Gedulingi pietūs iš paskutinės Burbuoliuko avytės bei giedotojai, budintys pernakt

Būna laikas gyventi ir būna laikas išeiti. Saldutiškio seniūnijos Mineiškiemio kaimas, atrodo, jau nugyve­no savo triukšmingiausius laikus. Suuodęs bėgančio laiko kainą kažkuris apsukruolis Mineiškiemio skel­bimų lentoje pakabino skelbimą: „Brangiai perku se­nus eglutės žaisliukus.“ Skelbimai apie superkamus antikvarinius daiktus jau tapo tokių kaimų vizitinė­mis kortelėmis. Jie tarsi praneša, kad laikas žemėje yra didžiausias turtas. Kaime virė gyvenimas – anks­tesnio šurmulio jau senokai neliko, bet buvę ir esami gyventojai prisimena praeitį. Daugeliu atžvilgių kai­mas labiau yra ne vieta, ne pastatai, bet jo senbuviai. Žmonės, kilę iš ten pat, turi nemažai bendrų bruožų. Mineiškiemyje gyvenusi Veronika Leonora Maniušie­nė padėdavo atsisveikinti su išeinančiais kaimo žmo­nėmis, kartu į amžinybę išlydėdama ne vien juos, bet ir kaimo praeitį. Moteris apžvelgė tai, ką matė Mine­iškiemyje, „Utenos dienos“ skaitytojus drauge supa­žindindama su praeitimi. Tęsiame pasakojimą apie vietovę, jos žmones bei bėgantį laiką.

„Ir viską pačios, namie, gamindavome“

Moteris papasakojo, kad per Mineiškiemio vestuves bei lai­dotuves ją kviesdavo šeiminin­kauti: „Dabar, kai reikia, nu­važiuoji į parduotuvę ir visko nusiperki – lieka tik papjausty­ti arba pašildyti. Anksčiau svar­biai progai Mineiškiemio gyven­tojai papjaudavo gyvulį – tuomet tvarkydavau mėsą ir patiekalus gamindavau. Vyrai nuplaudavo, supjaustydavo, išpjaustydavo, o mes ką nors iš jos ruošdavome. Arba zrazus, arba mėsos vynioti­nius – kaip vištos šlaunytes. Ga­mindavome ir dešreles, ir muštą mėsą.“ Moteris sakė, kad velio­nio artimieji prie maisto nieka­da nesiliesdavo. Jie numirusįjį rengdavo ir būdavo su juo. Mi­neiškiemiškiams šarvojimo sales atstodavo namai. Kūną kamba­ryje laikydavo dvi naktis, o gie­dotojai šalia jo giedodavo kone pernakt. Pasak moters, giedoto­jams būdavo paruošiamas stalas, ant kurio šeimininkės patiekda­vo sausainių, saldainių, gaivaus gėrimo, pagaminto iš uogų ar iš­virto iš kmynų: „Ir viską pačios, namie, gamindavome.“

Žodžiais liūdesio nereikšdavo

Pašnekovė papasakojo, kad giedotojų būdavo labai daug – kiek kaime gyveno, tiek ir at­eidavo atsisveikinti su velio­niu. Anot jos, giedodavo ir moterys, ir vyrai „Dabar užda­ro duris ir išeina po dvyliktos valandos, o anksčiau prie miru­siojo budėdavo visą naktį.“ Ar skausmo palaužti artimieji gar­siai parodydavo savo liūdesį? V. L. Maniušienė sakė, kad jie dažniausiai elgdavosi santūriai ir žodžiais širdgėlos nereikšda­vo. Ji prisiminė vienišų žmonių, vadintų Burbuoliukais, laidotu­ves (apie juos užsiminta praėju­siame straipsnyje apie Mineiš­kiemį – kaimo gyventojai vieni kitus vadino pravardėmis – aut. past.). Kai šeimininkas mirė, iš gausesnio gyvulėlių būrio, gy­venusio su Burbuoliukais toje pačioje pirkelėje, tebuvo likusi viena avelė, tad gyventojai avį papjovė ir surengė gedulingus pietus – juos ruošė V. L. Ma­niušienė. Kadangi Burbuoliukų namelyje sąlygų šarvoti velio­nį nebuvo, jis pašarvotas pašne­kovės uošvio Juozapo Maniušio gimtajame name, kuriame tuo metu niekas negyveno.

Ruošiantis laidotuvėms savijauta kitokia

„Ruošdama pietus laidotu­vėms jausdavausi jau ne taip, kaip vestuvėms gamindama. Ži­noma, mirtis lydi kiekvieną – jeigu gimei, tai ir mirsi… Dabar jau esu drąsesnė, bet tais laikais namuose, kur buvo apsilankiusi mirtis, viena likti ir dirbti bijo­davau. Jeigu reikėdavo tamsoje išeiti iš tų namų, būdavo nejau­ku. Žinodavau, kad nėra ko bi­joti – jeigu velionis ir atsikeltų, man juk nieko nepadarytų, bet tuo metu aplink jausdavau šaltį“, – pasakojo pašnekovė. V. L Ma­niušienė užsiminė, kad jos vyro Vytauto Maniušio mama laido­tuvėse nešeimininkaudavo. „Ka­dangi turėjo šešis vaikus, jai ir namuose per akis veiklos būda­vo, tačiau ji jaunystėje eidavo giedoti – buvo gražaus balso dai­nininkė“, – sakė moteris.

Mokykla pas Lunių

Sovietmečio Mineiškiemy­je laidotuvės vykdavo pagal ka­talikiškas tradicijas, anot V. L. Maniušienės, bažnyčioje tuo­met vengdavo lankytis ir mo­kytojai, ir kai kurių kitų profe­sijų atstovai. Tačiau, pasak jos, žmonės rasdavo kompromisą ir į bažnyčią eidavo bei vaikus krikštydavo kitose parapijose, kur nekildavo grėsmė sutik­ti pažįstamų. „Man atrodo, kad tie, kurie tikėjo, ir dabar tiki, o kurie netikėjo, tai ir dabar neti­ki“, – galvą palingavo moteris. O ar Mineiškiemyje buvo mo­kytojų? „Čia buvo ir mokytojų, ir pradinė mokykla, kur moky­tojavo Vanda Kliukienė (mer­gautinė pavardė Skersinytė). Pamokos vykdavo Mineiškie­mio gyventojo pavarde Lunius namuose. Jo namai stovėjo ant kalno, o šalimais plytėjo aikšte­lė. „Ten pat kartais vykdavo ir kaimo šokiai, – prisiminė paš­nekovė. – Balsingesni gyvento­jai kaimo sueigose dainuodavo, ne bet kokias, o senybines dai­nas. Jos tikrai būdavo gražios.“ Pasak moters, kaimo suėjimai nebūdavo labai dažni – jie vyk­davo po darbų Kirdeikių kolū­kyje (laikui bėgant kolūkis vis keisdavo pavadinimus. Pasku­tiniu savo gyvavimo etapu jis vadinosi Utenos rajono žemės ūkio bendrove „Gėlainė“. Var­das kilo nuo upelio pavadini­mo. Gėlainės upė vingiuoja ne­toli Mineiškiemio, bet pačiame kaime vandens telkinio nebuvo – aut. past.).

Namų ruoša sukdavosi aplink krosnį

Pasak moters, staliaus darbus Mineiškiemyje dirbdavo Kazys Kliukas. Vietoje dirbtuvių jis buvo pasistatęs nedidelę pašiū­rę: „Pagamindavo gyventojams kokį stalą ar kėdę.“

Anot pašnekovės, moterys šeimynų drabužius skalbdavo šulinio vandeniu – juk tuomet skalbimo mašinų niekas netu­rėjo. Vandenį pašildydavo ant plytos: „Ryte kurdavo didelį duonkepį pečių – jame virdavo didelius katilus kiaulėms. Pas­kui tame pečiuje kepdavo bly­nus, virdavo sriubą – patieka­lus apkasdavo žarijomis, kad pietums liktų šilti. Ant krosnies būdavo galima užlipti ir atsigul­ti – ten sklisdavo šiluma. Vaka­re kurdavo plytą, o ant jos daž­niausiai virdavo bulves arba zacirką“, – sakė V. L. Maniušie­nė. Ji papasakojo, kad zacirka buvo dažnas patiekalas uošvių namuose. Ja vadino pienišką sriubą, kurioje plaukiodavo ku­kuliukai, kaip ji sakė, kleckai, sulipdyti iš miltų. Moteris pa­minėjo, kad ji mokėjo kepti ir pyragus, ir duoną duonkepėje krosnyje bei paruošti daugybę patiekalų.

Visko išmokė gyvenimas

Kas jauną šeimininkę visko išmokė, lavino, jeigu ji augo be mamos ir močiutės, kuri buvo ištremta į Sibirą? Visgi be kitų moterų palaikymo neap­sieita, tačiau pašnekovė svars­tė, kad tai labiau ne mokslo, o pašaukimo klausimas: „Anks­čiau visi duoną namie kepdavo. Mano mama dar laisvos Lietu­vos laikais buvo baigusi kuli­narijos mokslus ir visur eidavo šeimininkauti.“ V. L. Maniušie­nė sakė, kad maisto gamybos paslapčių išmoko ne iš mamos, o gyvendama. Anot jos, dvide­šimties metų persikrausčiusi į vyro namus, ji geriau maistą ga­minti mokėjo net už anytą. „Iki persikraustant į Mineiškiemį, laiką leidau tetos namuose. Mes su ja kepdavome sausainius, py­ragus, duoną… Mokiausi ir pati. Kur kokį receptą rasdavau – ga­mindavau. Kirdeikiuose gyve­no patyrusi šeimininkė pavarde Gaižutienė. Jos sūnus dirbo mi­licijoje. O dėdė, Trimonis, buvo kunigu. Gaižutienė su netekėju­sia seserimi kunigui patarnau­davo. Abi moterys kartu gyve­no. Šeimininkės puikiai išmanė savo amatą. Vieną kartą Gaižu­tienė mane pasikvietė į pagalbą. Tąkart jai taip patiko mano dar­bas, kad vėliau, kada ją kas pa­sikviesdavo šeimininkauti, pra­šydavo, jog ir aš galėčiau ateiti dirbti kartu. Kai ji jau nebegalė­jo, eidavau be jos – taip ir išmo­kau…“ – kalbėjo pašnekovė.

Vykdavo į Kareliją

O kaip kaime užsimegzdavo romantiški santykiai, kur žmo­nės susipažindavo? Moteris sakė, kad gegužinėse, tačiau ji pastebėjo, jog sovietmečio Mi­neiškiemyje nebuvo kam nuolat paskui sijonus lakstyti. Ne vie­nas stiprus jaunas vyras uždar­biauti vykdavo į Kareliją – Rusi­jos nusavintą buvusią Suomijos dalį – taip, kaip dabar vykstama uždarbiauti į Vakarų Europos ša­lis. Mineiškiemiškiai Karelijos upėse plukdydavo sielius. „Į Ka­reliją važiuodavo sezonais. Va­žiuodavo Jackevičiai… Šeimos tėvai mirė palikdami našlaičiais aštuonis vaikus. Važiuodavo ne tik ten, bet ir į Rusijos gilu­mą. Vienas jų kaip išvyko, taip ir šiandien tebegyvena – ten bai­gė mokslus, sukūrė šeimą. Dar važiuodavo Sirgedos… Jų šei­mos narys Karelijoje dingo be žinios“, – sakė V. L. Maniušienė. Ji spėliojo, kad dirbdamas prie vandens vyras galėjo nuskęsti. Pašnekovė pridūrė, kad ir pati su vyru vyko į Rusiją, į Irkustko sritį, uždarbiauti. Neseniai kar­tu apsigyvenusi jauna šeima va­žiavo rinkti medžių sakų, kaip šių apylinkių gyventojai vadina – smalos. Į tolimą kelionę mo­teris išvažiavo nežinodama, kad laukiasi kūdikio. Ji sakė, kad at­ėjus laikui gimdyti į namus Ru­sijoje buvo pakviesta pribuvėja. Taip pasaulį išvydo jos pirmoji dukra Rita Ragaišienė – išvyko dviese, grįžo trise. Moteris užau­go ir tapo mokytoja.

„Kai tik iš Mineiškiemio, tai geras žmogus“

Moteris spėjo, kad jos pažinti senieji Mineiškiemio gyventojai mokslus buvo baigę dar spaudos draudimo laikotarpiu, kai vaikai mokydavosi rusų kalba: „Buvo toks Ringelevičius. Parduotuvė­je jis garsiai skaičiuodavo rusiš­kai, nes taip mokėjo – taip buvo išmokytas.“ Pašnekovė prisimi­nė dar vieną kaimyną, kuris jai sakydavo: „Kai tik iš Mineiškie­mio, tai geras žmogus…“ Ji ban­dydavo gintis, kad yra kilusi vi­sai ne iš Mineiškiemio – gimė gretimo Ignalinos rajono Guba­vos kaime netoli Salako, tačiau kalbintojas tikindavo, kad tai vi­sai nebesvarbu – ji jau iš Mineiš­kiemio ir yra sava.

Anot pašnekovės, jeigu ne okupacijos, svetimos kalbos primetimas, darbščių bei išsi­lavinusių gyventojų tremtys, žiaurūs svetimšalių priespaudai besipriešinusių žmonių nužu­dymai, žydų tautos genocidas, Lietuva būtų augusi ir klestė­jusi. V. L. Maniušienė sakė, kad jos vaikystę lydėjusį poka­rio laikotarpį atsimena labai ge­rai, nors rūpestingi artimieji nuo žiaurių vaizdų, tokių kaip Sala­ko aikštėje numesti ir išniekinti partizanų kūnai, mažą mergaitę sugebėjo apsaugoti.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas