievui aukštybėje“. Kas dabar su­skaičiuos, kiek nuoširdžių maldų šios sienos girdėjo, kiek giesmių bei šnabždesių išklausė. Šventadieniais į maldos namus vis dar plūsta tikintieji, nors kaip sakė ilgus savo gyvenimo metus jai skyręs buvęs kle­bonas, įgijęs monsinjoro titulą, Juozas Čeberiokas, miestelyje sumažėjo žmonių, kartu ir tikinčiųjų. Ta­čiau niekam ne paslaptis, kad tai ne vien Kuktiškių, bet ir visų nedidelių gyvenviečių dabarties bruožas.

Gimė už demarkacinės linijos

Nuo buvusio klebono name­lio slenksčio atsiveria miestelio bažnyčios sienos. 1934 m. gi­męs kunigas į Kuktiškes tarnau­ti tikintiesiems buvo perkeltas po 1991 m. sausio 13-os žudy­nių. Iki to laiko jam teko dirb­ti daugelyje kitų parapijų, kaip sakė, dažnai būdavo perkeltas „prie statybų“. Pasak dvasinin­ko, kai jį perkėlė į Kuktiškes, bažnyčios lankomumas iš pra­džių sumažėjo, gal todėl, kad žmonės nebuvo įpratę prie nau­jo, jaunesnio, kunigo. „O dabar gi – žmonės miršta, prašau…“ – apibrėžė apylinkių (ir ne tik jų) demografinę padėtį pašnekovas.

J. Čeberiokas kilo ne iš šio miestelio, nors gimė visai prie pat Utenos rajono. Į pasau­lį dvasininkas atkeliavo Ignali­nos rajono Linkmenų seniūni­jos Tumėniškės kaime. Vietovė buvo anuometinėje Lenkijos te­ritorijoje, kai per Linkmenis ėjo demarkacinė linija, laikinai žy­mėjusi Lietuvos bei Lenkijos sieną. Kunigas papasakojo, kad lenkams priėjus prie sodybos ir išgirdus, jog loja šuo, svetimša­lis pribėgęs prie būdos sargiuką „aukštyn kojomis užversdavo“. Kas jį pastūmėjo link kunigys­tės, monsinjoras neatskleidė, ta­čiau teigė, jog iki įstojant į ku­nigų seminariją išskirtinai ilgai mokėsi.

Senosios koplyčios altorius ir „respublikinė“ Švč. M. Marija

J. Čeberiokas prakalbo apie Kuktiškių bažnyčią bei paaiš­kino, ką reikėtų nufotografuoti. Jis pristatė mažesnėje patalpoje prigludusį nedidelį altorių, ku­ris perkeltas iš kapinėse anks­čiau buvusios koplytėlės, kur žmonės meldėsi po gaisro (dar anksčiau Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vietoje taip pat buvo bažnyčia, tačiau XIX a. pabai­goje ji sudegė). „Ši pastatyta vos per trejus metus, – stebė­josi kunigas. – Tad, kol įrengė, amžinojo poilsio vietos ko­plyčioje vykdavo pamaldos.“ Monsinjoras sakė, kad pastatas stovėjo pačiame kapinių gale. Anot jo, anų maldos namų lie­kanų neliko nė žymės – buvu­sių pamatų vieta seniai užklota kaulais, užlaidota…

Pasak dvasininko, bažny­čioje kabo vertingų paveiks­lų. Mažiausiai vienas kūrinys, kaip jis pavadino, „respubliki­nis“. Nei autorių, nei darbų pa­vadinimų buvęs klebonas ne­paminėjo, tačiau atskleidė, jog kai kūrinį, kuriame pavaizduo­ta Švč. M. Marija su kūdikėliu, buvo ruošiamasi restauruoti, nei jis, nei kultūros specialistai iš Utenos jo ilgai nerado. Jau pradėta spėlioti, gal tai ne tas, o kitas paveikslas… Lyg per atsi­tiktinumą tapybos darbas buvo aptiktas už altoriaus. Vėliau jis buvo restauruotas ir grąžintas šventovei. Veidą į altorių at­sukę lankytojai vertingą meno kūrinį gali išvysti viršuje, deši­nėje bažnyčios pusėje.

Į pagalbą monsinjorui at­eina Utenos krašto enciklo­pedija. Dailėtyrininkės Lai­mos Laučkaitės-Surgailienės duomenimis, bažnyčioje yra šie reikšmingi dailės kūriniai: „1. Medinis 1863 m. Vil­niaus meistro Abdomo Zimo­dros padarytas neobarokinis altorius. Mensa (altoriaus pa­grindinė dalis – aut. past.) pa­puošta ornamentinėmis įsprū­domis. Altorius buvo įrengtas Kuktiškių kapinių koplyčioje, 1895 m. perkeltas į bažnyčios koplyčią. 2. Molbertinės tapybos paveikslas ,,Marija su kūdikiu“, 1790 m. tapytas Petro Rozeli­no. Tai vėlyvojo baroko stiliaus kūrinys. 3. Klasicistinio stiliaus skulptūra ,,Nukryžiuotasis“. Spėjama, kad XIX a. pabaigo­je ją išdrožė Antanas Deveikis. 4. Medinis 1891–1931 m. Anta­no Deveikio padarytas kryžius. Prie liemens apačios prikalta lentelė su Kristaus monograma ir religinio turinio įrašu.“

Labai labai didelė bažnyčia

„Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia yra viena didžiausių medinių baž­nyčių Europoje“, – pasidalijo savo turima informacija J. Čeberiokas, prisimindamas gausiai pastatą ap­lankančius turistus. Jis sakė, kad sovietmečiu bažnyčia iš vidaus buvo atnaujinta bei restauruota, o darbą atliko ir piešinius ant lubų taisė vienas iš nedaugelio tuome­tinių meistrų. Pasak pašnekovo, parapijos klebono pareigas einan­tis Jurgis Kazlauskas maldos na­mus savo nuožiūra vis pertvarko, atnaujina vieną ar kitą daiktą, pa­keičia jų vietas.

Dvasininkas atskleidė antka­pinio paminklo, kurį šventovės kieme pasistatė pats, istoriją. Kažkada važiuodamas automo­biliu J. Čeberiokas dėl nedraus­mingų dviratininkų vos nepa­teko į avariją, kuri jam būtų kainavusi gyvybę. „Kartą pa­vakary automobiliu važiavau iš tėviškės. Netoli mynė dvirati­ninkai, užsiėmę gal pusę kelio. Rodėsi, dar toli priekyje riedė­jo sunkvežimis – pasukau vairą, kad dviračius aplenkčiau. Žiū­riu, kad jau ta mašina taip arti… Tuomet pasukau vairą atgal ir vos spėjau jį grąžinti į centrą. Jeigu nebūčiau suskubęs atlikti manevro, būčiau patekęs po di­delio sunkvežimio ratais“, – pa­sakojo pašnekovas, kuris po iš pusiausvyros išmušusio įvykio bažnyčios kieme pasistatė ant­kapinį paminklą. Pasak jo, kai ateis laikas, jis bus toje vietoje ir palaidotas. Šalimais – garbės kanauninko Kazimiero Daukšos kapas.

Niekada nesurasta skulptūrėlė…

J. Čeberiokas prisiminė baž­nyčioje tarnavusius kunigus. Vienoje iš šoninių patalpų, ant sienos, kabo beveik visų šiuo­se maldos namuose tarnavu­sių dvasininkų atvaizdų galeri­ja. Pačiame jos centre – buvęs klebonas Kazimieras Valiūnas, kuris rūpinosi dabartinės baž­nyčios statyba. Vienas iš čia dirbusių dvasininkų – kardi­nolas Vincentas Sladkevičius. Pasak pašnekovo, iš Kuktiškių parapijos jis buvo iškeldintas netrukus po įvykio, kai stribai nuvertė Nepriklausomybės pa­minklą su šv. Mykolo Arkan­gelo skulptūrėle ant viršaus. „Kai V. Sladkevičius nuėjo to paminklo ieškoti, jam pa­sakė: „Žiūrėk, kad tu pats ne­būtum nuverstas…“ Ir po trijų mėnesių jį iš šios bažnyčios iš­kėlė“, – apibrėžė dvasininkas. V. Sladkevičiaus garbei prie šv. Mykolo Arkangelo pastaty­tas kuklus paminklas. J. Čebe­rioko duomenimis, stribų virši­ninkas rusas buvo didelis meno mylėtojas, o kruopščiai paga­mintas šv. Mykolas Arkange­las į Kuktiškes buvo atgabentas net iš Šveicarijos. Pašnekovas teigė, jog žmonės spėlioja, kad stribas dailią skulptūrėlę galė­jo tiesiog išsivežti į Rusiją – ji niekada nebuvo surasta. Lie­tuvai atgavus nepriklausomy­bę paminklas buvo atstatytas, nors senojo šv. Mykolo Ar­kangelo buvimo vieta taip ir neišaiškinta.

Gyventoja stribų būstinės sienų nebijo

Kunigo žodžiais tariant, ki­toje gatvės pusėje nei baž­nyčia esantis namas buvo stribija. Aikštelėje priešais, maž­daug ten, kur dabar šv. Myko­lo Arkangelo skulptūrėlė, stribai suguldydavo nukankintų par­tizanų kūnus, kad žmones pa­gąsdintų. Vėliau vadinamoji stribija, pasak dvasininko, pri­klausė kolūkiui. Ir išties, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistenci­jos tyrimo centro duomenimis, pastate 1944–1952 m. veikė NKVD-MVD-MGB Kuktiškių vls. poskyris. Nuo 2007 m. ant namo pakabinta lentelė čia nu­kankintiems žmonėms atminti. Ją sukūrė skulptorius Jonas Ja­gėla. Dabar buvusi būstinė tapo niekuo su anuometiniais įvykiais nesusijusių kuktiškiečių namais. Pasak į kelis „Utenos dienos“ klausimus atsakiusios buvu­sios NKVD būstinės gyventojos (daugiau ji nepanoro kalbėti), lai­ko leisti name, kuriame kažkada liejosi kraujas bei vyko kankini­mai, ji nebijo. Daiktų, primenan­čių praeitį, nei namuose, nei prie namų moteris nerado. Anot kuk­tiškietės, jau ir anksčiau čia gy­veno žmonių, tad krūptelėti pri­verčiančios atminties aidų jos namuose tikrai neišliko…

Autorės nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas