Į knygas apie Kuktiškių miestelį nepateko tik pokario istorijos

Tęsiame pokalbį su iš Kuktiškių miestelio kilusia žur­naliste Genovaite Šnurova, kuri apie savo gimtinę pa­rašė dvi knygas – „Kuktiškės“ (spausdino UAB „Ute­nos spaustuvė“, 1997 m.) bei „Kuktiškės. Antra knyga“ (išleista ten pat, 2004 m.). Autorė papasakojo, kaip kilo idėja rašyti apie miestelį. Dalydamasi žiniomis su „Ute­nos dienos“ skaitytojais, ji atskleidė ir ne vieną detalę apie darbą bei save.

Kuktiškės – garbaus amžiaus miestelis

G. Šnurovos duomenimis, Kuktiškių vardas pirmąsyk pa­minėtas 1387 m. Po to, kai buvo apkrikštyta Lietuva (oficialiai tai vyko tais pačiais metais – aut. past.). „Po krikšto Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila įkū­rė Vilniaus vyskupystę, pastatė katedrą ir septynias parapijines bažnyčias. Vilniaus vyskupui Andriui Vasilai ir dvasininkams pragyventi ir bažnyčioms išlai­kyti jis padovanojo keletą dva­rų. Taip 1387 m. vasario 17 d. buvo duota pirmoji privilegija, t. y. raštas, kuriuo nusakomos bažnyčios ir dvasininkų teisės. Rašte pažymėta, kad vyskupas gavo dalį Vilniaus miesto, Tau­ragnų pilį su valsčiumi, Laba­noro ir Molėtų dvarus, Verkių ir Bokšto valsčius. Pergamen­te paminėta „Kukutiszek“, kur šis žodis neryškus, vos įskai­tomas. Būtent dėl šios Kuktiš­kių paminėjimo datos istorikas R. Jusas abejoja, kiti – ne. Šiaip ar taip Kuktiškės savo amžių skaičiuoja būtent nuo šio rašto datos“, – savo pirmojoje knygo­je apie miestelį rašė ji. Kaip vie­name iš Utenos laikraščių pra­dėjusiai dirbti pašnekovei kilo mintis griebtis sudėtingos isto­rinės temos?

Pradžia – nuo senų žemės dokumentų

G. Šnurova papasakojo, jog įsidarbinusi laikraščio redak­cijoje bei sužinojusi, kad jos buvusi lietuvių kalbos mo­kytoja Stasė Kubickienė rašė straipsnius apie rajono mieste­lius, tarė: „Apie Kuktiškes tai aš pati rašysiu.“ Apsilankiu­si pas istorikę Oną Vokėnaitę, G. Šnurova pabandė patenkin­ti smalsumą ir apie miestelį su­žinoti daugiau. „O. Vokėnaitė turėjo labai aiškaus proto de­vyniasdešimtmetę tetą Vikto­riją Vokėnaitę, kuri gyveno ša­lia labai mažame namelyje. Ji mokėjo užkalbėti net gyvatės įkandimus. Jeigu jau garbaus amžiaus sulaukusios tetos pa­klausdavai, kas vyko prieš pen­kiasdešimt metų, ši galėdavo tiksliai pasakyti, koks tuo metu buvo oras, kokį sutiko žmogų. Kai po giminaitės mirties O. Vokėnaitė tvarkė namus, rado dokumentų originalus su pa­vardėmis apie tai, kaip kuktiš­kiečiai iš dvaro ponų žemę iš­siperka. O. Vokėnaitė pasiūlė man rašyti apie Kuktiškes. Ji gynėsi, kad knygai rašyti jau yra per sena, todėl mane įkal­bėjo imtis šio darbo, – kalbėjo G. Šnurova. – Na ir užsikabi­nau…“ Nuo to laiko pašneko­vė pradėjo vaikščioti pas už ją vyresnius žmones ir klausinė­ti apie istorinius faktus: kolū­kio įsikūrimo pradžią, bažny­čią, miestelį, jo mokyklą.

Knyga per dvi savaites

Darbą prie pirmosios knygos apie Kuktiškes pašnekovė pa­vadino labai spontanišku. „Ra­miai galvojau dirbti – be aiškių knygos parengimo ir išleidimo datų bei terminų. Bet tuometi­nė seniūnė Gražina Bivainienė sužinojo, kad renku medžiagą knygai, ir paprašė ją išleisti iki miestelio šventės. O iki jos tik mėnuo. Tuomet tebuvo tik bū­simos knygos apmatai. Ir tai dar tik preliminarūs: špargalkės ir atskiri dokumentai, o ir kom­piuterio namuose neturėjau“, – sakė pašnekovė. Pasak jos, dėl leidinio ne jai vienai teko sku­biai verstis per galvą. „Tuome­tinis kolega Valdas Šmergelis vakarais rinko tekstus, Dailės akademijos lektorius Andrius Surgailis ekstra sumaketavo, lituanistai Birutė ir Algiman­tas Siaurusaičiai per naktį per­skaitė korektūrą. Knyga buvo paruošta per dvi savaites“, – prisipažino žurnalistė, pasak kurios, antroji knygos dalis iš­ėjo taip pat labai netikėtai; iš­leidus pirmąją, atsirado dar daugiau apie miestelį žinančių žmonių, turinčių originalių, is­torinę vertę turinčių dokumen­tų. „Iš tų žinių likučių suda­ryta antroji knyga“, – papildė autorė, kuri staiga prisiminė, kad dauguma informacija bei faktais prie knygų prisidėju­sių žmonių jau iškeliavo į mi­rusiųjų pasaulį. Tai ne vienin­telės G. Šnurovos knygos apie miestelius. Pasak jos, vėliau iš­leistai knygai apie Utenos rajo­no miestelius Biliakiemį, Pač­kėnus bei Vaikutėnus „Visiškai atvirai“ pavyko atkapstyti nie­kam nežinomos informacijos apie Antaną Jasūdį (Visuotinės lietuvių enciklopedijos duome­nimis, A. Jasūdis (1878–1963 m.) gimė Utenos rajono Puo­džių kaime. Teatralas nemažai nuveikė Lietuvos teatro labui: buvo vienu Lietuvių dramos ir muzikos kuopos Sankt Peter­burge steigėjų, rengusių lietu­viškus vakarus, Teatrališko­sios komisijos organizatoriumi ir pirmininku. Didžioji dalis jo surinktos Sankt Peterburgo lie­tuvių teatrinės bei muzikinės veiklos dokumentinės medžia­gos buvo sunaikinta sovietinės okupacijos metais. Remdama­sis šia medžiaga 1930 m. Balys Sruoga parašė studiją „Lietu­vių teatras Peterburge, 1892–1918: Lietuvių teatro istorijai medžiaga“ – aut. past.).

Vardas galbūt kilo nuo paukščio

Paklausta apie pievoje priešais Šv. Jono Krikštyto­jo bažnyčią stūksantį aukš­tą senovinį namą meniškai iš­drožinėtomis langinėmis, G. Šnurova teigė, kad jame gy­veno Čėčių šeima. „Čėčie­nė – aš jos nebepažinojau – yra dirbusi pas Kuktiškių dvaro ponią Pšybilską. Jų na­mas yra vienas seniausių mies­telyje. Atsimenu Čėčį ir žinau, kad Čėčienė giedojo bažny­čios chore. Buvau dar vaiku, kai jie abu mirė“, – apibrė­žė knygų apie miestelį autorė. Anot jos, manoma, jog Kuk­tiškių pavadinimas kilo nuo paukščio kukučio. „Kuktiškių herbe yra kukutis. Ir miestelio seniūnas yra Aistis Kukutis, – paklausta apie vardo kilmę, sutapimus paminėjo pašne­kovė. – Per Kuktiškes teka ir labai siauras panašaus pava­dinimo upeliukas Kuksa. Va­sarą jis išdžiūva. Užtat Vyžin­tos upelis, skiriantis Kuktiškių senamiestį nuo naujamiesčio, irgi ne kažin kokius vandenis plukdo iš Bareišių (Vyžinto) ežero į Galuono ežerą.“

Tūkstančio metų pasakos

Apie miestelio šviesuolius paklausta G. Šnurova pažymė­jo kryždirbį Antaną Deveikį (1819–1929 m.). „Tai buvo vie­nas garsiausių Rytų Aukštaitijos kryždirbių. Jis kilęs iš netoli­mo Kačiūnų kaimo. A. Devei­kiui bei knygnešiui Liudvikui Misevičiui (Kuliešiui) atmin­ti Kuktiškėse įrengtas muzie­jus ir knygų prieglauda. Kraš­tiečiai a. a. Antanas bei Elena Čiužai savo lėšomis pastatė na­melį – ten muziejų ir įkūrė. Toje pačioje vietoje anksčiau sto­vėjo dūminė pirkelytė, kurio­je kryždirbys leido dienas. Kar­tu gyventi jis buvo priėmęs ir knygnešį“, – vardijo žurnalis­tė. Ji pažymėjo, kad lietuviš­kosios Brailio abėcėlės sudary­tojo Prano Daunio (1900–1962 m.) tėviškė taip pat buvo šalia Kuktiškių miestelio. Pašneko­vė paminėjo ir Anastaziją Va­liulienę (1891–1965 m.), kaip ji rašė ir savo knygoje, bene vie­nintelę Kuktiškių apylinkių pa­sakų sekėją, žinomos tautosa­kininkės Bronės Kazlauskienės (Valiulytės) bei kraštotyrinin­ko Kazio Valiulio mamą. Anot G. Šnurovos, dukra tautosaki­ninkė parengė A. Valiulienės pasakų knygą „Močiutės pasa­kos“. „A. Valiulienė pasakų iš­moko iš savo motinos Emilijos Treinienės, kuri jas paveldė­jo iš savo senelės, kilusios nuo Ignalinos“, – knygoje pristatė G. Šnurova. Čia pateiktas šios knygos pristatymas, kuriame B. Kazlauskienė teigė, jog pasa­kų amžius gali siekti ir daugiau negu tūkstantį metų. „Pasako­toja suvokdavo, kokio amžiaus vaikas kurią pasaką gali supras­ti. Pirmoji antrų–trečių metų vaikui pasaka buvo apie gai­džiuką ir vištytę ir kitus gyvulė­lius, kurie vaikui iš mažų dienų buvo pažįstami, kuriuos jis ma­tydavo troboje ar kieme. Dides­ni vaikai girdėdavo sudėtinges­nes pamokomas pasakas apie katinėlį ir gaidelį, apie smagurį katiną, nelaimingus ožkeliukus, apgavikę lapę ar plėšrų vilką. O kokių šešerių–aštuonerių metų vaikams atsiverdavo stebukli­nių pasakų pasaulis su nuosta­biais žirgais, paslaptingais žal­čiais ir devyngalviais, su gerom laumėm ir piktom raganom, gu­druoliu oželiu ar arkliuku. Vai­kams buvo įdomu ir buitinės pasakos apie tris brolius, apie paprastus žmones Andrių ir Kli­mą, kurie savo gudrumu pralen­kia ir nugali poną“, – rašė ji.

Susidūrė su abejingumu

Pasak G. Šnurovos, buvo isto­rijų, kurios į knygas nepateko – autorė atsargiai vertino karo ir pokario nutikimus bei gyvento­jų pasakojimus apie partizanus. G. Šnurova sakė, jog jų nepubli­kavo dėl duomenų neatitikimų – vienas apie tą patį įvykį sako taip, kitas – kitaip. „Kuriuo žmo­gumi tikėti? Pasakojimai labai skirtingi, ir žinok, kad gudrus, kaip iš tikrųjų buvo“, – konstata­vo autorė. Ji atskleidė, kad buvo nemažai žmonių, kurie padėjo ir net rėmė knygų leidybą, tačiau susidūrė ir su nemažai abejo­jusių. „Buvo tokių, kurie klau­sė: „Kam tau to reikia? Ką iš to padarysi, kas čia bus?“ – prisi­minė pašnekovė, kuriai vaikys­tės miestelio paveikslas dar da­bar stovi prieš akis. Ji sakė, kad šventadieniais Kuktiškėse šur­muliuodavo dideli „kermošiai“ – suvažiuodavo gyventojai iš ap­linkinių kaimų ir ne vien Utenos, bet ir Molėtų rajono. „Žmonės atvažiuodavo su arkliukais, juos netoli bažnyčios palikdavo, o vėliau susiburdavo grupelėmis ir vaikščiodavo, dainuodavo, vai­šindavosi atsineštomis vaišėmis susėdę medžių pavėsyje, – kal­bėjo G. Šnurova. – Mano tėvų namai stovi miestelio pradžio­je. Kitapus kelio buvo beužan­kantis ežeriukas (jis ir dabar yra, tik liko dar mažesnis). Tarp kelio ir jo augo nemažas klevas. Basi, batus per petį persimetę tų kai­mų gyventojai po juo susėsdavo, pailsėdavo. Ežerėlyje nusipraus­davo dulkėtas kojas, apsiauda­vo batus ir eidavo į bažnyčią. Po pamaldų moterys su lauknešė­liais (juos nešdavosi baltutėlėje drobinėje skepetaitėje, pasirišu­sios ant rankos) ir vyrai susėsda­vo po medžiu, nusiaudavo batus, pavalgydavo, pasikalbėdavo ir vėl per petį persimetę apavą pa­traukdavo namo…“

Autorės nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas