Dvi garneliškės, Genovaitė Naruševičienė (Petru­lionytė) ir Zenona Gylienė (Šyvytė), jau seniai pali­kusios gimtąjį kaimą: pirmoji ištekėjusi apsigyveno Sirutėnuose (Sudeikių sen.), antroji patraukė į Ute­ną. Garbaus amžiaus moterys prisiminė ir karo lai­kus, ir ponų dvarus, taip pat lankytus atlaidus bei veiklius saviveiklininkus.

Jaunoji kolūkio darbininkė

G. Naruševičienė, gimu­si 1934 metais, pati vyriausia iš seserų. Pradinę mokyklą ji lankė Kavoliškio vienkiemyje (Sudeikių sen.), Kondratavi­čių name. Gausiam vaikų bū­riui mokytojavo Vincė Kon­dratavičienė, tikybos mokė kunigai Petrauskas ir Kuzmic­kas. 1944-aisiais, būdama 10 metų amžiaus, pašnekovė bai­gė pradinę mokyklą. Kadan­gi baigė karo metais, o paskui prasidėjo neramus pokaris, tė­vai pabijojo vaiką leisti į to­lesnius mokslus. Taip pašne­kovė ir liko kolūkyje, 30 metų dirbo jame lauko darbininke. Ištekėjusi persikraustė į Si­rutėnus pas sirutėniškį vyrą Stasį Naruševičių.

Pasak G. Naruševičienės, Si­rutėnuose buvo du dvarai: Ža­deikų ir Aleksandravičienės. Pastaroji neturėjo už ką sam­dyti darbo jėgos, tad nuomojo žemę – iš nuomos sugebėdavo „išpilti pyliavas“, tad dvari­ninkės ūkis nebuvo panaikin­tas. Tas pats dėjosi ir Žadei­kų dvare. Pašnekovės šeima, turėjusi 7 hektarus nuosavos žemės, iš Aleksandravičienės irgi nuomojosi žemę.

Kuprių traukiamos patrankos

Pašnekovė atsiminė, kad ru­sams okupavus Lietuvą buvo baisu, o „užėję vokiečiai buvo kitokie nei rusai“. Vokiečiai buvo atkėlę šalia Garnelių rusų šeimą, kuriai maistu padėdavo garneliškiai. Pamažu atkeltie­ji įsigyveno (vienas buvo ge­ras batsiuvys) ir, kai vėl juos iškėlė, išvyko nenorom.

Anot G. Naruševičienės, ka­ras Garnelių tiesiogiai nepa­lietė. Tiesa, vykdavo manevrų, tačiau svetimųjų kariuome­nės daugiau judėjo plentu pro Vaikutėnus, Droničėnus (Ute­nos sen.). Būtent šiame kai­me garneliškiai matė padega­mosiomis kulkomis uždegtus trobesius. Vis dėlto tankai ir kita karinė technika riedėjo ir pro Garnelius. „Kartą ryte tėtė kelia, sako: „Žiūrėkit, vaikai, kupranugariais veža patran­kas.“ Iškėlę galvas eina… Ir jaučiais vežė. Kai dabar sako, jog nemačiau kupranugario, atsakau, kad jau dešimties metų jį mačiau“, – šypsojosi G. Naruševičienė.

Į bažnyčią – bubsint patrankoms

Kalbintos moters teigimu, majavos būdavo ne tik Gar­neliuose, bet ir Sirutėnuose. Jas čia ruošdavo ponia Alek­sandravičienė, „muzikali žmo­gystė“, grojusi rojaliu. Garne­liuose gyventojai rinkdavosi pašnekovės gimtuosiuose na­muose, pas Vilkauskus, Žie­dus. O paskui pamažu majavos išnyko: vyresnieji pa­seno, o jaunimas nebeapsiėmė ruošti.

Šokiai vykdavo ten, kur „di­desnės trobos buvo“. Vove­rynės vienkiemyje stovėjo didelis Šinkūnų namas (dvi­ratininkės Simonos Krupec­kaitės mamos tėviškė), ku­rio vienas galas buvo skirtas linksmybėms. Vasarą geguži­nės visus išviliodavo į kiemus.

Anot G. Naruševičienės, jų šeima važiuodavo į atlaidus Vyžuonose (Šv. Marijos Mag­dalenos), Sudeikiuose (Šv. Elžbietos), rečiau – Užpaliuo­se (Švč. Trejybės). 1944 me­tais per Šv. Elžbietos atlaidus Sudeikiuose iš rytų pusės jau girdėjosi artėjančių rusų pa­trankos. Pašnekovės tėvas pa­sakė: „Karas tikrai artinas. Jei norit, eikit į Utenos bažnyčią, o į Sudeikius aš jau nebeva­žiuosiu.“ Ir garneliškės, „vi­sas pulkas moteriškių“, ėjo į bažnyčią Utenoje. Jau girdėjo­si pabūklai dunksint visai arti, o kai išėjo iš maldos namų ir traukė dabartine Užpalių ga­tve, pasipylė rusų tankai ir kita karinė technika – vos spėjo moterys skersai kelią perbėgti.

Kaip sakė pašnekovė, Su­deikiuose jos šeima atlaidų niekada nepraleisdavo, nes ten buvo saniutės tėviškė.

Į Vyžuonas moteris su Garnelių jaunimu mindavo dviračiais, du kartus siekė net Spitrėnus (Utenos sen.).

Žabalio spanguolės ir kalnas prie Išdago

G. Naruševičienė atsiminė, kad užpelkėjęs ežeriukas Ža­balis, kur žmonės merkdavo linus, priklausė Vilkauskams. Pašnekovės saniutė ausdavo, o jai pačiai daug ir rimtai nete­ko austi, kiek daugiau ausda­vo iš vilnos (milui). Žabalyje buvo daug spanguolių, ateida­vo jų čia rinkti moterys net iš Droničėnų.

Pašnekovė pasakojo, kad Si­rutėnuose yra nedidelis Išdago ežeriukas. Prie jo yra kalnas, ant kurio rusai, padarę aikš­telę, per karą už pylimo lai­kė patrankas. Po karo Garne­lių piemenukai susėsdavo ant kalno, o karvės zyliodavo kur nori. Kalnas dėl patrankų buvo pramintas Puškų vardu.

Mamos slaugytoja

Z. Gylienė pasakojo, kad jos namuose gyveno gausi šeima: be tėvų ir jų keturių dukte­rų, gyveno dar ir du tėvo bro­liai (vienas vėliau vedė), mo­čiutė. Gyveno nelengvai, nes teleido laikyti vieną karvę, dirbti nedidelį daržą. Mama su močiute pačios sėdavo linus, paskui raudavo, paruošdavo austi. Močiutė ir drabužių pa­siūdavo. Vėliau austi ėmė ir Zenona, susidraugavo su kita kaimo audėja Emile Šyviene.

Pasak moters, jos mama, Ona Patalauskaitė, buvo kilusi iš Voverynės vienkiemio (Su­deikių sen.). Namus statė tėvas Jonas Šyvis, 10 hektarų sklypą jis gavo burtų keliu, kai kai­mą skirstė į vienkiemius. 1935 metais naujuosiuose namuose gimė ir jauniausioji dukra Ze­nona. Be jos, šeimoje augo dar trys seserys. Z. Gylienė atsi­minė tėvus kalbėjus taip: vy­riausiosios Elena ir Birutė mo­kysis gimnazijoje, Vandai liks ūkis, o Zenonai teks rūpin­tis ligoniais. „Taip ir likau li­gonių tvarkyti. Aš mamą be­veik viena ir prižiūrėjau. Kol dar sesuo buvo, ji padėjo. Pas­kui namą pardavėm, sesuo iš­važiavo į Vilnių, o aš dirbau Rašėj paukščių ceche, ten ga­vau ir butą. Atsivežiau ten ir mamą“, – pasakojo apie savo dalią moteris ir užsiminė, kad mama patale pragulėjo net 26 metus, o tėvas mirė sulaukęs 67-erių.

Z. Gylienė baigė keturis skyrius Kavoliškio vienkie­myje įsikūrusioje pradinėje mokykloje ir liko namie. Kai paaugo, pradėjo dirbti kolūky­je, taip pat prižiūrėjo ir moti­ną, jau atgulusią į patalą.

Kviestas kunigas ir ne svečias komunistas

Z. Gylienė dalyvavo kaimo saviveikloje. Atsiminė vaidi­nusi „Tris mylimas“ dideliuo­se Šinkūnų namuose Vovery­nėje. Vaidinti teko ir Utenoje, kažkuriame priemiesčio kai­me. Garneliškė Janina Petru­lionytė buvo lyg neoficiali sa­viveiklininkų vadovė.

Kaime vykdavo šokiai. Paš­nekovė su Ona Petruliony­te eidavo į Juškėnus (Sudei­kių sen.) gegužinėms samdyti nebejauno muzikanto Griške­vičiaus, grojusio armonikėlu. Pas garneliškius ateidavo ir Vaikutėnų, ir Nolėnų (Sudei­kių sen.) jaunimo. Vėliau šo­kius imta rengti Sirutėnuo­se, kur buvo daugiau jaunimo, ateidavo jo ir iš aplinkinių kaimų.

Žmonės rinkdavosi mels­tis ir į majavas. Ir nors kele­tą kartų jos buvo suruoštos Šyvių namuose, visgi dažniau – kaime, o Šyviai gyveno kai­mo pakraštyje, tad retokai da­lyvaudavo. Vykdavo kaime ir kryžavos dienos.

Šyviai buvo dievobaimin­gi žmonės, lankydavo baž­nyčią. „Kai gyvenau Rašėje, po darbo vakare eidavau ma­mai atvesti kunigo – per me­tus bent kartą reikia prieiti iš­pažinties“, – sakė moteris ir pridūrė, kad tada kunigas jau turėjo mašiną, su kuria atva­žiuodavo. Anot jos, jokių prie­kaištų iš ateistinės valdžios ji nesusilaukė: kaip ėjo į bažny­čią jos seneliai, tėvai, taip ėjo ir jų vaikai. „Kaip ėjau į baž­nyčią, taip ir tebeeinu“, – tei­gė dievobaiminga moteris, be­simeldžianti Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčioje. Beje, dar begyvenant Garneliuose pas Z. Gylienę, buvo atvažia­vęs „koks tai“ valdžios atsto­vas kalbinti jaunos kolūkietės stoti į komunistų partiją. Ta­čiau motina griežtai pareiškė, kad kol ji gyva, dukra į parti­ją nestos. Komunistas užpyko, bet nieko nepešė.

Z. Gylienė atsiminė, kad kartą buvo atlaiduose Bilia­kiemyje, tada dar vežė anksti miręs tėvas. O jau vėliau į at­laidus Sudeikiuose ėjo pėsčia. „Buvau Vyžuonose, į Užpalius su dviračiu važiavau. Su Ona Radžiūniene (garneliške – aut. past.). Ten jos giminių buvo apie Užpalius. Abidvi važia­vom, dar nelabai gerai dvira­čiu mokėjau važiuot“, – juokė­si pašnekovė.

Beje, prie Jono Šyvio (paš­nekovės tėvo bendravardis ir bendrapavardis kaimo gyven­tojas) plytinės stovėjo kaimo pirtis, kurią kūrendavo plyti­ninkas. Pakūrenęs pėryklą iš­eidavo į kiemą ir šaukdavo norinčius praustis. Tik vėliau kaime išdygo daugiau pirčių.

Autoriaus nuotr.