Riogsantys neaiškios paskirties daiktai, kuriuos ne retas švaruolis švystelėtų į šiukšlyną, gali tapti žaliava idėjoms įgyvendinti, kaip parodo Samogito kūrybinį pseudonimą pasirinkusio Arnoldo Kairio pavyzdys Meno mokslų niekada nekrimtęs vyras Ignalinos krašto muziejuje surengė savo darbų parodą „Atgimimas“, veiksiančią iki birželio pabaigos. Parodos autorius prisipažino, kad kūrybiniai sumanymai tapo jo pragyvenimo šaltiniu, nors intensyviau kurti jis pradėjo vos prieš penkerius metus.
Kuria iš atiduotų daiktų
Muziejaus salėje rymo riteris. Jis laiko ginklą. Vietoje galvos – lempa. Kai kurios eksponato detalės išduoda jų ankstesnę prigimtį – žmogeliuko stuburo slanksteliai kažkada priklausė kitam daiktui. Tai buvo gal įrenginys, o gal mašina – tą žiūrovai ne visada gali atspėti. Tačiau įžymybe šis riteris tapo tik dabar. Ankstesnieji jo kūno dalių šeimininkai, veikiausiai nenumanė, į kokius vandenis išplauks jų užmiršti ar išmesti daiktai. Nepaisant to, kad šių kūrinių dalys kažkada buvo nereikalingos, darbai perkami. Vienas A. Kairio parodos kūrinys pirkėjui atsieitų maždaug nuo 150 iki 500 eurų. Ką per ne itin ilgą laiko tarpą gali rankų darbas bei fantazija, atskleidė pokalbis su autoriumi. Jis „Ignalinos dienai“ papasakojo parodą pavadinęs „Atgimimo“ vardu, nes muziejuje eksponuojami kūriniai sumontuoti iš buvusių nereikalingų, šiukšlynuose bei metalo laužuose rastų daiktų, kurie, kitaip tariant, atgimė bei surado naują gyvenimą. „Mano draugas turi metalo laužo supirktuvę. Važiuoju iš ten prisikrovęs pilną bagažinę. Vieną iškraunu, o kitą prisikraunu – taip ir keliauja tas metalas ratais kvadratais… Žinodami, kad kuriu, pažįstami man atvelka antrinių žaliavų“, – supažindino su darbo ypatumais pašnekovas. Jis užsiminė, jog būna, kad medžiagų ieško ir įsigyti. „Tačiau pagrindinės kūrybos priemonės – senienos. Žmonės viską gi išmeta…“ – nutilo jis.
Senas metalas žavi
Kūrėjas teigė, kad senas metalas turi žavesio. Jį nušlifavus, paviršiuje atsiveria nedideli krateriai, kurių nebūna naujoje medžiagoje. „Naujas yra naujas – lygus. Tokio metalo nenaudoju“, – patikino jis. A. Kairio rankose gimsta vėl panaudojami objektai. Tai ir interjero detalės, ir šviestuvai. „Mano darbų užsisakė Kauno miestas dėl to, kad 2022 m. Laikinoji sostinė taps Europos kultūros sostine, o jos vyraujantis stilius būtent toks, koks yra ir mano darbų. Kūrinių yra Vilniuje. Neseniai Vilnelės upėje atsidūrė mano sukurtas raudonas dviratis. Vilnelėje jis demonstruojamas. Lietuvoje nesu vienintelis taip kuriantis, tačiau tapau vienu pagrindinių stimpanko stiliaus kūrėjų, – pridūrė jis. – Stimpankas (steampunk) – tai vienas iš mokslinės fantastikos žanrų, kuriame dominuoja garu varomos technologijos, ypač, jei veiksmas vyksta XIX a.“ A. Kairys sakė, kad draugų renginys prie Baltijos jūros, kuriame vyko talentų šou, jį paskatino pasidomėti stimpanku. Nuvažiavęs ten su dideliu būriu žmonių, tarp kitų, demonstravusių savo talentus, jis išvydo merginą, kuri šoko šio stiliaus šokius. „Na ir sužavėjo tas stimpankas – aš ant jo pakibau“, – pripažino pašnekovas.
Rengiasi kitaip nei visi
Iškili skrybėlė-cilindras ant galvos, liemenė, lazdelė bei akiniai apskritais rėmeliais – gatvėje A. Kairys ne vieną stebina neeiline apranga. Pamėgta ekstravagancija kūriniuose bei stimpank stiliaus užuominos persikėlė ir į jo drabužius. Pašnekovas sakė, kad išėjęs iš namų darbinį kombinezoną jis išmaino į įdomesnę aprangą. „Būna, kad praeiviai bado pirštais – žiūrėkite, durnius eina… Kažkam patinka mano drabužiai, o kažkam nepatinka. Man nepatinka, kai žmonės atrodo tarsi iš inkubatoriaus. Rengiuosi taip, kaip noriu“, – kalbėjo kūrėjas. Jis sakė, kad dažnai aksesuarus pasigamina pats – ant cilindro pūpsantys akiniai, pasak A. Kairio, jo paties rankų darbo.
Kaimynas išmetė žiedą į upę
Pasak pašnekovo, nors nebaigė nei meno mokyklos, nei dailės akademijos, nuo vaikystės jis vis kažką kurdavo, drožinėdavo, tapydavo pagal šablonus, norėdamas užsidirbti ar ką kita sumąstydavo. A. Kairys sakė, kad iš savo tėvo išmoko šaltkalvio amato. Šaltkalviu jis ilgai ir dirbo. „O kūrybos neišmoksi, – pridūrė savamokslis dizaineris. – Būdamas dvylikos metų gaminau žiedus. Kartą kaimynas pragėrė savo auksinį vestuvinį žiedą, o aš jam nukaliau lygiai taip pat atrodantį, tik iš žalvario. Atsimenu, pasakojo, kaip vėliau jis išsisuko. Ėjo su uošviene palei upę ir specialiai sukėlęs barnį nusviedė žiedą į vandenį – va, žiūrėkite. Taip ir nuslėpė, kad pragėrė.“
Kilo iš kuršių krašto
Aukštaitijoje, Švenčionių rajono Stakuškės viensėdyje šiuo metu gyvenantis kūrėjas paminėjo, kad pagal kilmę jis yra žemaitis. Samogito slapyvardį pašnekovas pasirinko norėdamas susieti jį su savo šaknimis (Samogitia išvertus iš lotynų kalbos – Žemaitija – aut. past.). Tačiau, dar tiksliau, pasak jo, jis – kuršis, kilęs iš Pilsoto (istorinė kuršių genčių teritorija prie Baltijos jūros, – aut. past.). „Kuršių nebeliko, bet liko žemaičiai, tad pasivadinau Samogitu. Kuršių teritorijoje aš ir gimiau. Šalia – Kairių karinis poligonas. Dabar Kairių kaime gyvena penkios šeimos. Vieni jų – mano giminės. Anksčiau ten buvo vien mano giminės“, – Lietuvoje paplitusios pavardės kilmę paaiškino A. Kairys, Samogito pravarde aktyviai dalyvaujantis net ir prieštaringai vertinamose socialinių tinklų diskusijose… Į feisbuką jis kelia savo kūrinių nuotraukas bei ten juos populiarina. „Socialiniai tinklai kurti meno netrukdo. Man jie tarsi parūkymo pertraukėlė. Ir galiausiai, juose darbus pamato lankytojai“, – teigė ne tik parodos, bet ir feisbuko paskyros „Robotuko Samogito Darbeliai“ administratorius A. Kairys.