Ignalinos herbo kūrėjo vaikai tėvams dėkingi už gražią vaikystę

„Ignalinos miesto herbo projekto kūrėjas architektas Stanislovas Naujalis“. Tokį „sausą“ sakinį galima rasti istoriniuose archyvuose. Koks žmogus slepiasi po šiuo įrašu pavyko sužinoti „Ignalinos dienos“ žurnalistams, įvykus netikėtam sutapimui. Pasirodo, kažkada mūsų kalbinta Utenos rajono Antilgės kaimo (Daugailių sen.) gyventoja Veronika Musteikytė, dirbusi akių gydytoja Vilniuje, pažinojo Naujalių šeimą. Šio laimingo atsitiktinumo dėka pavyko surasti ir Stanislovo Naujalio vaikus – sūnų Evaldą ir dukrą Eveliną.

Ignalinos herbo istorija

Ignalina gana ilgą laiką neturėjo herbo. Kaip rašoma žurnalo „Kultūros barai“ 1988 m. 11 numeryje, „Ignalinos herbą Respublikinė heraldikos komisija aprobavo 1970 m. Jį sukūrė dailininkė V. Grušeckaitė. Herbo simbolis – trys baltos vandens stilizuotos lelijos mėlyname fone. Jis atspindi Ignalinos – ežerų krašto – gamtos grožį, šiose apylinkėse esantį Nacionalinį parką, poilsio bei turizmo vietas. Pirmąjį herbo variantą 1967 m. pasiūlė rajono LDT vykdomasis komitetas (autorius architektas S. Naujalis).“

Laikraščio „Nauja vaga“ 1997 m. kovo 22 d. numerio straipsnyje „Dar vienas įrašas Ignalinos istorijoje“ (autoriai Rima Skunčikienė ir Mamertas Krapauskas) rašoma: „…dar 1967 metais, atsižvelgdami į gamtovaizdį, pradėjo kurti naują herbą. Tada buvusieji rajono vadovai pasiūlė Heraldikos komisijai miesto herbe pavaizduoti mėlyname skyde baltą leliją ir parengė architekto S. Naujalio sukurtą herbo projektą, kuris iki šiol saugomas Heraldikos komisijos archyve. Iš pradžių herbą kūrė A. Kazakevičius, bet po kelių nesėkmingų svarstymų buvo pasiūlyta ši darbą tęsti V. Grušeckaitei. Pagaliau 1969 m. birželio 23 d. iš kelių pateiktų variantų buvo išrinktas tas, kuriame buvo pavaizduota ne viena, o trys baltos vandens lelijos mėlyname fone. Toks herbas ir buvo aprobuotas 1970 m. vasario 6 d.“

Visgi, bėgant laikui ir Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, keitėsi heraldikos reikalavimai, todėl 1997 m. vasario 4 d. Prezidento Algirdo Brazausko dekretu Nr. 1191 buvo patvirtintas naujas, šiek tiek pakitusios skydo formos ir kitokio mėlynos spalvos atspalvio herbo etalonas, kurį kūrė ta pati dailininkė Vaidilutė Grušeckaitė. Šis herbas buvo aprobuotas ir Lietuvos heraldikos komisijos.

Galima teigti, jog S. Naujalis padėjo pamatus dabartiniam Ignalinos miesto herbui, nors jo pradinė vizija ir buvo kiek kitokia – tik viena vandens lelija mėlyname fone. Bet pati idėja, atspindinti Ignaliną, kaip ežerų kraštą, išliko ta pati.

Neišmatuojama meilė vyrui ir šeimai

V. Musteikytė sakė, kad geriausiai pažinojo S. Naujalio žmoną Iriną Naujalienę (Tomasovą), nes jos buvo kolegės akių ligų gydytojos, kartu net 12 metų dirbusios tuometinėje Pabaltijo geležinkelio Vilniaus stoties ligoninėje (dabar – Vilkpėdės ligoninė). Irutė, kaip švelniai vadino pašnekovė, dirbo stacionare, o pati V. Musteikytė – poliklinikoje. Anot senolės, sukūrę šeimą Naujaliai į Vilnių gyventi iš Ignalinos persikėlė kažkur 1969–1970 metais. Tais metais V. Musteikytė Vilniuje gavo kooperatinį butą, kaip tik ir pakvietė į svečius draugę su vyru atšvęsti įkurtuves – taip ir susipažino su S. Naujaliu. „Irutė, mano draugė, buvo nuostabus žmogus, – pasakojo moteris. – Ji, galima sakyti, viena augino vaikus, rūpinosi šeima. Kai aš kartais nusistebėdavau, kaip galima taip mylėti sutuoktinį, ji man atsakydavo, kad meilė gali išlikti tokia pati, kaip ir iki vestuvių. Irutė sakydavo, kad Stasys yra jai draugas, kuriam ji viską dovanotų, ir kai jis grįžta namo, jai tai – šventė. Reta moteris taip kalba apie savo vyrą. Ji labai girdavo ir Stasio mamą, gyvenusią Varėnoje. Sakydavo, kad ji labai darbšti moteris ir nuostabi siuvėja. Naujaliai abu buvo vienturčiai vaikai savo šeimose.“

Pasak V. Musteikytės, sutuoktiniai gana sunkiai susilaukė vaikų, pirmagimis sūnus gimė tik kažkur po dešimties santuokos metų 1974 m., dukra – 1977 m. Šeima tuomet gyveno pačiame Vilniaus centre – Rotundo gatvėje. Gimus vaikams, I. Naujalienė pakeitė darbovietę – įsidarbino netoli namų įsikūrusioje MVD (Vidaus reikalų ministerijos) ligoninės poliklinikoje, kurioje gydydavosi milicininkai, gaisrininkai ir kiti pareigūnai. Vaikai, anot pašnekovės, pasakodavo, kad iš namų matydavo per langą mamą dirbant – pastatus skyrė tik vienas namas. Senamiestyje šeima, pašnekovės teigimu, gyveno maždaug iki 1995 m., kol juos iškraustė patalpas įsigyti ketinę verslininkai.

Reikėjo, ir nupiešė

Lietingą liepos dieną Vilniuje susėdome pokalbiui su Valstybinio mokslinio tyrimo instituto Fizinių ir technologijos mokslų centro Metrologijos skyriaus vadovu, Vilniaus universiteto dėstytoju dr. Evaldu Naujaliu, jo seserimi Evelina Naujalyte, bei E. Naujalio sūnumi taip pat Evaldu. Brolis ir sesuo išsyk prisipažino, jog girdėjo apie tai, kad jų tėtis sukūrė Ignalinos herbą – kartą jiems važiuojant pro šį Rytų Aukštaitijos miestą jis pats parodė herbą ir apie tai papasakojo. „Reikėjo, tai ir nupiešiau“, – pasakė. Anot E. Naujalio, Ignalina – ežerų kraštas, todėl vandens lelijos itin siejasi su šiuo Lietuvos kampeliu. „Tuo metu viskas atrodė labai logiška, todėl nieko daugiau neklausiau“, – prisipažino pašnekovas.

S. Naujalis, gimęs 1936 m. ir kilęs iš Girežerio kaimo (Varėnos r.), I. Naujalienė (gim. 1938 m.) – iš Vilniaus. Pasak vaikų, 1962 m. tėtis baigė Kauno politechnikos institutą ir gavo paskyrimą į Ignaliną, ten dirbo miesto architektu. Mamą, irgi besimokiusią Kaune, taip pat paskyrė dirbti Ignalinoje vaikų gydytoja. Ežerų krašte abu jaunuoliai susipažino ir susituokė. Nors čia praleido beveik dešimt metų, vaikams apie tuos laikus nedaug pasakojo. „Gailimės, kad patys daug ko nepaklausėm, dabar būtų tikrai labai įdomu, – prisipažino brolis ir sesuo. – Gyvenome laimingą vaikišką gyvenimą ir niekas tuomet nerūpėjo, atrodė viskas savaime suprantama.“ Tiesa, su viena draugų šeima iš Ignalinos tėvai, anot pašnekovų, bendravo visą laiką. Pirmasis bendro tėvų gyvenimo miestas broliui ir sesei iki šiol atrodo labai artimas bei mielas ir, nors nedažnai, jie jame apsilanko. Abu pabrėžė šio krašto grožį ir ramybę, galimybę pabūti nuostabioje gamtoje be gausybės turistų šurmulio.

Ankstyvos netektys

Jei I. Naujalienė visą laiką dirbo akių gydytoja, tik keliose ligoninėse, tai S. Naujalio Vilniuje laukė gana svaigi karjera. Iš pradžių jis dirbo Žemės ūkio, vėliau Aplinkos ministerijoje valdininku, 1997 m. tapo naujai susikūrusios, tuo metu Statybos ir urbanistikos ministerijai priklausiusios, Statybos inspekcijos viršininku bei ėjo šias pareigas iki pat pensijos, t. y. 2001 m.

Tačiau laimingas šeimos gyvenimas ir rami, nerūpestinga vaikystė truko neilgai – I. Naujalienė mirė labai jauna, sulaukusi vos penkiasdešimt septynerių. Ją 1995 m. pasiglemžė vėžys. Tuo metu Evelina buvo ką tik baigusi mokyklą, o Evaldas studijavo antrame kurse. „Tėvai mus labai mylėjo ir mes juos labai mylėjome, todėl mirus mamai supratome, kiek daug turėjome ir kiek daug praradome, – prisiminė E. Naujalytė. – Tėtis po mamos mirties mus, galima sakyti, pastatė ant kojų, tikrai daug dėl mūsų darė.“ S. Naujalis pasimirė 2008 m., vieną kaitrią vasaros dieną karščio neatlaikė jo širdis. Abiejų vaikų teigimu, tėčio mirtis buvo labai netikėta, jis tikrai galėjo dar gyventi ir gyventi, nes S. Naujalio mama, siuvėja iš Varėnos, sulaukė net 103 metų. „Tėčiui darbas buvo viskas, – patikino E. Naujalis. – Pagal tuometinę tvarką, sulaukęs tam tikro amžiaus toliau nebegalėjo eiti vadovaujančių pareigų. Jautėme, kad šis priverstinis poilsis iki tol itin veikliam žmogui buvo gana skaudus smūgis.“

Vietoje dailės – chemija

Likimo ironija, bet Evaldo sūnus Evaldas prosenelę dar spėjo pamatyti gyvą, o štai laimės susipažinti su seneliu patirti neteko. Užtat šiemet dešimties sulaukęs anūkas tikino, jog jį, kaip ir senelį, traukia architekto profesija ir jis ketina gerai mokytis, kad galėtų juo tapti. Iš viso E. Naujalis augina keturis vaikus – šešiolikmetį žmonos sūnų iš pirmos santuokos, dešimtmetį Evaldą, aštuonmetį Kristijoną ir greit vienerių sulauksiančią Gabrielę.

E. Naujalį jaunystėje traukė dailė, ypač grafika, penkerius metus lankė Meno mokyklą ir net ketino stoti į Vilniaus dailės akademiją, kurioje lankė pusės metų kursus, bet viskas išėjo kitaip. Stodamas po mokyklos į universitetą užsirašė net keturias specialybes – ekonomiką, informatiką, interjero bei eksterjero dizainą ir chemiją, kuri jam visada patiko. Tačiau pats buvo įsitikinęs, kad būtinai stos būtent į dizainą. „Kadangi prirašiau daug specialybių, reikėjo laikyti ir daug stojamųjų egzaminų, – šypsojosi pašnekovas. – Išlaikiau beveik visus. Reikėjo laikyti paskutinį egzaminą, regis, informatikos. Šeštadienis, birželio mėnuo, oras gražus. Kadangi tą dieną jau buvau išlaikęs chemijos egzaminą, numojau ranka – juk vis tiek perstosiu į dizainą. Pamėginsiu kol kas studijuoti chemiją. Kai pabandžiau, taip patiko, jog neapleidžiu šio pasirinkimo iki šiol. Labai patiko kursiokai, grupiokai, ta Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto Naugarduko gatvėje aura.“

Išaiškino gintaro klastotę

Tiesa, E. Naujalis prisipažino, jog sugebėjimas piešti praverčia iki šiol, o galų gale, chemija – taip pat menas, tik čia tenka dėlioti molekules. Po bakalauro sekė magistro, dar vėliau – doktorantūros studijos, 2000 m. vyrui teko stažuotis net Japonijoje. Meilę menui, kaip tikino pašnekovas, jis, be abejo, paveldėjo iš tėčio, kuris ne vien brėžinius braižydavo, bet laisvalaikiu mėgo tapyti gamtos, ypač gimtosios Dzūkijos, peizažus. Sūnui buvo nupiešęs abėcėlės raides su įvairiais jas iliustruojančiais paveikslėliais. „Vaikystėje nebuvo daug knygų su iliustracijomis, ypač spalvotomis, – pasakojo E. Naujalis. – Todėl viena mano mėgstamiausių buvo tarybinė enciklopedija. Vartydamas storus tomus nuolat klausinėdavau, kas kur pavaizduota, todėl, bemaž dešimties, jau žinojau visų pasaulio valstybių vėliavas.“

Nors šiuo metu Evaldas vadina save tiksliųjų mokslų žmogumi, visgi pripažįsta, kad jei atsirastų daugiau laisvalaikio, būtinai prisimintų pomėgį piešti. Gal net įsirengtų kažkur namuose tam skirtą kampelį. Mokslininko darbu pašnekovas labai džiaugėsi. Anot jo, jis tikrai nėra monotoniškas ir nuobodus, čia jo laukia daugybė veiklų ir tikrai nėra taip, kad mokslininkai vien sėdi užsidarę savo laboratorijose tarp keturių sienų. Tenka bendrauti su daugybe žmonių ir kolegų iš viso Senojo žemyno. „Mano vadovaujamas Metrologijos skyrius užsiima net aštuoniomis sritimis, – pasakojo vyras. – Mes prižiūrime nacionalinius matavimo etalonus, juos atstovaujame ir Europoje. Tai pat užsiimame ir užsakomaisiais tyrimais – nuo tokių darbų, kurių niekas kitas nepadaro, iki pačių netikėčiausių užsakymų. Daug ko imamės ne todėl, kad neturime ką veikti, o todėl, kad įdomu – ar įveiksim. Tarkim, neseniai padėjome kriminalistams nustatyti, kad žmogų apgavo įpiršdami didžiulį padirbtą dviejų kilogramų gintaro luitą už milžiniškus pinigus. Tiesa, padirbtas jis buvo taip sumaniai, kad net mes sunkiai galėjome nustatyti, kad tai – klastotė.“ Neseniai su universitete studijuojančiu ispanu doktorantu ir vienu Santaros klinikų skyriumi mokslininkas pradėjo kurti technologiją, kaip iškvėptame ligonio ore surasti lakiuosius junginius, parodančius kuo žmogus serga. Taigi veiklų ir užmanymų – šimtas, ir E. Naujalis šypsojosi, jog nieko nespėja.

Tėvams labai dėkingi

Evelina nusijuokė, jog tokia svaiginančia karjera ir veiklų gausybe, kaip brolis, ji pasigirti negali. Baigusi mokyklą taip pat svarstė, kur stoti. Iš artimųjų pusės buvo išreikšta neįkyri mintis, kad galbūt nors vienas iš vaikų galėtų pasirinkti mamos kelią – mediciną. Deja, nė vieno vaiko ši galimybė netraukė, todėl ir sesuo įstojo į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą, kur baigė verslo administravimo ir vadybos specialybę. Šiuo metu dirba privačiame versle draudimo srityje.

Brolis ir sesuo labai šiltai minėjo savo tėvus, sakė, kad laisvalaikiu abu mėgdavo kapstytis sode, auginti daržoves, vaisius, to išmokė ir savo vaikus. „Turėjome tikrai gražią ir nerūpestingą vaikystę, bet gyvenimas apsivertė taip, kad labai greitai teko išmokti gyventi savarankiškai ir stotis ant savo kojų“, – sakė E. Naujalytė.

E. ir E. Naujalių asmeninio archyvo nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas