Kuktiškių gandrai gyventojams pakuždėdavo apie metų sėkmę…

Važiuojantys nuo Švenčionių pusės į Uteną išvy­dę kelio ženklą automobilius sulėtina – netoli gana judraus kelio, iš dešinės pusės, rikiuojasi Kuktiš­kių miestelio namų stogai. Tai seniūnijos bei se­niūnaitijos centras, įsikūręs maždaug 14 kilome­trų nuo Utenos. Miestelyje į dangų bokštus kelia Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, stovi vadinamie­ji kultūros namai bei parduotuvė, panaši kaip ir daugelyje lyginantį sovietmečio buldozerį ištvėru­sių nedidelių gyvenviečių. Tokia informacija užka­binama pasitelkus negilią internetinę paiešką arba užsukus į miestelį ir stebint jį nepažįstamojo aki­mis. Tai lyg jūroje kyšančios ledkalnio viršūnės aukščiausias taškas apie Kuktiškes, kuriose buvo ne kiekvienam dabar žinomų gelmių.

Apie miestelį – prisiminimų knygos

Apie Kuktiškių miestelį rašė čia gimęs kraštotyrininkas Ka­zys Valiulis. Iš jo surinktos me­džiagos sudarytos dvi prisi­minimų knygos. „Kuktiškių krašto žmonės ir jų prisimini­mai“, UAB „BMK leidykla“, Vilnius, 2020 m. Ir pirmo­ji – „Kuktiškių žemės balsas“, ją išleido BĮ „Baltijos kopi­ja“, Vilnius, 1999 m. Šią kny­gą redagavo K. Valiulio sesuo Bronė Kazlauskienė (Valiuly­tė) (1920–2001 m.) – tautosa­kininkė, humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuoto­ja. Kaip leidinio įžangoje teigė K. Valiulis, būtent sesuo ir at­kreipė jo dėmesį į gyvenvietės papročius bei šventes (toliau bus remiamasi šia knyga bei paminėtais faktais. Citatos – iš ten pat – aut. past.). Kal­bant ne apie faktus, o apie tai, ką žmonės prisimena, kiekvie­nas savo atmintyje glaudžia vis kitas Kuktiškes. Praeities mies­telio užkaborius senbuviai ne­šiojasi su tėvų, senelių bei kai­mynų atvaizdais, kurių galbūt jau nebeįmanoma paliesti. Kie­kvieno gyventojo pasakojimai apie tą patį gali būti skirtingi. „Utenos dienos“ straipsnių se­rijoje apie Kuktiškes bus pa­teikta įvairių, kuo įdomesnių, šaltinių bei jų fragmentų.

Šimtas neištirtų pilkapių

K. Valiulis savo knygoje „Kuktiškių žemės balsas“ nu­rodė, kad Kuktiškės buvo tyri­nėtos nedaug. Per miestelį teka Vyžintos upė – šia upe galima nuplaukti net iki Vilniaus. Ne­toli miestelio yra apie penkias­dešimt ežerų. Didesnius bei tuos, kurie telkšo arčiau mies­telio, autorius išvardijo: „Alks­nas, Bareišių, Dumblys, Gielys, Kerėpla, Liminas, Striuipys, Gilužis, Žvingys ir kiti. Ar­čiausiai prie miestelio – Kuo­jinis, Maguilis, Nodežeris.“ Kalbant apie upes, be Vyžin­tos, kuri teka per patį miestelį, netoli vinguriuoja Kerėplinė, Alnė, Raudonupė. K. Valiulis rašė, kad aplink Kuktiškes sto­vi daugybė neištirtų pilkapių, kuriuose ilsisi deginti palaikai. Jo duomenimis, tai maždaug VIII–IX a. kapai. Autorius pri­siminė ir itin seną medį – prie vieškelio augusią liepą: „Apie 1926 m. į ją trenkė žaibas ir su­skaldė į gabalus.“

Vietovėje gyveno nemažai gandrų. Anot kraštotyrininko, žmonės matavo metų sėkmę arba nesėkmę pagal iš lizdo iš­metamus jauniklius. Jei paukš­čiai išmeta iš lizdo vaikus – bus negeri metai. „Gandrai nešė ir žmonėms vaikus. Kuriuos ap­lenkdavo, tie jautėsi labai ne­laimingi. Vaikai erzindavo gan­drus tam tikromis dainelėmis. „Gandrai, gandrai, / Ga, ga, ga, / Tavo močia ragana, / Tau bandelės nekepė, / Kad ir kepė, nedavė“. Erzindavo ir bijodavo, kad supykęs gandras neatneštų į kiemą geležinės gyvatės ar ne­padegtų namų“, – teigė kraš­totyrininkas (geležine gyvate žmonės vadina gluodeną, kuris yra nepavojingas – aut. past.).

Darželiai ir ištryptos gatvės

Anot jo, apie 1925 m., statisti­ka atskleidė, miestelyje gyveno 429 gyventojai ir buvo 78 ūkiai. Daugelis užsiėmė žemės ūkio darbais. Iki 1930 m. kuktiškie­čiai dažniausiai turėjo Valiu­lių, Ryliškių, Petkevičių, Meš­kauskų pavardes – jas turėjo po keturias šeimas. Taip pat buvo Vinslovas, Dičius, Treinys, Ši­ronas, Salickas, Vanagas, Vokė­nas, Kratulis, Urbanas, Jurgele­vičius, Vidžiūnas, Kanapeckas, Vitkus, Rapšys, Purošius, Sa­baliauskas. Pasak autoriaus, buvo pavardžių, kurios atsira­do ir vėliau. Jis išskyrė Zakrį, Čyžą, Kibį, Čiužą, Rapapartą, Valentiną. K. Valiulis prisiminė, kad gatvės nebuvo nei grįstos, nei žvyruotos – jas dar ištryp­davo ryte ir vakare į ganyklas varomi gyvuliai. Jie ir priterš­davo, tad gyventojai sekmadie­niais turėdavo šluoti kelią prie namų, nors tvarka, vėl praėjus gyvuliams, išlikdavo neilgai… O žmonės dažnai vaikščiodavo daržais, ne keliais, nes taip bū­davo švariau, nei žingsniuoti pagrindiniu keliu – kai pildavo lietus, gyvulių išbraidyta žemė būdavo itin pažliugusi. Pastatus puošė gėlių bei dekoratyvinių krūmų darželiai. Tik prie žydų namo gėlės nežydėjo (Kuktiš­kių darželiai išskirtiniu grožiu akį patraukia ir dabar. Neabejo­tina, kad žydų bei lietuvių namų aplinkos vaizdo supratimą dik­tavo skirtingas tautų gyvenimo būdas, nulemtas istorinių aplin­kybių – aut. past.).

Išskirtinė dūminė pirkaitė

Pasak rašytojo, miestelio na­mai buvo apdengti šiaudiniais stogais, o viena ant kalno prie­šais bažnyčią stovinti trobelė – dūminė. „Tokios pirkelės ne tik Kuktiškėse, bet ir visoje apylin­kėje nebuvo. Suręsta iš apva­lių rąstų, sienos kaip iš lauko, taip ir iš vidaus vienodos. Sienų rąstai sunerti į sąsparas. Pama­tai platūs, prie sienos ant pama­tų galėjai sėdėti kaip ant suolo. Viduryje pamatų pripilta smė­lio. Žiemos laiku tokius pamatus apdėdavo žemėmis arba mėšlu, kad pirkelės viduje būtų šilčiau, – teigė autorius, tačiau tuo pačiu pripažino, kad namelyje buvo labai švaru – keturi dūminės pir­kios langai bei baldai buvo kie­kvieną dieną išvalomi. – Sienos ir lubos buvo aprūkusios, kad blizgėjo kaip aksomas.“ Auto­rius prisiminė, kad visi indai pir­kaitėje buvo mediniai. Išsky­rus puodynes – jos nulipdytos iš molio. Šalia namelio vešėjo dau­giamečiai vaistiniai augalai. Ten šeimininkavo Veronika Vidžiū­naitė. K. Valiulio duomenimis, dar XIX a. pradžioje namą statė jos tėvas Andrius Vidžiūnas.

Valsčius Šmulkio kišenėje ir holokaustas

Miestelyje veikė mokykla, policijos nuovada, paštas, o iki 1925 m. – urėdija bei vaisti­nė. „Miestelio inteligentija su valstiečiais nebendravo, ne­bent ką nors iš jų pirkdavo – pieną, kiaušinius“, – teigė au­torius. Jis taip pat prisimena, kad Kuktiškėse gyveno žydų šeimų. Viena labai pasiturinti – Šmulkio Altmano – šeima. Ji tu­rėjo, autoriaus žodžiais tariant, traktierių (tai karčiama, už­eigos namai – aut. past.), par­duotuvę, degtinės monopo­lį. „Visas valsčius, – sakydavo žmonės, – sėdi Šmulkio kišenė­je“, – citavo K. Valiulis, pasak kurio, Š. Altmano vaikai drau­gavo su vietiniais vaikais. Jis plačiau aprašė prieškario žydų kilmės kuktiškiečių išvaizdą bei verslus. „Abromas ir Da­nila – barzdoti, su jarmulkom (tradicinė žydų vyrų kepurė­lė – aut. past.), ilgiausiais dra­bužiais, su maišais ant pečių vaikščiodavo po kaimus, supir­kinėdavo šerius, arklių uode­gas ir kt., o patys pardavinėda­vo šukas, adatas, siūlus, sagas, seges, muilą ir kitas smulkme­nas. Jais motinos gąsdinda­vo vaikus žadėdamos atiduoti Abromui ar Danilai. Vėliau šie žydai nuskurdo ir iš Kuktiškių išsikėlė. Dar buvo Juoselis, jis pirkdavo veršelius, avis, avių žarnas – mėsą veždavo į Ute­ną, nuomodavo sodus, – teigė kraštotyrininkas, prisiminda­mas holokausto siaubą. – Vo­kiečiai visus Kuktiškių žydus sušaudė Molėtuose. Nemaža liko Altmano turto, indų, dra­bužių, krautuvės daiktų. Pir­miausia geruosius daiktus pa­sidalijo valsčiaus tarnautojai, o atlikusius prastus daiktus siū­lė pirkti žmonėms. Sąžiningi žmonės nepirko.“

Kalvėje buvo pilna žmonių

Kuktiškėse buvo dvi par­duotuvės – viena Š. Altma­no šeimos, kita lietuvių Taraš­kevičių. Jų parduotuvė veikė autoriaus šeimos name. Žy­dai, jo nuomone, buvo suma­nesni prekeiviai nei lietuviai. Prieš šventes jie savo nuola­tinius klientus sveikindavo – apdovanodavo cukrumi, sal­dainiais, miltais. K. Valiulis vardijo miestelyje gyvenusius amatininkus. Arklių kaustyto­jais, kalviais buvo Vitkus bei Dičius. „Vitkaus kalvė stovė­jo ir dabar tebėra Kuktiškėse ant senovėje buvusios užtvan­kos pylimo. Kūjo skambesys nenutildavo nuo aušros iki su­temos. Darbo laiką regulia­vo ne laikrodis, o saulė. Kalvė paprasta: jos viduje žaizdras, vietoje dumplių – didelis ra­tas, kurį sukant prie pat žaiz­dro įtaisyti sparneliai pūsdavo orą į žaizdrą. Kalvės savinin­kas – žmogus paprastas ir kaž­kuo nepaprastas, visados rim­tas, atrodo, neskubantis, lėtas, mažai kalbus, bet ką nors pa­sako – tai nei pridėti, nei atim­ti. Kiekvieną paimtą į rankas gelžgalį gerai apžiūri, apgal­voja ir tik tada pradeda dar­bą, o darbas jo rankose tirpte tirpo. O kalvėje žmonių žmo­nių, kaip turguje, ypač žiemą ir pavasarį.“ Anot pasakotojo, kalvis atlyginimą gaudavo ne iš karto atlikęs darbą, o rude­nį, grūdais.

Išgerti būdavo nedaug

„Ūkininkas, turintis pusva­lakį žemės, už metinius kal­vės darbus nuveždavo Vitkui apie pūrą grūdų. Jei apkausty­davo vežimus, nukaldavo kry­žius, tai mokėdavo ir pinigais, bet be jokių užprašymų ar de­rybų, kiek duodavo, tiek ir gana“, – rašė jis, kalvį Vitkų prisimindamas kaip gabų kal­vystės meistrą, kurį visi mylė­jo. Dėl aplinkinių jis itin steng­davosi. Kalvis gyveno name su moline asla bei nuo savo keturių obelų siūlydavo gy­ventojams nusiraškyti vaisių. K. Valiulis pasakojo, kad kal­vis draugavo su jo dėde Adol­fu. Jie abu augino bites – buvo bičiuliai, tad ir medų kopinė­davo drauge. Medaus gauda­vo nedaug, todėl su draugais jį visą beveik iš karto ir suvalgy­davo. „Medų valgydavo tiesiog iš korių. Prisimenu, dalyvau­davo iš Pašiekštabalio Leišis, kuris turėjo nepaprastai stiprų balsą, jį vadindavo Šaliapiniu. Tai buvo stambus vyras, apie 50 metų, gerai nusimanė apie bites. Per bičiuoliją būdavo ir išgerti, bet ne daugiau kaip du–trys pusbuteliukai“, – prisi­minė knygos autorius. Kuktiš­kėse dirbo ir kiti amatininkai – stalius Rapšys, siuvėjas pa­varde Varnas. Buvo kelios siu­vėjos, kurios siuvo vaikiškus bei moteriškus drabužius. Jų pavardės nepaminėtos.

Autorės nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas