Nepasiduoti senatvei leliūniškį skatina aktyvus gyvenimas ir kūryba

Pusšimtį metų pedagogu dirbęs leliūniškis Antanas Algimantas Štaras dažnai prisiminimais sugrįžta į praeitį. Neseniai savo žmoną į amžinybę išlydėjęs 86 metų verpsčių, prieverpsčių, rankšluostinių ir kitų medžio dirbinių kūrėjas nuo įkyrių minčių ir vienatvės vaduojasi puoselėdamas kieme vešinčias gėles ir nuolat judėdamas. Judėjimas, anot pašnekovo, gyvenimo pilnatvė, tad kasdien aktyviai vaikščiodamas jis ne tik gerai jaučiasi, bet ir neturi rimtesnių sveikatos problemų. Stiprybės vyrui teikia ir kūryba, kuri jį lydi nuo vaikystės.

Traukia gimtinė

Su menininku susipažinome jo namuose, kurie ne tik padabinti drožėjo darbais, bet ir pilni gėlių, teikiančių jam didžiulę palaimą. Aprodęs visas namo erdves šeimininkas pasidžiaugė, kad jo darbo vaisiai ne dulka palėpėse ar sukrauti dėžėse, o apkeliauja nemažai parodų. Didžiausias įvertinimas jam – žmonių dėmesys kūriniams. Kai kurios verpstės, prieverpstės ar rankšluostinės iškeliauja ir į svečias šalis.

Pokalbio pradžioje pašnekovas užsiminė, kad vaikystės metais būdavo vadinamas Algimantu, o baigęs mokyklą Utenoje ir gavęs baigimo pažymėjimą pastebėjo, kad tikriausiai per klaidą buvo pervadintas Antanu. Nuo to laiko jį visi ėmė vadinti Antanu, o dokumentuose pasirašydavo dviem vardais.

A. Štaras gimė Molėtų rajone, Suginčių seniūnijoje. Jo gimtoji vieta – Paalksnės kaimas, kuris anksčiau priklausė Kuktiškių valsčiui, tad pusė jam priklausančios žemės yra Molėtų, kita pusė – mūsų rajone. Netoli ežero esantis gimtasis namas ir įspūdingos vietovės, kurias dar būdamas mažas A. Štaras išvaikščiojo skersai ir išilgai, traukia it magnetas, tad čia dažnai atvažiuoja ir dabar. „Penkerių metų netekau savo mamos, – susigraudino pašnekovas, prisiminęs nelengvą vaikystę. – Mano brolis stipriai apdegė, reikėjo kraujo, kurio paaukojo mama. Tikriausiai užkrėtė kraują, o gal dar kažkas nutiko, negaliu atsakyti, tačiau mama susirgo smegenų uždegimu ir mirė.“

Vietoje architekto – mokytojas

Likęs našlaitis A. Štaras augo kartu su sesėmis ir broliais, kurie rūpinosi vieni kitais. Puikiai besimokydamas jis baigė Kuktiškių mokyklą ir išvyko mokytis į Utenos antrąją vidurinę mokyklą. Nuo jaunų dienų architektu svajojusiam tapti jaunam vaikinui teko nusivilti, nes į šią specialybę neįstojo – pritrūko stojamojo balo. „Nelabai išgyvenau dėl to, nes buvau jaunas. Mane pradėjo verbuoti tuometis Vilniaus pedagoginis institutas, kuri pasirinkau ir nesigailėjau. Įgijau fizikos ir darbų mokytojo specialybę ir gavęs paskyrimą išvažiavau dirbti į Rokiškio rajoną“, – pasakojo jis. Vyras pridūrė, kad taip pat buvo gavęs pasiūlymą mokytojauti Tauragnų mokykloje, tačiau vietą užleido buvusiam bendrakursiui.

Vos pradėjęs dirbti pedagogu ir vaikus mokyti fizikos Rokiškio Edvardo Tičkaus vidurinėje mokykloje, po penkių mėnesių A. Štaras buvo pakviestas į karinę tarnybą, kurią atliko Vilniuje, Šiaurės miestelyje.

Leliūniškis niekada nebuvo abejingas sportui, tad dar būdamas studentu priklausė šalies irklavimo rinktinei, sportavo ir su garsiu pasaulio irklavimo vicečempionu Zigmu Pranciškumi Jukna, TSRS Baltijos šalių čempionatuose pelnė prizinių vietų, o gyvendamas Utenos rajone visa galva pasinėrė į bėgimą, slidinėjimą. Sveikata nesiskundžiantis pašnekovas kasdien laikosi ritualo pėsčiomis įveikti pasirinktą maršrutą.

Buvo maksimalistas

Po tarybinės armijos A. Štaras, paragintas tuomečio Utenos rajono Švietimo skyriaus vedėjo Aloyzo Bakšio, gyventi ir dirbti atvyko į Utenos pagalbinę-internetinę mokyklą. Pavasarėjant jį pasikvietė A. Bakšys ir pasiūlė tapti Leliūnų pagrindinės mokyklos direktoriumi. Šiai ugdymo įstaigai vadovavo 18 metų, o pedagogu dirbo 50 metų. Tai ilgas laikotarpis, anot A. Štaro, išmokęs pareigingumo ir atsakomybės. Jis ne kartą savo bičiuliui A. Bakšiui juokavo, kad ištremtas į Leliūnus prarado ir nekaltybę: „Čia susiradau žmoną Genovaitę Strazdaitę, kuri buvo baigusi Utenos mokyklą ir su manimi kartu studijavo Vilniuje, tačiau keliai suvedė tik Leliūnuose, abiem dirbant mokykloje. Buvome jauni, kartu dirbome, o renginių ir švenčių metu mus vis susodindavo kartu. Taip ir likome vienas prie kito…“

Aktyvios veiklos jis nesikratė ir dirbdamas sunkų bei atsakingą mokyklos vadovo darbą. Ilgą laiką vadovavo buvusio kolūkio sporto kolektyvui, kuris visame rajone neturėjo lygių. Taip pat vadovavo ir turizmo būreliui. „Pareigų ir darbo turėjau labai daug. Ir visur suspėdavau, nes buvau maksimalistas. Man darbas turėjo būti ne tik atliktas tobulai, bet ir užbaigtas iki galo. Štai dirbdamas Leliūnuose elektrifikavau fizikos kabinetą – jau anais laikais kabinetas turėjo modernią kino aparatūrą, kitos svarbios įrangos. Turiu daugybę apdovanojimų, įvertinimų, kurie kartu su mano darbų nuotraukomis sudėti į albumą“, – pasakojo jautrios sielos kūrėjas, kuris pokalbio metu prisiminęs praeitį ne kartą susigraudino ir nubraukė ašarą.

Iškart imasi kelių darbų

Kūrėjo meilė medžiui užsimezgė dar mokyklos laikais: Kuktiškėse ganydamas su pusbroliu iš pušies, kuri ir dabar auga jo gimtosiose apylinkėse, tošies pagamino šachmatų figūras ir padovanojo jas mokyklai. O būdamas studentu sumeistravo oblių iš tėviškės obelies – šis dirbinys dar ir šiandien yra jo namuose.

Po sunkių dienos darbų mokykloje A. Štaras ramybės ieškodavo gamtoje, pro akis nepraslysdavo įvairios grožybės – keistai išsiraizgiusios medžių šakos, šaknys ir įvairios kitos gamtos išdaigos. Už tai pelnė ne vieną apdovanojimą. Prakalbintas medis ir šiandien tampa prieverpstėmis, verpstėmis ar rankšluostinėmis. Neskaičiuojantis, kiek dirbinių sukūrė, A. Štaras sakė, jog namuose rastų apie 400 užsilikusių darbų. Paklaustas, kuo ypatingi jo dirbiniai, pašnekovas teigė, kad kuriant svarbiausia išlaikyti senuosius simbolius – saulės, medžio, mėnulio ir kitus.

Neseniai praūžusios Leliūnų miestelio šventės metu lankytojai galėjo apžiūrėti A. Štaro darbus, kurie buvo eksponuojami koplyčioje. Ir šiandien nesustojantis bei nuolat kuriantis ilgametis pedagogas gali vienu metu drožti bent kelias prieverpstes. „Jei drožiu vieną prieverpstę, pavargsta pirštai. Tada imuosi kitos – pasikeičia raštai, todėl man lengviau“, – prisipažino leliūniškis, kuris vasario mėnesį į amžinybę išlydėjo savo geriausią gyvenimo draugę – žmoną Genovaitę.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas