Daiva Pečionė: „Man patinka apsiriboti mažais dalykais“

„Utenos diena“ tęsia straipsnių ciklą „Politikas iš arti“, suteikiantį skaitytojams galimybę iš arčiau susipažinti su Utenos rajono savivaldybės tarybos nariais. Atskleidžiame nematomą politikų pusę: kaip pasikeičia jų gyvenimas po darbo grįžus į namus, kokių jie turi pomėgių ir pan. Šį kartą kalbinome Utenos rajono savivaldybės tarybos na­rę bei Utenos pirminės sveikatos priežiūros centro komunikacijos specialistę Daivą Pečionę.

Nuo žurnalistikos iki politikos

D. Pečionė gimė ir augo Utenoje, tačiau, kai ji mokėsi devintoje klasėje, šeima persikraustė į Svėdasus (Anykščių r.), tad paskutines vidurinio mokslo klases uteniškė baigė šio miestelio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijoje. Pašnekovė pasakojo, kad tęsti mokslus išvyko į sostinę. Kaip ir svajojo, įstojo į žurnalistiką. Deja, patekti į valstybės finansuojamą vietą neužteko balų, o mokėti už mokslą nebuvo galimybių. Mergina pasirinko lituanistikos studijas tuomečiame Vilniaus pedagoginiame universitete. „Vaikystėje labai mėgau rašyti, dalyvaudavau įvairiuose literatūriniuose konkursuose. Lietuvių kalba gana gerai sekėsi, todėl mokytoja dvyliktoje klasėse skatino rinktis su šia kalba susijusias studijas“, – pasakojo pašnekovė. Po dviejų kursų D. Pečionė įsidarbino viename restoranų tinkle, ilgainiui tapo padalinio vadove. Moteris sakė, kad jai patiko ši darbo sritis, todėl universitete baigusi lituanistines studijas, ji įstojo į Vilniaus kolegiją – ten studijavo verslo vadybą. Tačiau tai nebuvo viskas – mokslus vainikavo politikos magistro studijos Mykolo Romerio universitete. „Visada buvau labai aktyvus, komunikabilus žmogus. Man patiko politika“, – sakė pašnekovė, kuri 2008–2009 metais įsiliejo į tuometę Liberalų partiją.

Namai – ten, kur širdis“

Pašnekovė atskleidė 12 metų dirbusi netoli Vilniaus, taip pat Dubingiuose (Molėtų r.). Minčių apsigyventi sostinėje nebuvo, juo labiau kad ir vyras buvo uteniškis, ir jos pačios šaknys šiame mieste. Tiesa, vienu metu, kai politinė karjera buvo gana stipriai įsisiūbavusi, būta svarstymų apsigyventi Vilniuje, tačiau jie taip ir netapo kūnu, o dabar, anot pašnekovės, ji patenkinta savo gyvenamąja vieta ir nesiruošia jos keisti. „Iš tiesų gyvenamoji vieta man – antroje vietoje, – prisipažino D. Pečionė. – Daug svarbiau, kaip joje jaučiuosi. Pagal posakį „Namai – ten, kur širdis“ savo gerbūvį žmogus gali susikurti bet kur.“

Vyriausias sūnus, kuriam dabar šešiolika, mamos džiaugsmui, taip pat linkęs į mokslus. Jis – itin aktyvus savo mokyklos bendruomenės narys, ir nors dar nežino, į kokius mokslus nerti, įgijęs vidurinį išsilavinimą, galvoja pagal mainų programas keletą metų pabuvoti užsienyje.

Naujas gyvenimo posūkis

Moteris pripažino, kad nors Utenoje po tam tikros pertraukos vėl gyvena nuo 2007–2008 metų, kiekvieną rytą, išvežusi vaikus į darželį, mokyklą, skubėdavo į darbą toli nuo gimtojo miesto. „Patekusi į Utenos rajono savivaldybės tarybą uždaviau sau tokius klausimus: „Kodėl man reikia plėšytis tarp dešimt sričių? Ko aš gyvenime noriu? Ką noriu pasiekti? Ar aš noriu pirmenybę teikti ramesniam, vietiniam darbui, šeimai?“ Visų darbų nenudirbsi, visko neaprėpsi. Juo labiau kad nuosavas verslas davė vaisių. Niekada nesiekiau sukurti kažkokį koncerną ar restoranų tinklą. Man patinka apsiriboti mažais, bet stabiliais dalykais. Veiklos pakeitimas leido suprasti, kas yra laikas. Kai išeini į darbą, kuris tęsiasi nuo 8 iki 17 valandos (kokio aš niekada neturėjau), pamatai, kas yra laisvi vakarai, savaitgaliai. Atsiranda atostogos“, – džiaugėsi pokyčiais pašnekovė. Kita vertus, trijų vaikų mama prabėgusių verslo metų nesigaili. Pasak D. Pečionės, tai buvo natūralus gyvenimo tarpsnis, kurį ji pasirinko pati ir iš kurio pasisėmė didelės patirties.

Nuo 2008 metų kavinių tinklą turėjusi D. Pečionė teigė, kad praėjusių metų pradžioje maitinimo įstaigų veiklą sukaustęs karantinas buvo natūrali 11 metų vystyto verslo pabaiga, sutapusi su kito gyvenimo puslapio atvertimu. „Tai posūkis į pirmąsias svajones. Bendrauju su žiniasklaida, personalu (vidinė komunikacija), rašau ir rengiu įvairius tekstus“, – kalbėjo moteris apie naująjį darbą.

Patinka būti mama

Paklausta, be ko negalėtų įsivaizduoti savo gyvenimo, D. Pečionė ilgai nedvejojo: „Be vaikų. Man jie – viskas. Esu ta mama-draugė, kuriai rūpi kiekviena vaikų veiklos akimirka. Nors ir dirbau ne Utenoje, stengdavausi juos nuvežti į darželį, mokyklą, paskui pasiimti. Padėdavau ruošti pamokas.“ Prarasti gyvenime taip pat labiausiai bijotų vaikus. Išskyrus juos, taip pat artimuosius, sveikatą, anot pašnekovės, viską galima įsigyti.

Moters vaikams yra 16, 10 ir penkeri metai. Anot pašnekovės, žiūrint moters akimis, atrodytų, kad nieko daugiau neveikta, tik auginti vaikai, tačiau iš tikrųjų padaryta tiek daug, jog dažnas D. Pečionės klausia, kaip jai tai pavyko. „Dariau taip, kaip mane vedė širdis. Visi vaikai planuoti, labai laukti. Man patinka būti mama, patinka su jais bendrauti, rūpintis. Matant augančius vaikus ir regint didėjančius jų emocinius poreikius, viena iš priežasčių baigti verslą buvo būtent noras daugiau laiko praleisti su jais“, – atviravo tarybos narė.

Fotografuoti reiškia kurti

Fotografijai neabejinga D. Pečionė sakė prieš dvejus metus baigusi profesionalius fotografijos kursus. Moteris teigė fotografavusi kelerias vestuves, krikštynas, tačiau šiuo verslo keliu nepatraukė, nes ją traukia meninė fotografija. Anot pašnekovės, ji susipažino su daug fotografų, dalyvavo keliose parodose, taip pat yra pozavusi kaip fotomodelis meninei fotografijai. „Kad gerai fotografuotum, turi žinoti, kaip jaučiasi tavo personažas. Tai nėra šventė, kur žmonės nori gražių nuotraukų. Tu kuri, esi kūrėjas. Gal todėl man nepatinka fotografuoti gamtą, man patinka kurti“, – kalbėjo pašnekovė. Moteris pasidžiaugė, kad pateko į ne vieną rimtą fotografijos albumą, o tai, anot jos, nemenkas įvertinimas. Ji taip pat yra surengusi savo fotografijos darbų parodą su kolegomis menininkais Raudondvaryje, Babtyno dvare. Fotografijų tema – „Riba“. Pašnekovė pridūrė, kad fotografija vienu metu buvo atgaiva nuo darbo, kasdienės rutinos. D. Pečionė pabrėžė, kad nuo mokyklos laikų joje gyvavusi meno gyslelė, kažkuriame gyvenimo etape išsiveržia į viršų.

Kalbinta moteris teigė, kad visada mėgo skaityti, tačiau jau nebeatsimena, kada skaitė grožinės literatūros kūrinį. Dabar jos ilgoje knygų lentynoje rikiuojasi beveik vien saviugdos knygos, mokančios atsisukti į save, taip pat leidiniai apie vaikų auklėjimą, įvairių kursų, seminarų, paskaitų medžiaga (gali būti įdomu – kursai moterims).

Jei verslas, tai visiškai kitoks

Kalbėdama apie neįgyvendintas svajones, D. Pečionė įvardijo profesionalias fotografijos studijas. Paklausta, ar atsiradus galimybei neiškeistų dabartinio darbo į fotografo veiklą, nedvejodama atsakė teigiamai. Tai būtų rato apsisukimas, t. y. grįžimas į verslą, tuo pačiu – atsigręžimas į save. Kita vertus, pašnekovė pabrėžė, kad ši verslo kryptis būtų gerokai kitokia – pataikavimą klientams pakeistų šeimininkavimas savo padėčiai. D. Pečionė tikino, kad gera nuo didelių renginių šurmulio (pašnekovė rūpindavosi įvairių švenčių svečių maitinimu) pereiti į tylą. Moteris prisipažino, kad dėl streso, prarasto laiko, kuris galėjo būti skirtas šeimai,

ji nesiryžtų grįžti į buvusį verslą, net jei tai ir garantuotų didelę sėkmę, nebekartotų praeito gyvenimo tarpsnio. „Daugelis svajonių, kurios buvo užsibrėžtos, įgyvendintos, o dabar manau, kad svajonės, siekiamybės ir tikslai formuojasi tolimesniam gyvenimo etapui“, – apie ateitį kalbėjo D. Pečionė.

D. Pečionės asmen. archyvo nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas