Fotografijos ir tapybos paroda, šios vasaros pradžioje atidaryta Dusetų dailės galerijoje – išskirtinė. Joje darniai dera nespalvota klasikinė fotografija ir tapyba. Kitaip ir būti negali, nes parodos autoriai – tėvas ir sūnus – Genadijus ir Aurelijus Kovaliovai. Jau pats žodžių sąskambis nuteikia nostalgiškai, skamba šiltai ir jautriai, vaizduotėje iškyla praeitis visais savo pavidalais – su žmonėmis ir gamta. Dusetų fotomenininko Genadijaus Kovaliovo kūryba – visų pirma apie žmones.

Pamokos su Maestro

G. Kovaliovas, kaip ir jo sūnus, gimė Dusetose, tik kur kas anksčiau – 1950 m. Fotografuoja nuo devynerių metų – „užsikabino“ pamatęs fotografuojantį kaimyną Vladą Atkočiūną. Pirmasis fotoaparatas buvo paprastutė „Smena“, o kol neturėjo didintuvo, jį atstodavo saulės šviesa… Vėliau technika ir priemonės tobulėjo, augo noras padaryti kuo įdomesnes nuotraukas. Sulaukęs trylikos, jaunasis fotografas išvažiavo mokytis į Kauną, kur 1973 m. baigė Kauno Stepo Žuko technikumą ir įgijo dailininko–apipavidalintojo specialybę. Ten su fotografija, kaip meno rūšimi, jį supažindino garsus Lietuvoje ir užsienyje fotografas Povilas Karpavičius, gimęs 1901 m. Tbilisyje, o nuo 1921 m. gyvenęs ir mokęsis Zarasuose. P. Karpavičius – fotografijos technikų specialistas, vienas iš pirmųjų spalvotosios fotografijos meistrų Lietuvoje, lietuviškų fotografijos vadovėlių autorius ir pedagogas. Pasak G. Kovaliovo, Maestro pamokos jaunam vaikinukui buvo neįkainojamos. Grįžęs į Dusetas, vaikinas kurį laiką dirbo ir fotografijos studijoje, ir dailininku–apipavidalintoju Sartų žirgyne, o nuo 1974 iki 2014 metų Dusetų Kazimiero Būgos vidurinėje mokykloje (dabar Dusetų Kazimiero Būgos gimnazija) technologijų mokytoju. 1986 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija). Kursinis ir diplominis darbai buvo atlikti fotografijos srityje, vadovaujant profesoriui Vytautui Kaušiniui.

Apie kūrybą pasakoja fotografija

Daugybę metų Genadijus buvo Dusetų istorijos metraštininkas – šventės, vestuvės, laidotuvės – visi svarbiausi miestelio įvykiai buvo įamžinti fotojuostelėse. Pats jas ryškindavo ir spausdindavo tamsiame kambarėlyje, buvo tobulai įvaldęs tą magišką procesą. Turbūt kiekvienoje dusetiškių šeimoje atrastume Genadijaus darytų nuotraukų. Nemaža dalis tais laikais užfiksuotų akimirkų, daugiausiai gamtos tema, tebekeliauja po parodas, dalis – dar laukia savo eilės. Tokios, sulaukusios dienos šviesos akimirkos iš šeimos archyvo, ir buvo pateiktos parodoje (trečioje asmeninėje parodoje Dusetų dailės galerijoje). Į nuotraukas buvo galima žiūrėti ilgai, tyrinėjant tų laikų kasdienybę, kuri buvo paprasta, be įmantrumų. Žmonės buvo nuoširdūs, atviri ir kažkuo labai savi, atpažįstami – senelis, nešantis su naščiais vandenį iš šulinio ar vagojantis žemę su arkliuku, močiutės skvarbus žvilgsnis, taip lengvai įveikiantis mus skiriančius daugiau nei keturis dešimtmečius… Daugumoje nuotraukų – Genadijaus ir Mildos Kovaliovų vaikai. Vienose – dar smalsūs kūdikiai, kitose – jau žaidžiantys savo berniukiškus žaidimus, dar kitose – palengva tolstantys savo likimo keliais paaugliai… Visose nuotraukose akivaizdžiai stiprūs ryšiai – tarp kartų, tarp tėvų ir vaikų, tarp vidinio ir išorinio pasaulio.

Nuotraukos, nors ir vaizduojančios paprastus dalykus, labai profesionalios. Jose puikiai suvaldyta šviesa, kompozicija, pagautos giliausios emocijos – tikros, nuoširdžios, kaip ir pats autorius. Jis nemėgsta pasakoti apie savo kūrybą – tai palieka pačiai fotografijai – ir tiesiog sako: „Man patiko fotografuoti ir fotografavau. Negalvojau, kad darau nuotraukas parodai.“

Geriausia kūrėja yra gamta

Ypatinga vieta Genadijaus kūryboje skirta peizažui. Daugiausiai – tai grafiški žolės, ledo vaizdai, juodi medžių ažūrai baltame sniege. Su tomis, jau klasika tapusiomis nuotraukomis, fotomenininkas dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje, kurias rengia Dusetų dailės galerija ir gamtos fotografų klubas „Žalias skėtis“.

Atėjus skaitmeninių technologijų amžiui, Genadijus uždarė tamsaus kambarėlio duris, ant lentynos padėjo daug metų visur lydėjusią plataus formato kamerą. Nors vaikai padovanojo šiuolaikinį fotoaparatą, retai paima jį į rankas – neprilipo, negyva jam pasirodė kompiuterinė fotografija. Sako, kad dabar labiau patinka fotografuoti akimis, kad pati geriausia kūrėja yra gamta, o pačios įdomiausios parodos ir vyksta joje. Lyg tų žodžių patvirtinimas – abiejų su žmona išpuoselėta namų aplinka, kurioje visą vasarą žydi gėlės. Meilė gamtai stipri šioje šeimoje – čia net ir ne vietoje išdygusią žolelę gailima išrauti, nuo kelio surankiojamos sraigės, kad kas neužliptų, visą žiemą kiemas pilnas lesinamų laukinių paukščių. Net ir stirnos naktimis drąsiai vaikšto po langais, užkandžiaudamos gėlėmis bei daržo gėrybėmis, tad teko nuo jų apsitverti vytelių tvora. Genadijus ir Milda Kovaliovai daug keliauja, tačiau iš kelionių parsiveža vos vieną kitą kadrą. Milda juokiasi, kad ir tie tik jos dėka būna „nuspausti“ – rūpi įdomesnes vietas vaikams parodyti, nes abu sūnūs su savo šeimomis irgi aistringi keliautojai. Ir fotografuoti mėgstantys. Ypač jaunėlis Irmantas, gyvenantis Šiauliuose. Baigęs Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą, jis pasirinko ne menininko ir ne pedagogo kelią, tačiau pastaruoju metu aktyviai fotografuoja, tad visai gali būti, jog sulauksime ir jo parodų Dusetose. Genadijus džiaugiasi sūnų, vaikaičių meniniais gabumais , prisimena, kad ir jo paties tėtis mėgo piešti, tapyti peizažus. Viena iš Genadijaus seserų taip pat kuria, o jos anūkas – jaunas, daug žadantis muzikantas. Tad kaip čia neprisiminti posakio: „Obuolys nuo obels netoli rieda…“

Gerbiamas Genadijau, kas Jums yra fotografija?

Fotografija yra menas, tačiau kai fotografuoju apie meną niekuomet negalvoju. Viskas išeina savaime. Darau tai, kas man patinka, o kiti pasižiūrėję visa tai įvertina ir supranta kaip meną. O man tai tiesiog gražu ir tiek…

Ar prisimenate savo pirmąsias nuotraukas?

Pirmasis mano fotoaparatas buvo paprastutė „Smena“, o kol neturėjau didintuvo, jį atstodavo saulės šviesa. Vonelėje išryškindavau juostelę, išnešdavau į lauką – štai tokiomis priemonėmis teko dirbti. O nuotraukų siužetas buvo labai primityvus – fotografavau tai, ką pamatydavau pro duris ir langą ar gamtoje. Tuomet man buvo gal kokie 6–7 metai. Tačiau tos pirmosios nuotraukos neišliko iki šių dienų. Prisimenu pirmąją savo fotografijų parodą Sartų kino teatre. Tuomet gal manęs paprašė, o gal ir pats pasisiūliau surengti savo fotografijų parodą, o nuotraukos su gamtos motyvais buvo sukabintos fojė. Prieš ruošdamasis parodai jas kruopščiai suklijavau ant kartono, surašiau pavadinimus. Šiek tiek vėliau fotografiją padėjau į šoną, ją buvau kažkiek primiršęs. Galbūt tam trukdė mokslai, armija…

Ar tiesa, kad atsiradus spalvotai fotografijai Jūs vistiek išlikote ištikimas nespalvotai?

Man nespalvotos nuotraukos yra tikresnės, meniškesnės. Fotografuojant gamtos reiškinius ar detales daug svarbiau linijų, dėmių komponavimas nei spalvos.

Parengė Lina Narčienė