Dvi garneliškės, Genovaitė Naruševičienė (Petrulionytė) ir Zenona Gylienė (Šyvytė), jau seniai palikusios gimtąjį kaimą: pirmoji ištekėjusi apsigyveno Sirutėnuose (Sudeikių sen.), antroji patraukė į Uteną. Garbaus amžiaus moterys prisiminė ir karo laikus, ir ponų dvarus, taip pat lankytus atlaidus bei veiklius saviveiklininkus.

Jaunoji kolūkio darbininkė
G. Naruševičienė, gimusi 1934 metais, pati vyriausia iš seserų. Pradinę mokyklą ji lankė Kavoliškio vienkiemyje (Sudeikių sen.), Kondratavičių name. Gausiam vaikų būriui mokytojavo Vincė Kondratavičienė, tikybos mokė kunigai Petrauskas ir Kuzmickas. 1944-aisiais, būdama 10 metų amžiaus, pašnekovė baigė pradinę mokyklą. Kadangi baigė karo metais, o paskui prasidėjo neramus pokaris, tėvai pabijojo vaiką leisti į tolesnius mokslus. Taip pašnekovė ir liko kolūkyje, 30 metų dirbo jame lauko darbininke. Ištekėjusi persikraustė į Sirutėnus pas sirutėniškį vyrą Stasį Naruševičių.
Pasak G. Naruševičienės, Sirutėnuose buvo du dvarai: Žadeikų ir Aleksandravičienės. Pastaroji neturėjo už ką samdyti darbo jėgos, tad nuomojo žemę – iš nuomos sugebėdavo „išpilti pyliavas“, tad dvarininkės ūkis nebuvo panaikintas. Tas pats dėjosi ir Žadeikų dvare. Pašnekovės šeima, turėjusi 7 hektarus nuosavos žemės, iš Aleksandravičienės irgi nuomojosi žemę.

Kuprių traukiamos patrankos
Pašnekovė atsiminė, kad rusams okupavus Lietuvą buvo baisu, o „užėję vokiečiai buvo kitokie nei rusai“. Vokiečiai buvo atkėlę šalia Garnelių rusų šeimą, kuriai maistu padėdavo garneliškiai. Pamažu atkeltieji įsigyveno (vienas buvo geras batsiuvys) ir, kai vėl juos iškėlė, išvyko nenorom.
Anot G. Naruševičienės, karas Garnelių tiesiogiai nepalietė. Tiesa, vykdavo manevrų, tačiau svetimųjų kariuomenės daugiau judėjo plentu pro Vaikutėnus, Droničėnus (Utenos sen.). Būtent šiame kaime garneliškiai matė padegamosiomis kulkomis uždegtus trobesius. Vis dėlto tankai ir kita karinė technika riedėjo ir pro Garnelius. „Kartą ryte tėtė kelia, sako: „Žiūrėkit, vaikai, kupranugariais veža patrankas.“ Iškėlę galvas eina… Ir jaučiais vežė. Kai dabar sako, jog nemačiau kupranugario, atsakau, kad jau dešimties metų jį mačiau“, – šypsojosi G. Naruševičienė.

Į bažnyčią – bubsint patrankoms
Kalbintos moters teigimu, majavos būdavo ne tik Garneliuose, bet ir Sirutėnuose. Jas čia ruošdavo ponia Aleksandravičienė, „muzikali žmogystė“, grojusi rojaliu. Garneliuose gyventojai rinkdavosi pašnekovės gimtuosiuose namuose, pas Vilkauskus, Žiedus. O paskui pamažu majavos išnyko: vyresnieji paseno, o jaunimas nebeapsiėmė ruošti.
Šokiai vykdavo ten, kur „didesnės trobos buvo“. Voverynės vienkiemyje stovėjo didelis Šinkūnų namas (dviratininkės Simonos Krupeckaitės mamos tėviškė), kurio vienas galas buvo skirtas linksmybėms. Vasarą gegužinės visus išviliodavo į kiemus.
Anot G. Naruševičienės, jų šeima važiuodavo į atlaidus Vyžuonose (Šv. Marijos Magdalenos), Sudeikiuose (Šv. Elžbietos), rečiau – Užpaliuose (Švč. Trejybės). 1944 metais per Šv. Elžbietos atlaidus Sudeikiuose iš rytų pusės jau girdėjosi artėjančių rusų patrankos. Pašnekovės tėvas pasakė: „Karas tikrai artinas. Jei norit, eikit į Utenos bažnyčią, o į Sudeikius aš jau nebevažiuosiu.“ Ir garneliškės, „visas pulkas moteriškių“, ėjo į bažnyčią Utenoje. Jau girdėjosi pabūklai dunksint visai arti, o kai išėjo iš maldos namų ir traukė dabartine Užpalių gatve, pasipylė rusų tankai ir kita karinė technika – vos spėjo moterys skersai kelią perbėgti.
Kaip sakė pašnekovė, Sudeikiuose jos šeima atlaidų niekada nepraleisdavo, nes ten buvo saniutės tėviškė.
Į Vyžuonas moteris su Garnelių jaunimu mindavo dviračiais, du kartus siekė net Spitrėnus (Utenos sen.).

Žabalio spanguolės ir kalnas prie Išdago
G. Naruševičienė atsiminė, kad užpelkėjęs ežeriukas Žabalis, kur žmonės merkdavo linus, priklausė Vilkauskams. Pašnekovės saniutė ausdavo, o jai pačiai daug ir rimtai neteko austi, kiek daugiau ausdavo iš vilnos (milui). Žabalyje buvo daug spanguolių, ateidavo jų čia rinkti moterys net iš Droničėnų.
Pašnekovė pasakojo, kad Sirutėnuose yra nedidelis Išdago ežeriukas. Prie jo yra kalnas, ant kurio rusai, padarę aikštelę, per karą už pylimo laikė patrankas. Po karo Garnelių piemenukai susėsdavo ant kalno, o karvės zyliodavo kur nori. Kalnas dėl patrankų buvo pramintas Puškų vardu.
Mamos slaugytoja
Z. Gylienė pasakojo, kad jos namuose gyveno gausi šeima: be tėvų ir jų keturių dukterų, gyveno dar ir du tėvo broliai (vienas vėliau vedė), močiutė. Gyveno nelengvai, nes teleido laikyti vieną karvę, dirbti nedidelį daržą. Mama su močiute pačios sėdavo linus, paskui raudavo, paruošdavo austi. Močiutė ir drabužių pasiūdavo. Vėliau austi ėmė ir Zenona, susidraugavo su kita kaimo audėja Emile Šyviene.
Pasak moters, jos mama, Ona Patalauskaitė, buvo kilusi iš Voverynės vienkiemio (Sudeikių sen.). Namus statė tėvas Jonas Šyvis, 10 hektarų sklypą jis gavo burtų keliu, kai kaimą skirstė į vienkiemius. 1935 metais naujuosiuose namuose gimė ir jauniausioji dukra Zenona. Be jos, šeimoje augo dar trys seserys. Z. Gylienė atsiminė tėvus kalbėjus taip: vyriausiosios Elena ir Birutė mokysis gimnazijoje, Vandai liks ūkis, o Zenonai teks rūpintis ligoniais. „Taip ir likau ligonių tvarkyti. Aš mamą beveik viena ir prižiūrėjau. Kol dar sesuo buvo, ji padėjo. Paskui namą pardavėm, sesuo išvažiavo į Vilnių, o aš dirbau Rašėj paukščių ceche, ten gavau ir butą. Atsivežiau ten ir mamą“, – pasakojo apie savo dalią moteris ir užsiminė, kad mama patale pragulėjo net 26 metus, o tėvas mirė sulaukęs 67-erių.
Z. Gylienė baigė keturis skyrius Kavoliškio vienkiemyje įsikūrusioje pradinėje mokykloje ir liko namie. Kai paaugo, pradėjo dirbti kolūkyje, taip pat prižiūrėjo ir motiną, jau atgulusią į patalą.

Kviestas kunigas ir ne svečias komunistas
Z. Gylienė dalyvavo kaimo saviveikloje. Atsiminė vaidinusi „Tris mylimas“ dideliuose Šinkūnų namuose Voverynėje. Vaidinti teko ir Utenoje, kažkuriame priemiesčio kaime. Garneliškė Janina Petrulionytė buvo lyg neoficiali saviveiklininkų vadovė.
Kaime vykdavo šokiai. Pašnekovė su Ona Petrulionyte eidavo į Juškėnus (Sudeikių sen.) gegužinėms samdyti nebejauno muzikanto Griškevičiaus, grojusio armonikėlu. Pas garneliškius ateidavo ir Vaikutėnų, ir Nolėnų (Sudeikių sen.) jaunimo. Vėliau šokius imta rengti Sirutėnuose, kur buvo daugiau jaunimo, ateidavo jo ir iš aplinkinių kaimų.

Žmonės rinkdavosi melstis ir į majavas. Ir nors keletą kartų jos buvo suruoštos Šyvių namuose, visgi dažniau – kaime, o Šyviai gyveno kaimo pakraštyje, tad retokai dalyvaudavo. Vykdavo kaime ir kryžavos dienos.
Šyviai buvo dievobaimingi žmonės, lankydavo bažnyčią. „Kai gyvenau Rašėje, po darbo vakare eidavau mamai atvesti kunigo – per metus bent kartą reikia prieiti išpažinties“, – sakė moteris ir pridūrė, kad tada kunigas jau turėjo mašiną, su kuria atvažiuodavo. Anot jos, jokių priekaištų iš ateistinės valdžios ji nesusilaukė: kaip ėjo į bažnyčią jos seneliai, tėvai, taip ėjo ir jų vaikai. „Kaip ėjau į bažnyčią, taip ir tebeeinu“, – teigė dievobaiminga moteris, besimeldžianti Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčioje. Beje, dar begyvenant Garneliuose pas Z. Gylienę, buvo atvažiavęs „koks tai“ valdžios atstovas kalbinti jaunos kolūkietės stoti į komunistų partiją. Tačiau motina griežtai pareiškė, kad kol ji gyva, dukra į partiją nestos. Komunistas užpyko, bet nieko nepešė.

Z. Gylienė atsiminė, kad kartą buvo atlaiduose Biliakiemyje, tada dar vežė anksti miręs tėvas. O jau vėliau į atlaidus Sudeikiuose ėjo pėsčia. „Buvau Vyžuonose, į Užpalius su dviračiu važiavau. Su Ona Radžiūniene (garneliške – aut. past.). Ten jos giminių buvo apie Užpalius. Abidvi važiavom, dar nelabai gerai dviračiu mokėjau važiuot“, – juokėsi pašnekovė.
Beje, prie Jono Šyvio (pašnekovės tėvo bendravardis ir bendrapavardis kaimo gyventojas) plytinės stovėjo kaimo pirtis, kurią kūrendavo plytininkas. Pakūrenęs pėryklą išeidavo į kiemą ir šaukdavo norinčius praustis. Tik vėliau kaime išdygo daugiau pirčių.
Autoriaus nuotr.
