Vienas su kitu susipynę įvairių spalvų siūlai sudaro įvairiausius raštus. Prie siūlų palinkusi daugailiškė Julija Kaminskienė pirštų galiukais kruopščiai sukuria tikrus stebuklus, žino visą pynimo techniką, o šis pomėgis jai – tikras atsipalaidavimas po dienos rūpesčių. „Viską pamirštu, kai pasineriu į šią veiklą“, – prisipažino Daugailių miestelyje gyvenanti moteris, kurios pintomis juostomis dabinasi ir etnografinio meno puoselėtojai, ir kolektyvai, ir muzikos atlikėjai.
J. Kaminskienė pomėgio ištakų ieško savo praeityje: pasak moters, jos geriausia mokytoja buvo mama Bronė Dindienė, taip pat jos močiutė. Senosios moterys, kaip ir daugelis kitų, ir mezgė, ir siuvo, ir audė, ir siuvinėjo. Nuo mažens rankdarbiai žavėjo ir Juliją: maža mergaitė ne tik stebėjo, kaip mama ir močiutė laisvu laiku vis kažką siuva ar mezga, bet tokios veiklos ėmėsi ir pati. „Kadangi turiu labai daug kantrybės ir ištvermės, mokytojai mokykloje irgi pagirdavo, kad per darbų pamokas aš jau mokėjau viską, galėjau ir kitiems parodyti“, – didžiavosi moteris.
Aprūpinusi savo šeimos narius mezginiais, nėrusi servetėlės namų interjerui prieš daugelį metų J. Kaminskienė net mintyse nesvajojo prisiliesti prie juostų pynimo. Prieš kelis metus jos dukra Rasa parodė savo mamai, kaip reikia pinti šias juostas. „Nusprendžiau pati pabandyti, – pasakojo daugailiškė. – Patiko. Parodžiau nupintą juostą seniūnei G. Eimutienei, kuri ir paragino mane nesustoti. Ūkininkavau bemaž 10 metų ir buvau pavargusi, nes man vienai be vyro išties buvo labai sunku. Gyvenime patyriau daug vargo, rūpesčių. Iš socialinės pašalpos reikėjo išgyventi, suktis kaip įmanoma. Todėl man juostų pynimas buvo lyg kažkoks išsigelbėjimas“.
Nors pirmieji darbai, kaip prisipažino pašnekovė, nebuvo tokie kokybiški kaip vėlyvesni, vistiek sulaukė nemenko susidomėjimo, o išmokusi ir sudėtingesnių juostų pynimo technikų moteris prieš kelis metus atsitiktinai užsuko į Utenos kraštotyros muziejų, kur pasiūlė sudalyvauti pirmojoje rajoninėje tautodailininkų parodoje.
Tautodailininkės statuso siekianti menininkė džiaugėsi, kad jos pinta tautinė juosta puošia Utenos rajono savivaldybės tarybos narių prisaikdinimo ceremoniją, juostomis pasidabino ir televizijos laidoje „Duokim garo“ dalyvavę folkloro ansamblio dalyviai.
Trejus metus iš eilės tautodailininkų parodų „Aukso vainikas“ dalyvė J. Kaminskienė ne kartą savo darbus eksponavo kai kuriuose rajono miesteliuose, kaimuose, nemažai šių rankdarbių iškeliavę į Panevėžį.
Daug laiko užima ne tik pats darbo procesas, bet ir pasirengimas jam: daugailiškė iš anksto kruopščiai susidėlioja siūlus. O to paties darbo atkartoti taip pat neįmanoma. „Būna ir taip, kad vakare tenka ir tris kartus perdaryti pinti pradėtą juostą. Išardau ir vėl iš naujo pradedu. Yra ką veikti, kai reikia sudėlioti kelias dešimtis siūlų“, – apie pynimo procesą pasakojo pašnekovė, kuri daugiausia naudoja vilnonius siūlus, tačiau savo dirbinius yra puošusi ir šilko siūlais.
Pavasarį mūsų rajono tautodailininkus vėl suburs paroda, kuriai J. Kaminskienė įtemptai rengiasi: ji pristatys naujausius savo dirbinius. „Šiemet manęs laukia nemažai veiklos, – prisipažino moteris. – Dažniausiai dienos būna maža, tad prie juostų pynimo prisėdu vakarais, o dirbu ir po vidurnakčio. Žinoma, ryte keltis būna be galo sunku“. Per savo gyvenimą ji išmoko susidėlioti savo darbus, apgalvoti visą dienos rutiną iki smulkmenų. J. Kaminskienė dar mokosi, tad tenka važinėti į miestą, o namuose laukia kiti darbai: ji padeda savo garbaus amžiaus motinai, tvarkosi namuose, esančiuose pačiame Daugailių miestelyje, laiko skiria ir savo sūnui, dukroms, anūkėliui, kuris mėgsta savo rankutėmis taip pat prisidėti prie juostų pynimo ir gerokai pakedenti siūlus.
Paklausta, ar nepavargsta nuolat suktis rūpesčių karuselėje, moteris akimirką susimąsto ir atsako, kad ji pailsi prisėdusi prie juostų pynimo. „Man ši veikla – poilsis. Aš atsisėdu, pasineriu į veiklą. Kaip ranka nuima nerimą ir nuovargį“, – šyptelėjo daugailiškė, kuri paprastu būdu vieną juostą nupina per dvi darbo dienas, o sudėtingesniu raštu tenka pasėdėti ir dvigubai ilgiau.
Vytauto Ridiko nuotr. ir vaizdo medžiaga
