Ignalinos rajone – rekordas. Storiausias Lietuvoje baltasis gluosnis saugo senovinę sodybą

Į „Ignalinos dienos“ redakciją paskambinusi Virgilija Kliukaitė pranešė džiugią žinią – visą vasarą tikrinusi duomenis, matavusi, ar tikrai Lietuvoje nėra storesnio šios rūšies medžio, praėjusią savaitę VšĮ „Rekordų akademija“ pagaliau paskelbė – Ignalinos rajono, Ceikinių seniūnijos, Kandrotiškių II vienkiemyje, Rimo Kliuko sodyboje auga storiausias baltasis gluosnis Lietuvoje. Šis Lietuvos rekordas bus įrašytas į knygą ,,Įdomiausi Lietuvos rekordai“, kuri pasirodys prieš Kalėdas.

Paprastai auga „liekni“

Baltasis gluosnis (lot. Salix alba) – gluosninių (Salicaceae) šeimos medis. Aukštis iki 30 m, o kamienas būna iki 1 m, senų medžių iki 2 m skersmens. Šakos šviesiai rudos, pilkos ar gelsvos. Senų medžių žievė rusvai pilka, išilgai suaižėjusi. Lapai lancetiški ar pailgai lancetiški, iki 13 cm ilgio ir 3 cm skersmens, abiejuose galuose smailūs, pjūkliškais pakraščiais. Žirginiai laibi, pailgai cilindriški, kotuoti, išauga lapams skleidžiantis. Žydi balandžio–gegužės mėn. Lietuvoje auganti vietinių medžių rūšis, palyginus, pasitaiko gana dažnai. Auga paupiuose, pamiškėse, sodybose, parkuose. Auginamas ir kaip dekoratyvinis medis. Žaliuoja 100 ir daugiau metų.

Augalas medingas. Šakelės dėl savo lankstumo ir plonumo naudojamos pynimo darbams. Medžio žievė turi gydančių savybių, nes joje yra salicino – medžiagos, slopinančios uždegimus. Žievėje taip pat yra flavonoidų, proantocianidinų, turinčių sutraukiamųjų savybių ir gerai gydančių žaizdas. Iš baltojo gluosnio žievės gaminami įvairūs preparatai, kurie slopina uždegimus ir turi kitokių gydomųjų savybių.

Storiausias – 8,40 m – apimties gluosnis auga Vengrijoje, Szabolcsbáka vietovėje. Užregistruotas aukščiausias medis auga Olandijoje, jo aukštis 34,60 m (2009 m. duomenys). Šiuo metu seniausias žinomas gluosnis auga Olandijoje (Amsterdame), jam 127 metai (2011 m. duomenys).

Medį mena keturios kartos

Kandrotiškių II vienkiemyje gimusi ir augusi V. Kliukaitė pasakojo, jog nuotraukas ir medžio aprašymą „Rekordų akademijai“ nusiuntė dar vasaros pradžioje. Visą vasarą šios įstaigos darbuotojai ieškojo Lietuvoje storesnio gluosnio ir tik neradę paskelbė apie rekordą. Išmatuota baltojo gluosnio kamieno apimtis (žmogaus krūtinės lygyje) – 8 m. Kaip teigė „Ignalinos dienos“ pašnekovė, medžio aukščio išmatuoti neįmanoma, bet ji spėjanti, kad bus apie 35 metrus, o gal ir daugiau – medžio laja gerokai peraugo šalia stovinčią elektros atramą, kurios aukštis paprastai siekia apie 11 m. Taip pat moteris spėjo, kad gluosniui gerokai daugiau nei 150 metų, nes kiek iš lūpų į lūpas savo ainiams perdavė visi šiame vienkiemyje gyvenę jos protėviai, jis visada čia augo. O tai – mažiausiai keturios Kliukų kartos. Beje, pašnekovė patikino, kad visi jos tėčio giminėje – ilgaamžiai. Kaip pasakojo V. Kliukaitė, jos tėvo močiutė mirė 1976 ar 1978 metais būdama 96-erių, vadinasi, gimė kažkur 1880 ar 1882 m. „Tėvo močiutė, kiek ji prisiminė šį medį dar iš vaikystės, sakė, kad jis visada buvo toks didelis ir storas, – kalbėjo moteris. – Gluosnis, anot mano prosenelės, matė abu pasaulinius karus.“Ar medis šalia sodybos išdygo pats, ar jį kas nors pasodino, to V. Kliukaitė pasakyti negalėjo.

Kandrotiškių II vienkiemyje, pašnekovės žodžiais tariant, šiuo metu stovi tik du namai. Vienas – negyvenamas, jame 1933 m. gimė matematikos mokslų daktaras Pranas Survila, dabar gyvenantis Vilniuje, antrame gyvena jos tėvai. Šiame name, anot moters, užaugo ne viena Kliukų karta, o sodyba – labai sena.

Tvirtas ir didingas senolis

Išvydus senolį užėmė amą – iš toli pažiūrėjus baltasis gluosnis ne toks įspūdingas, kaip iš arti. Žemę siekiančios medžio šakos sudaro kupolą, po kuriuo galima drąsiai pasislėpti, ir net skaisčiausią vasaros dieną, V. Kliukaitės teigimu, po lapų laja neprasiskverbia nė vienas saulės spindulys – čia visada tvyro prietema ir ramybė. Nuo kamieno platyn išsišakojusios storulės šakos išsiskleidžia lyg skėtis, todėl medžio viduryje – lyg milžiniškas lizdas, kuriame prikritę galybė gluosnio šakų šakelių ir lapų, mėtosi nuo išsikalusių paukščiukų likę kiaušinių lukštai, auga šermukšnis ir dar keli kiti medeliai. Kai kurios gluosnio šakos tokios storos, kad galėtų būti atskiri medžiai ir tikrai būtų ne patys mažiausi bei ploniausi. Iš žemės kyšanti sena sumedėjusi šaknis – stora it vyno statinė. Kamieno žievė – sueižėjusi ir rievėta, susipynusi į pynes ir išraizgyta paslaptingais raštais, pasakojančiais senojo gluosnio istoriją.

V. Kliukaitė atskleidė, jog namiškiai anksčiau manydavo, jog tai – žilvitis. Jos tėtis ir močiutė, sulaukusi kone šimto metų ir mirusi kažkur prieš dešimtmetį, senąjį gluosnį vadino Vysla. Žodžio Vysla vienintelė reikšmė – tai ilgiausios upės Lenkijoje (lenk. Wisła) pavadinimas. Panaršius internete pavyko rasti, kad remiantis seniausiais rastais rašytiniais įrašais, šiam hidronimui – daugiau nei 2 tūkst. metų, jo kilmė gali būti ne slaviška. Pavadinimą Vysla vieni kildina iš žodžių tekantis vanduo (vi, vei) ir platus, išsiliejęs (stla) sandūros, kiti – iš žodžio Sweit (šviesus, baltas, nukritus priebalsei s- ir pridėjus priesagą -slo arba -tlo).

Autorės nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas