Spalio 6 d. Utenos miesto Utenio aikštėje buvo uždegta šimtas žvakučių, skirtų pagerbti organų donorus. Asociacijos „Gyvastis“, atstovaujančios negalią turinčius priešdializinius ir dializuojamuosius neįgaliuosius iniciatyva, žvakutės tądien degė 53 – iuose šalies miestuose. Tokiu būdu žmonės skatinami būti pilietiškais ir pasiryžti po mirties tinkamai funkcionuojančius organus padovanoti tiems, kam jie gali išgelbėti gyvybę. Utenoje iniciatyvą rėmė Utenos rajono savivaldybės sveikatos biuras. „Utenos diena“ kalbėjosi su kepenų transplantaciją išgyvenusia Toma.
Transplantaciją patyrusi jauna moteris pasakojo, kad ją liga užklupo netikėtai – pradėjus lauktis. „Pastojau. Nėštumas buvo sklandus, žinoma, pirmaisiais mėnesiais pykindavo. O nuo ketvirto nėštumo mėnesio daugiau pakalbėjus imdavau dusti taip, lyg būčiau užkopusi į kalną. Prasidėjo skausmai krūtinkaulio srityje, pasidarė faktiškai neįmanoma žiovauti, tapo skausminga giliai kvėpuoti, tačiau visus simptomus nurašėme nėštumui. Po gimdymo man įtarė preeklampsiją (Preeklampsija – tai būklė iki eklampsijos, kuriai būdingas aukštas arterinis kraujospūdis, pabrinkimai ir baltymas šlapime (proteinurija) – aut. past). Tik tada, kai man buvo atlikta daugiau tyrimų, paaiškėjo, kad mano kepenys yra užsitrombavusios. Taip gali nutikti dėl genetinių priežasčių, galėjo turėti įtakos ir nėštumas – kol kas dar nėra aišku, nes mano kepenys vis dar yra tiriamos laboratorijoje“, – sakė „Utenos dienos“ kalbinta Toma.
Paklausus, kiek laiko moteriai teko gyventi, žinant apie savo pavojingą būklę, ir kaip pavyko išnešioti kūdikį, pašnekovė sakė, kad kepenų donoro teko laukti tris savaites, o naujagimis iškart buvo paguldytas į reanimaciją. „Vaikas po gimimo keturias ar penkias dienas gulėjo vienoje reanimacijoje, vėliau buvo perkeltas į kitą reanimaciją. Buvo įvairių įtarimų – manyta, kad nuolatos su savimi gali tekti turėti deguonies aparatą. Buvo silpnesnė ir vaikelio širdutė, bet šiandien jis yra visiškai sveikas – viskas susitvarkė. Aš kepenų donoro laukiau maždaug tris savaites. Tą laiką pamenu sunkiai, nes mano kepenys visai nefunkcionavo, gamindamos medžiagą, kuri nuodijo mano smegenis, ir tuo metu buvau labai neadekvatus žmogus. Naktys buvo labai sunkios – pusės jų net nepamenu. Jutau labai didelius skausmus – gaudavau didelius morfino kiekius, gydytojai darė begalę tyrimų. Na, ir po nepilnų trijų savaičių sulaukiau kepenų donoro, – toliau guodėsi pašnekovė. – Man buvo persodintos kepenys žmogaus, kurio kraujo grupė nesutampa su manąja. Dėl šios priežasties kyla didesnė organo atmetimo rizika ir gijimas yra šiek tiek sudėtingesnis, bet aš manau, kad pasveikau pakankamai greitai – praėjus trims savaitėms po kepenų persodinimo mane išleido namo“.
Paklausta, kaip pasikeitė kasdienė rutina po šio gyvenimo išbandymo, Toma atsakė, kad nuo šiol jai teks priverstinai slopinti savo imunitetą. „Visą likusį gyvenimą turėsiu gerti imunosupresantus – tai tokie vaistai, kurie silpnina imunitetą. To reikia tam, kad imunitetas nekovotų su svetimkūniu. Žinoma, turiu daug labiau saugotis peršalimo ir kitų lengvai užkrečiamų ligų. Medicininė kaukė – mano draugė. Taip pat privalau maitintis tik neriebiu maistu, visai negaliu vartoti alkoholinių gėrimų. Kitaip tariant, tiesiog turiu vadovautis sveikos mitybos pagrindais“, – sakė 31-erių Toma.
Prakalbus apie ją ir jos artimuosius užplūdusias emocijas sužinojus, kad teks persodinti kepenis, Toma tvirtino, kad puikiai pamena momentą, kuomet jai buvo pranešta skaudi žinia. „Patyriau labai didelį šoką. Visada galvojau, kad jeigu man kažkas nutiktų, artimieji mano organus galėtų paaukoti tiems, kam jų labai reikia, tačiau rimtai apsvarsčiusi to niekada nebuvau. Žinią, kad man pačiai reikės donoro, buvo labai sunku suvokti. Gydytojui sakydavau, kad aš išeisiu su savomis kepenimis – buvome net susilažinę (šyptelėjo). Vėliau supratau, kad jei mano kepenys atsistatytų, tektų gyventi nuolatinėje baimėje“, – pasakojo Toma, pastebėjusi, kad jos šeimai buvo daug sunkiau, negu jai pačiai, nes jiems kasdien reikėjo važinėti į ligoninę.
„Aš labai pasitikėjau gydytojais. Galėjau ramiai sveikti, laukti donoro, o ligoninės personalas manimi labai rūpinosi. Iki šiol gydytojais labai pasitikiu ir darau viską, ką jie man nurodo. Man pasakė, kad viskas bus gerai. Tai reiškia, taip ir bus“, – Toma teigiamai atsiliepė apie Vilniaus universiteto ligoninės Santarų klinikas.
„Labiau pradedi vertinti gyvenimą. Šiuo metu geriu, man rodos, po šešiolika tablečių per dieną. Iki šiol negaliu kilnoti savo vaiko, nes esu po operacijos. Labiau mano dienotvarkę ir požiūrį pakeitė vaiko gimimas – juk jis man šiuo metu yra pats svarbiausias. Iš tikrųjų jaučiuosi pakankamai gerai. Galvojau, kad visas likęs gyvenimas bus sudėtingesnis, tačiau gydytojai sakė: „Baik tu – galėsi daryti daug ką, tik reikės truputį labiau pasisaugoti.“ Alkoholio aš ir taip nevartojau – man jis nėra būtinas. Na, bet kai negalima, tada norėtųsi išgerti šampano“, – apie naują dienotvarkę pasakojo pozityviai nusiteikusi Toma.
„Donoro galėjau ir nesulaukti. Kakle turėjau dializinį kateterį, bet mano kepenys visai nefunkcionavo. Kiek žinau, jeigu mano būklė būtų tapusi kritine, mane būtų prijungę prie gyvybę palaikančių aparatų“, – prakalbus apie vykdomas kepenų dializes, toliau pasakojo Toma.
Reikiamu laiku sulaukusi kepenų donoro, Toma tokio paties likimo žmonėms linki stiprybės. „Iki šiol neįsivaizduoju, kaip žmogus turėtų reaguoti į prašymą paaukoti organus, nes tai – sudėtinga ir jautru. Galbūt reikėtų save pastatyti į laukiančiųjų vietą ir suprasti, kad artimojo išėjimas gali išgelbėti net ne vieną gyvybę – mirusiojo organai ir toliau gyvuos. Nesusidūrusiam su tuo yra labai sunku suvokti situacijos rimtumą“, – įsitikinusi pašnekovė.
Prakalbus apie ligoninės personalą, Toma neslėpė džiaugsmo, kad pateko į itin kompetetingų ir supratingų profesionalų rankas: „Gydytojai ir buvo tais psichologais, kurie ateidavo pas mane prie lovos ir kalbėdavo ne apie ligą. Mane su visa lova iš reanimacijos buvo išvežę į lauką – su gydytojais tiesiog buvome ir kalbėjome apie orą. Ryte atnešdavo kavos puodelį. Reanimacijoje viena slaugytoja man net buvo sutvarkiusi antakius, išplaudavo galvą, supindavo plaukus – personalas buvo toks tobulas, kad aš nelabai turėjau kuo skųstis“.
Nacionalinio transplantacijos biuro prie Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis šiuo metu Utenoje iš viso organų transplantacijos laukia penki žmonės: du žmonės laukia širdies transplantacijos ir po vieną – inkstų, kepenų bei plaučių. Visi – norintys ir jaučiantys pareigą po mirties paaukoti donorystei tinkamus organus – kviečiami įsigyti donoro kortelę, kuri gaunama užpildžius asmens sutikimą, kad jo audiniai, organai po mirties būtų paimti ir atiduoti transplantuoti. Tai galima padaryti kreipiantis į bet kurią sveikatos priežiūros įstaigą, Nacionaliniame transplantacijos biure prie Sveikatos apsaugos ministerijos, kreipiantis į švietimo, farmacijos ir kitas įstaigas, kuriose patvirtintos pareigybės, reikalaujančios biomedicinos mokslų srities, medicinos, farmacijos, visuomenės sveikatos krypties išsilavinimo, arba jungiantis per specialią interneto prieigą, identifikavus savo asmens duomenis.