Dusetų gamtos grožis atgimsta V. Visockienės kūryboje

Pernai lapkritį išleistas neįprastas poezijos ir fotografijos albumas „Sartų haiku“ (autoriai Vilija Visockienė ir Genadijus Kovaliovas). Dėl atnaujinto karantino nuotraukų paroda ir albumo pristatymas su skaitymais vyko lauko sąlygomis Pačiaunės kaime netoli Sartų ežero. Šiuo metu paroda eksponuojama Rokiškio J. Keliuočio viešosios bibliotekos languose ir matoma iš aikštės, vėliau, tikėtina, panašiu būdu keliaus po kitas Aukštaitijos bibliotekas. O štai apie Sartų pakrantėje užgimstančius trieilius ir kitokius kūrybinius pramanus kalbėjomės su Dusetose gyvenančia poete, fotografe, dailininke Vilija Visockiene.

Praėjusių metų lapkričio pabaigoje išleistas albumas „Sartų haiku“. Tai Tavo ir dusetiškio fotomenininko Genadijaus Kovaliovo „kentauras“ – Tavo poezija ir Genadijaus nuotraukos. Kaip gimė ši idėja? Ar dirbote kartu, derinotės vienas prie kito, ar kūriniai jau buvo sukurti anksčiau?

Idėja gimė asociacijos „Dusetų kultūros fondas“ steigėjams Linai ir Gintautui Kažemėkams. Mums su Genadijumi tai buvo netikėtas pasiūlymas. Daug nesvarstę, sutikome, nes žinome – ko šie žmonės besiima, viską padarys puikiai. Taip ir buvo. Visą „juodą“ darbą nudirbo albumo sudarytojai, mums tereikėjo atrinkti nuotraukas ir tekstus. Specialiai nieko nekūrėme, tarpusavyje nederinome. Buvo labai smalsu laukti rezultato, ir jis tikrai nenuvylė. Skaitytojų, atrodo, taip pat.

Kodėl haiku? Kuo Tau artimas šis žanras? Ar seniai/daug šiuo stiliumi rašai? Ar domėjaisi, mokeisi specialiai, ar haiku tiesiog patys „ateina“?

Eilėraščius pradėjau rašyti jaunystėje, buvo metas, kai jie „liejosi“ laisvai, pilnus sąsiuvinius prirašiau. Bet nelaikau tai rimta poezija, gal vienas kitas tik įdomesnis. Turbūt ir mano pačios amžius, ir mūsų laikmetis lemia, kad norisi vis mažiau daugžodžiavimo, vis daugiau iškalbingų pauzių ir tylos, tad haiku tam idealiai tinka. Šio žanro taisykles žinau, bet nesistengiu griežtai jų laikytis, tad tai nėra klasikiniai haiku, labiau trieiliai. Ateina jie įvairiai – kartais savaime išnyra, kartais tai būna tiesiog žaidimas žodžiais, pvz., važiuojant autobusu, kai nėra kuo labai užsiimti. Nesusipažinę su šiuo žanru dažnai galvoja, kad sukurti tris nerimuotas eilutes labai paprasta, tačiau iš tiesų – sudėtinga. Ir kuo giliau į tai lendi, tuo sunkiau besirašo. Čia kaip su piešimu – vaikai paišo lengvai, nerūpestingai, o kai tik sužino „kaip reikia“ – visa laisvė ir kūrybos malonumas dingsta.

Tavo haiku ir „gamtiniai“, bet tuo pačiu tas gamtos pasaulis lyg persipynęs su žmogaus būtimi – čia ir senis prie apmūsijusio lango, ir gumbuoti pirštai, vartantys sėklų pakučius, ir homo ludens „inkiliukas“… Įdomu, ar tie vaizdiniai Tavo pamatyti, „nufotografuoti“ kūrėjos akimis, ar… susapnuoti, išgalvoti?

Haiku – lyg momentinė fotografija, tad dar ir tuo jie mane, fotografę, žavi. Pastebėjau tokį sutapimą – kaip fotografijoj nutolau nuo savo kažkada mylimiausio žanro – fotomanipuliacijų, taip ir rašydama haiku tolstu nuo išgalvotų vaizdinių. Ir kuo toliau, tuo labiau „kabina“ tai, kas yra šalia, kas pajuntama visais pojūčiais, kas tikra. Realybėje yra tiek magiško realizmo, kad oho!

Albume haiku išversti ir į japonų kalbą (vertėja Aya Kimura). Ar teko darbuotis kartu su vertėja, ar jai kilo neaiškumų, klausimų?

Visuomet labai žavėjo, traukė Japonija, jos kultūra, gamta. Dabar jau suprantu, kad tai tebuvo poetinis įsivaizdavimas, jog ten geriau nei pas mus (tikrai ne, manau), tačiau domėjimasis neišnyko. Žinia, kad mano parašyti žodžiai bus užrašyti japoniškai, nuskambėjo lyg kokia Rytų šalių pasaka.

Konsultacijų nereikėjo, Aya Kimura puikiai susitvarkė su manaisiais trieiliais. Prisipažinsiu, taip ir neišdrįsau jos, kaip japonės, paklausti, ką mano apie šiuos mano lietuviškus bandymus priartėti prie haiku žanro.

Gyveni Dusetose, ant Sartų kranto. Kas Tau yra Sartai? Ežeras, draugas, mitinis gyvūnas?… Albume pavaizduotas Sartų kranto linijos kontūras – tarsi žmogus – ar ežerą tokį ir Tu regi?

Labai tiksliai Sartus apibūdinai. Augusi Šakių rajone, kur nėra nė vieno (!) natūralios kilmės ežero, dabar turiu laimę gyventi prie didžiausių Lietuvos ežerų. Aštuoniolika metų praleista Salake prie Luodžio ežero, aštuoni – Dusetose prie Sartų. Ežeras dabar visai pašonėje – tereikia per kelią pereiti. Tad visais metų laikais vaikštau su šunimis ir fotoaparatu jo pakrante. Kiek čia visko kasdien nutinka, keičiasi, stebina – daug galima būtų prirašyti. Gaila, šiltėjant klimatui, jau nebebūna to skaidraus ledo, po kuriuo matydavosi plaukiojančios žuvys arba įšalusios „rožės“ iš susisukusių karklų lapų. Bet šiemet visus, net miesto senbuvius, stebina gulbių antplūdis – vienu metu čia jų buvo apsistoję virš 70! O kur dar antys, nendrinės vištelės – didžiulė paukščių kolonija susidarė.

Džiugu, kad Sartai išlaiko savo laukinį grožį, kad pakrantė nepaversta veja, nepadengta asfaltu. Aišku, kai kas to norėtų, tačiau tuomet nebeliktų ežero dvasios. Nendrių sąvašynai, pilni žuvų ir perinčių paukščių, plaukiojančios salos, rūkai, kuriuose nardo baltieji garniai ar girdisi Sartų žirgyno žemaitukų žvengimas – ar gali kas būti tobuliau?

Sartų ežero forma iš tiesų primena bėgantį daugiarankį daugiakojį žmogų. Tokį esu pavaizdavusi ir popieriaus karpinyje. Buvau sumaniusi sukurti didelį karpinių ciklą apie ežerus, kaip apie mitines būtybes. Kol kas iškarpiau tik penkis. Žinant, kad vien Zarasų rajone jų virš 300, yra ką veikt!

Girdėjau sakant, kad Sartų skleidžiama aura skatina čia gyvenančių žmonių kūrybiškumą, sielos polėkį. Ežeras negaili dovanų, jei sugebi jas pamatyti, pajusti – vis randu kažką, kas verčia susimastyti, arba sukelia džiugesį, nuostabą…

Sartų bangos

smėlyje išryškėja

haiku vilijai

Į Dusetas atvykai gyventi 2013 metais. Ar lengvai įaugai į Sartų pakrantę? Kuo Tave žavi Dusetų miestelis, jo žmonės, apylinkių gamta? Ar daug vaikštai, stebi? Kiek Tavo kūrybą veikia tikras kraštovaizdis, kiek vidinis?

Dusetos žinomos kaip vieta, kur didžiausia menininkų koncentracija šalyje, atsižvelgiant į gyventojų skaičių. Tad nieko keisto, kad ši vieta labai traukė, ir kai tik pasitaikė proga – nedvejodama ja pasinaudojau. Aišku, be dusetiškių draugų pagalbos nebūčiau galėjusi to padaryti ir esu jiems už tai ypatingai dėkinga. Dabar čia turiu visas sąlygas reikštis kaip menininkė. Dirbu Kultūros centre Dusetų dailės galerijoje, rašau „Dusetų“ laikraščiui, esu apsupta nuostabių žmonių. Ko daugiau bereikia? Tik sveikatos ir laiko, kurio nuolat stinga sumanymams įgyvendinti.

Dusetų apylinkės – ne tik gražus Sėlių kraštas, išauginęs daugybę žymių žmonių, bet ir turtingas savo istorija. Po kruopelę rankioju ją iš senų fotografijų, žmonių pasakojimų. Nesu istorikė, tad tos mano surenkamos žinios padrikos, nesusistemintos, tačiau man labai įdomios. Privalome žinoti, kas buvo iki mūsų.

Tave pirmiausia žinome kaip vaizdų menininkę – fotografuoji, filmuoji, darai cianotipijas, karpai, iliustruoji knygas. Kas Tau yra šie menai: saviraiškos būdas, būtinybė, vaistas? Kas maitina tavo kūrybos versmes?

Vaikštau, važinėju dviračiu po apylinkes ir visu kūnu bei visa siela geriu dangų, kalnelius, slėnius, ežerus, miškus ir visu tuo dalinuosi savo kūryboje. Kai girdžiu pagyras, nesuprantu, kaip tai susiję su manimi. Tam tikrus gebėjimus, kai gimiau, gavau iš Ten. Aš tik neleidau jiems sunykti. Kūrybos ugnis žmonėms yra duota kaip išsigelbėjimas ir kurie ją kursto – tai būna ir pamaitinti, ir pagydyti. Visai nesvarbu, kokia ta kūrybos sritis, juk viskas yra kūryba, kas neveda į griovimą, aklą naikinimą.

Žinau, kad esi sukūrusi kelias vienetines knygas („Sapnai“, „Tylios istorijos“, „Nuogastys“, „Gėlių portretai“…), kuriose sujungti Tavo tekstai su vaizdais. Ar nemanai, kad šios knygos vertos platesnės auditorijos, didesnių tiražų?

Jei atsirastų reali galimybė, kodėl ne. Bet neieškau būdų, kaip tai padaryti, palieku savieigai. Bus lemta – džiaugsiuosi, jei ne – prisidėsiu prie medžių išsaugojimo, nes ir taip per daug knygų išleidžiama.

Namų bibliotekoje jau yra eilutė knygų, kuriose – mano iliustracijos, fotografijos. Viena jų – „Vaikiškos istorijos“, kurią iliustravau nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Buvo smagus iššūkis! O dabar prie tos mažos, bet man labai brangios knygelės prigludo didelio formato prašmatnus albumas „Sartų haiku“. Svajonės pildosi, kai to mažiausiai lauki.

Kaip nusakytum savo bičiulystę su albumo fotografu Genadijumi Kovaliovu? Ar manai, kad jaučiate, vertinate tuos pačius dalykus? Gal į „fotomedžiokles“ išsiruošiate kartu? Kaip vertinate vienas kito kūrybą?

Genadijus sako, kad fotografija jam jau praeitis ir dabar jis tik grožisi nuolat besikeičiančiomis gamtos parodomis. Gaila, aišku. Kita vertus, puikiai jį suprantu. Juk nežinia, kada išauš ta diena, kai ir aš visą savo fototechniką uždarysiu į „čemodaną“. Viskam yra pradžia ir pabaiga, ir jeigu dingsta azartas, ar verta kamuotis, stengtis kažką kažkam įrodinėti. Genadijus per ilgus kūrybos metus sukaupė didžiulį ir vertingą portretų, gamtos, architektūros nuotraukų aukso fondą, iš kurio dar ne viskas „išžvejota“.

Kadangi Genadijus dirbo dailės ir technologijų mokytoju, kažkada galėjau būti jo klasėje, tačiau prasilenkėme erdvėje. Tad dabar iš jo mokausi ne tiek kūrybinių paslapčių (nors ir čia sulaukiu vertingų patarimų), kiek gyvenimo išminties. Mūsų požiūris į daugelį dalykų, taip pat ir į kūrybą, yra labai panašus, tad gal dar ir todėl Lina ir Gintautas Kažemėkai knygai apie Sartus pasirinko būtent mus. Man tai didelė garbė.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas