Pusiaukelėje tarp Utenos ir Pakalnių, tarp Narkū­nų ir Utenėlės kaimų, įsispraudę Vosgėliai (Leliūnų sen.). Dabartinis kaimas labai skiriasi nuo senojo: senųjų gyventojų beveik visai nebelikę, o jame at­siradusios sodininkų bendrijos ne tik apglėbė didį­jį kaimo akmenį, apjuosė piliakalnį, bet ir sunaikino senąsias kapines.

Neišvažiuojama būza ir pusnys iki pažastų

Iš Vosgėlių kilusi Judita Že­maitienė (Jakutytė) pradinę mo­kyklą lankė Avižieniuose (Le­liūnų sen.). „Eidavom pėsti, žiemą, kai daug sniego, tėtė pa­veždavo ragutėm. Eidavom ke­liu. Išeidavom anksti, žiemą pareidavom – timsta. Nebu­vo tokių gerų batų kaip dabar, mama treningiukais aprengda­vo, skarom aprišdavo, visi vai­kai eidavo su vailokiukais. Bū­davo, trauki koją, o vailokiukas lieka sniege. Tada su broliu ran­kom kasam sniegą, kad ištraukt, vėl apsiaunam. Ir stovi sniege su kojine. Va taip vaikai anks­čiau eidavo į mokyklą“, – juo­kėsi moteris, prisiminusi savo vaikystę.

Žiemą kelių niekas nevaly­davo – žmonės rogėmis prava­žiuodavo, o jei kada ir nuva­lydavo, vaikams atrodydavo, kad visada labai daug snie­go, pusnys didžiulės. „Žiemos buvo kitokios. Brendi, tiesiog įkrenti vos ne iki pažastų, kol pusnį peršliauži. Ir vėl toliau eini, kur nupustyta“, – pasako­jo pašnekovė.

Ji sakė mačiusi seną nuotrau­ką, kaip atrodė per kaimą ei­nantis kelias. „Tiesiog juoda būza, atrodo, per arimą imta ir važiuota. Toks kelias buvo ir į Avižienius“, – teigė J. Žemai­tienė ir pridūrė, kad gal dabar­tinę valdžią ir yra už ką kriti­kuoti, tačiau dabar bent jau keliai pažvyruoti ir kelias į ke­lią panašus.

Augo ji kartu su dvyniu bro­liu Jonu. J. Žemaitienė juokė­si, kad turbūt tėvams buvo per sunku iš karto du mažus vaikus auginti, todėl daugiau vaikų ne­turėjo. Kartu su Jakučiais gy­veno ir seneliai Meškuočiai. O kadangi po vienu stogu gyveno dvi šeimos, kolūkis leido laiky­ti dvi karves. Laikydavo ir kiau­lių, ir kalakutų, ir žąsų, ir viš­tų… Pajamų didelių nebūdavo, bet nebadavo.

Žiemą pašnekovė su bro­liu nuo kalno prie namų su ro­gutėmis važinėdavosi, o vasa­rą eidavo prie seklaus upelio netoli didžiojo akmens, kur žaisdavo su popieriniais ma­lūnėliais. Traukdavo aviečių valgyti. Tėvai paskui vaikus nesekiodavo, bet kartais pri­sireikdavo eiti jų ieškoti. Kar­tą šie nuklydo net į Avižienius, iš kur namo juos parvedė geri žmonės.

Dainos karvėms Giriokšnės miške

J. Žemaitienė pasakojo, kad tiek jos seneliai, tiek tėvai kai­mą vadino Vazgėliais, o gyven­tojas Kriaučionis pagal savo tė­vus aiškinęs, kad kadaise, kai kaimui buvo renkamas pavadi­nimas, sujungti žodžiai „vaza“ ir „gėlės“. „Kada atsirado tie Vosgėliai, kada kaimo pavadi­nimą suliteratūrino, aš nežinau. Visiškai nebepanašu…“ – ste­bėjosi pašnekovė.

Moteris tikino turinti origi­nalius senelių žemės nuosavy­bės dokumentus. Pagal juos ga­lima matyti, kad Meškuočiams buvo skirtas ir gal 18-os me­trų pločio miško rėžis. Tokius nuosavo miško rėžius turėjo visi kaimo gyventojai. Miškas, kuris matėsi nuo namų, ma­mos vadintas Giriokšnės var­du. Ten ji, būdama vaikas, ga­nydavo karves, dainuodavo, „o karvės aplink sustoja, ėda, mu­zikos klauso“.

Anot J. Žemaitienės, jos mama mėgo dainuoti, nemažai dainų žinojo, kanklėmis mo­kėjo skambinti. Mamos kan­klės išlikę iki šiol. Jas dukra laiko savo bute Utenoje. Kaip teigė moteris, priešingai nei kai kurie šiuolaikiniai žmonės, išmetantys visus senus daiktus kaip nereikalingus, ji kaip tik tėviškėje laiko visus kuparus, pilnus mamos audinių: lova­tiesių, staltiesių, pagalvių už­valkalų, rankšluosčių… „Man nekyla ranka jų naudoti, nes atrodo šitiek darbo įdėta! Aš juos pakiloju, pavėdinu ir vėl sudedu. Gal po manęs niekas jų jau nebelaikys, išmes, juo labiau kad aš turiu sūnų – vyrų požiūris kiek kitoks… Bet kol kas mūsų namuose viskas taip, kaip seneliams gyvenant, o nauji daiktai juose nelabai limpa, – tikino pašnekovė.

Jos nuomone, šiuolaikiniam žmogui jų namai kaime dėl iš­laikyto autentiškumo turbūt at­rodytų skurdūs. Ne vienas ne­supranta, kam laikyti sodybą, neparduoti ją supančių pievų. Turbūt dar nesuprantamiau yra tai, kad šeimininkai laiko arklį, kurį įsigijo norėdami sunaudoti šieną. O gyvastimi namuose be­sidžiaugianti pašnekovė teigė, kad kumeliukas atkeliavo iš žir­gininkės Viktorijos Jovarienės. Nors dokumentuose jis – Šal­tukas, pagal odos raštą gyvūnui prigijo Širmio vardas. Dėl jo sū­nus kasdien atvažiuoja į sodybą, pabūna, pakuria pečių. Vasarą pašnekovė sakė būnanti nuolat: sodina daržus, užsiaugindama daržovių, ne tik sutaupo, bet ir arkliui burokų žiemai paruošia.

Akmens saugomas žydų auksas

J. Žemaitienė pasakojo, kad anksčiau prie didžiojo Vos­gėlių akmens esančiame miš­kelyje vyravo alksniai. „Tam alksnyne būdavo labai daug jonvabalių. Ir tie jonvabaliai tiek šviesdavo, kad mes, vai­kai, jei grįždavome vakare iš mokyklos, vien prisimindami tuos šviesuliukus iš vasaros laiko, bijodavome pro akme­nį eiti. Tačiau dienos metu ei­davome ant jo palaipioti. Tu­riu ir nuotraukų“, – atsiminė moteris milžiną, ant kurio vai­kams buvo tikrai sunku užlip­ti. Anot jos, kažkas norėjo iš akmens paminklą statyti, ban­dė skaldyti, bet akmuo plyši­nėjo gabaliukais, tad jo panau­doti nepavyko. Iš senų žmonių lūpų netrūko kalbų, kad prie akmens yra žydų auksas už­kastas, kad naktį, esant tam tikrai drėgmei, pinigai dega, šviečia… Ir iš tikrųjų anksčiau aplink akmenį buvo prikasta duobių. Matyt, kažkas ieško­jo lobių…

Utenos krašto enciklope­dijoje rašoma, kad akmuo su dubeniu 1985 metais buvo J. Kriaučiūno sodyboje, tvarto pamatuose. J. Žemaitienė įsi­tikinusi, kad leidinyje suklysta – kaime niekas negyveno tokia pavarde, tai tikrai bus Kriau­čionis. Moteris žino, kad jo so­dyboje tikrai buvo dubenuotųjų akmenų. Tačiau, kiek atsime­na 25 metus Kultūros paveldo departamente išdirbusi pašne­kovė, šios įstaigos dubenuotų­jų akmenų sąvade vosgėliškio akmenų nėra.

Kaušai kaulų ir kalnuotieji sodai

Pasak pašnekovės, anksčiau Vosgėliai turėjo ir senąsias ka­pines, kurios buvo pačiame kai­me, ant kalniuko, tarp Kriaučio­nio ir Slavinsko sodybų. Tiesa, jos buvo apžėlusios retu alks­nynu ir niekas nebūtų net įtaręs, kad čia senosios kaimo kapinės. Tą žinojo tik vietiniai. Kai so­vietų valdžia nusprendė kapų vietoje įkurti sodininkų bendri­ją, ji visiškai nekreipė dėmesio į kaimo gyventojų žinias, paš­nekovės nuomone, tuo metu ne­buvo ir jokių paveldo ar kultū­ros vertybių institucijų, kurioms tokie dalykai rūpėtų. O žmonių kaulus „sodininkai“, rengda­miesi rūsius, kasė tiesiog kau­šais. „Anksčiau būdavo medinis kryžius ir kauburėlis. Kauburė­lis sunyko, medinis kryžius, jei nebėra kam tvarkyti, supuvo – ir lygi žemė“, – kalbėjo J. Že­maitienė, anot kurios, senie­siems gyventojams išmirus, jų giminaičių kapai savaime buvo užmiršti.

Moteris pasakojo, kad neto­liese jų gyveno tokie geri žmo­nės, Kauliniai. Turėjo jie ku­melę. Kai reikėdavo apdirbti žemę, visi jos nepasidalyda­vo, pašnekovė net gailėjo gy­vulio. Pasak J. Žemaitienės, ir jos tėvas turėjo arklį. Kartą jo irgi paprašė padaryti vagų bul­vėms. „Mano tėtė, kai arė ar­kliu, tai šis su plūgu įlėkė iki pilvo – tiek durpių buvo pri­vežta, kad arti nebuvo galima! Buvo ir tokių sodų“, – juokė­si moteris.

Anot J. Žemaitienės, kolek­tyvinių sodų vietoje anksčiau sodybų nebuvo. Būsimieji „sodininkai“ gavo sunkiausiai įdirbamą kaimo žemę. „Kal­nas – pakalnė, kalnas – pa­kalnė! Kol sodininkai visokių tvoryčių ir atraminių sienučių neprisidarė, tai, sako, viename sklype pasėji sėklas – kitame sudygsta. Jeigu lietus, juk vis­ką ir nuplauna… Visus kalnus ir atidavė. Žinoma, apie Ute­nėlę (Leliūnų sen. – aut. past) yra ir lygesnių vietų, bet apie mus – vieni kalnai! Taip nuti­ko tada, kai pirmininkė buvo Daugėlienė (Palma Veronika Daugėlienė – ilgametė Pakal­nių kolūkio pirmininkė – aut. past.)“, – sakė pašnekovė.

Baltomis plukėmis aptūptas kalnas

Kaip apie priešpriešą se­nosioms kapinėms pašneko­vė kalbėjo apie naująsias, kurios, tiesa, jau seniai nebe­veikia, jose šiuo metu stovi tik du kryžiai, tačiau jų ribas aiškiai žymi krautinė akmenų siena. Kapinėse stovi vienas senas pusiau akmeninis, pu­siau geležinis kryžius ir nepri­klausomybės metais pastaty­tas betoninis kryžius Vosgėlių partizanui, kaimo šaulių vadui Broniui Kunčiūnui-Leopardui. Pašnekovė žino, kad čia ilsisi ir dvidešimt kelerių metų nu­skendęs jaunuolis. Kurį laiką artimųjų prižiūrėtas kapas da­bar yra apleistas.

Paskelbus nepriklausomybę, kapinėse išmūryti įėjimo stul­pai, sujungti geležine arka, pa­puošti trimis kukliais kryžiais. Kapinėse, anot J. Žemaitienės, kad neaugtų kiečiai ir usnys, žolę nupjauna jos sūnus (Žemai­čių žemė ribojasi su kapinėmis), per Vėlines prie senojo kryžiaus uždegama žvakutė. Šį kryžių, aplankstytą per vėtrą nulūžusių drebulių šakų, irgi kiek galėda­mas pataisė pašnekovės sūnus.

„Kaimo šone yra Aruodo kal­nas. Ant šio kalno ir dabar auga plukės. Tokios didelės, ne miš­ko. Baltais žiedais, žydi vėliau nei pavasarinės. Ant šito kalno stovėjo medinis kryžius. Paskui nuvirto, supuvo. Kam jis pasta­tytas, nežinau, nesiteiravau“, – pasakojo J. Žemaitienė.

Kaimas, kokio jau nebebus

Anot J. Žemaitienės, anks­čiau abipus kaimo kelio augo dideli medžiai: liepos, eglės, uosiai… Augo ir labai didelis ųžuolas. Milžinas niūksojo ne­toli tos vietos, kur dabar prasi­deda sodai. Buvo toks didžiu­lis, kad šakos siekė kitą kelio pusę – uždengdavo visą ke­lią. Žmonės prie namų didelius medžius augindavo. „Dabar nieko nebėr – viskas išpjauta. Dabar žmonės medžių nebe­mėgsta, turi būti, kaip sakoma, „žaliasis asfaltas“. Kelinin­kams trukdo net ir mūsų pa­kelėje susodintos liepos – be­greideriuodami užverčia žvyrą ant kamieno“, – kalbėjo mote­ris. Pasak jos, žemėtvarkinin­kams užkliūva ir į jos gimtuo­sius namus vedanti liepų alėja, ir pagal jų reglamentą kiti ne vietoje pasodinti ar savaime augantys medžiai. „Kur mums reikia, mes medį pasisodinam, o žemėtvarkininkai brėžia ribą, kad tai – neprižiūrėta žemė. Kadangi mes medžio neker­tam, su žemės mokesčiais su­simokam ir baudas. Kai pagal­voji, čia juk žmogaus žemė, kur noriu, galiu ir medį pasiso­dinti… Kai kam reikia medžių, kai kam nereikia. Tačiau tokia politika, toks požiūris“, – ne­gailėjo valdininkams kritikos moteris.

J. Žemaitienė pasakojo, kad plento ir į kaimą vedančio ke­liuko sankryžoje, netoli savo sodybos, jos senelis Juozapas Meškuotis buvo pasistatęs me­dinę kalvę. Kalvystės amato greičiausiai bus pramokęs tais laikais, kai Sankt Peterbur­ge dirbo „prie metalo“. Kaus­tydavo arklius, vežimų ratus, gamindavo įvairius įrankius… Visas kaimas pas jį važiuoda­vo, vykdavo ir kaimynai nar­kūniškiai. Vėliau, kolūkių laikais, kalvė atsirado ir Ute­nėlėje, tuomet ten visi daugiau važiuoti ėmė, o J. Meškuočiui pasenus ir nustojus kalviauti, jo kalvė pamažu sunyko.

Moteris tikino, kad ne tik ji, bet ir jos brolis suko­si aplink po namus triūsian­čią mamą ir prašydavo padai­nuoti. „Argi dabar kas nors pasakys: „Mam, tu padai­nuok.“ Niekas. Nei patys dai­nuoja, nei vaikams įdomu. O mums buvo įdomu. Nežinau, kodėl mums, vaikams, buvo įdomu“, – atsiminė vaikystę J. Žemaitienė. Beje, ir pa­tys vaikai dainuodavo, o jų mėgstamiausia daina, besisu­pant ant sūpynių, buvo ši: Kur kiaura bačka stovėja, / Daug deguta privarvėja, / Oi lylia oi lylia, / Dainuok linksmai. Taip dainavo Jonas, o sesuo atitar­davo: Jonas joja par ulyčių, / A Anytė šluoja gryčių (pakar­toti du kartus).

Pašnekovė atsiminė, kad se­nieji kaimo gyventojai buvo pa­prasti, nuoširdūs, visi – lygūs. Ji vardijo pavardes žmonių, ku­rių jau nebėra. Ne visų ir so­dybos išlikę. Meškuočiai, Sir­gedai, Slavinskai, Kraučioniai, Jasinskai, Cibai, Baltrūnai, Žu­liai, Bernotai, Survilai, Giedrai­čiai, Kunčiūnai, Bagočiūnai… Kaip neretai kaime atsitikdavo, buvo ir ne po vieną sodybą, kur gyveno bendrapavardžiai žmo­nės: treji Meškuočiai, ketveri Cibai…

„Kraštovaizdį labai sugadi­no melioracija, – apgailestavo J. Žemaitienė. – Iš ežero (Ute­naičio – aut. past.) išteka upy­tė Utenėla. Mūsų kaime ji jau padaryta grioviu. O kaip gra­žu buvo: ir dirvoniukai, ir pie­vos… Vasarą upeliukas daug kur beveik išdžiūdavo, buvo akme­nuotas. Mes, vaikai, eidavom vėžiauti. Iš ežero ateidavo vė­žiai, mes ranką po akmenimis pakišdavom, išsitraukdavom. Pagaudavom net ir nedidelių žuvyčių: ir lydžiukų, ir vijūnė­lių. Pagaudavom ir nemažų vė­gėlių: galvos storos, plonėjan­čios žuvys. Prigaudydavom kibirėlin, mama iškepdavo. At­rodo, dabar ir krautuvėj to­kių skanių žuvų nėra. Saldžios, gardžios, kai iškepi…“