2020 metais „Utenos diena“ gana plačiai rašė apie Stabulankių kaimą (Leliūnų sen.), kažkada gausiomis sodybomis nusidriekusį tarp Aknystėlio ir Apšlavo ežerų, besiremiantį tarp Pagirių ir Aknystėlių, Padborkos ir Šlapių kaimų. Tąsyk nespėjome pakalbinti visų, kuriuos norėjome, tad vėl grįžtame prie vietinių Stabulunkiais, Stubulunkiais, Stabalunkiais vadinamos vietovės.
Parubežiniai iš Pabriedžių vienkiemio
Stabulankių kaime Vilija Baliukienė (Bagočiūnaitė) buvo vienintelė tokiu vardu, tačiau iš tikrųjų, anot pašnekovės, kunigas neleido krikštyti „pagonišku vardu“, liepė pavadinti Vilhelmina, o kad mergaitė gimė „Juozapi“, kovo 19-ą, tai davė dar ir šventą – Juozapotos – vardą. Tad išėjo, kad artimiausiems ir kaimo žmonėms moteris liko Vilija (Vile), o dokumentuose – Vilhelmina Juozapota.
V. Baliukienės gimtoji sodyba stovėjo Stabulankių kaimo gale važiuojant link Šileikių (Leliūnų sen.), o už rubežiaus – jau Vyžuonų seniūnija (beje, už rubežiaus matėsi Guobužų sodyba, ten turbūt įvyko susišaudymas tarp partizanų ir skrebų. Šeimininką nušovė. Pašnekovės tėvas, anksti ryte iš pradžių užuodė nuodėgulių kvapą, o paskui tolumoje pamatė ir supleškėjusius tolimų kaimynų namus). Sodyba, kurią sudarė gyvenamasis namas, tvartas ir nedidelis klojimas, nebuvo didelė. Nuo gretimai niūksančio raisto vienkiemiui prigijo Pabriedžių vardas. Jame rinkdavo spanguoles (spalgenas), girtuokles.
Tėvas buvo vietinis, o mama atitekėjusi iš Luknių (Vyžuonų sen.). Anot pašnekovės, tėvas turėjo keturis brolius, „visi gyveno ne per toli“.
Mokyklą V. Baliukienė lankė Aknystėlėse pas Ruzgus. Savininkai gyveno viename gale, o mokslo įstaiga užėmė stanciją. Tuo metu mokytojavo Augustinaitė „nuo Utenas“.
Pusiaukelėje tarp Leliūnų ir Vyžuonų
Pasak V. Baliukienės, gegužinės vykdavo pas Zabulionius, aikštelėje, netoli geležinkelio stotelės, o žiemą trypdavo tai pas Joną Balaišį, tai pas Julių Baliuką ar Vytautą Laucių. Nueidavo stabulankiškiai ir pas vaitkūniškius, sabelkiečius ar kitur. Taip pat sulaukdavo ir svečių.
Kadangi gyveno „krašti Vyžuonų rubežiaus“, nuo kur„lygiai kelio tiek Leliūnuos, tiek Vyžuonys“, aplankydavo Šv. Petro ir Povilo atlaidus Leliūnuose, Šv. Jurgio bei Šv. Marijos Magdalenos atlaidus Vyžuonose.
Majavon daugiausia moterys rinkdavosi pas Juozapą Kutką.
Stabulankių kapeliuose tėvas, kilęs iš gausios šeimos (penki broliai, trys seserys), kalbėjo „pakavojįs mažutį, vos gimusių, sasarį“.
Iš piktumo supleškinta sodyba
21-erių V. Bagočiūnaitė ištekėjo už to paties kaimo gyventojo, devyneriais metais vyresnio Juozo Baliukos. Stabulankietė kolūkyje ir karves melžė, ir kiaules, veršelius šėrė… Prieš pastatant fermą, kolūkis gyvulius ir pašarus laikė dideliuose Jono Kutkos ūkiniuose pastatuose. Moters vyras kurį laiką dirbo kolūkio brigadininku, vėliau – kaimo pienininku. Pieninėje separuodavo pieną, o paskui grietinę arkliu išveždavo į Utenos pieninę. Kai J. Baliuka išvažiavo į Uteną, jį pakeitė Aldona Lauciuvienė (Saladžiūtė) iš Sabelkų.
Kai jaunieji Baliukai nusprendė išeiti į miestą, iš senųjų namų nesutiko niekur trauktis senoji Baliukienė, tad kurį laiką niekur negalėjo eiti ir jie. Šiai mirus, vaikai neatsisakė sumanymo ir išsikraustė į Uteną. Sodybą Baliukai su kažkuo buvo suderėję parduoti už 4 tūkst. rublių, tačiau kolūkio pirmininkas, supykęs, kad šie palieka kolūkį, sodybą prisakė parduoti kažkokiam jo draugui tūkstančiu pigiau. Kaimynas Dikmanas buvo liudininkas, kai namą, klojimą ir tvartą apipylė benzinu ir uždegė. „Ir sudegina šitų sodybų“, – konstatavo moteris. Trobesiai dar nebuvo labai prasti, o „vieškeliokas ėja beveik visai palungėj“. Iš senosios sodybos liko tik šulinys (gal šešių ritinių), kurį su brolio prirodytu kažkokiu tą išmanančiu uteniškiu kasė pati pašnekovė, vyras tuo metu padėti negalėjo – „šoferiava kolūky mašinų“. Prieš tai jokio šulinio sodyboje nebuvo, sėmė vandenį iš „kakias ti duobelas“.
