Pačioje Utenos širdyje, senamiestyje, kur anksčiau gyvenimus kūrė miesto žydai, gyvena ir kuria visiems puikiai žinomas tautodailininkas, medžio drožėjas Alvydas Seibutis. Iš šimtamečio namo langų žvelgia mediniai angelai, kuriuos laikas gerokai pakeitė: jie tapo gelsvi, apdulkėję, tačiau šeimininkui ypač brangūs. Autentiškumu dvelkia ir rūsys, kur įkurtos nedidelės A. Seibučio dirbtuvės. Anksčiau, dar prieškario metais, čia triūsė amatininkai – vilnos karšėjai ir skardininkai.
Praėjusių metų lapkritį atšventęs 60 metų jubiliejų medžio drožėjas teigė, kad stengiasi nesureikšminti jokių skaičių, neprisiminti datų ir kitų, jo manymu, nereikšmingų gyvenime dalykų. „Amžius ir metai man nieko nereiškia. Tik skaičius. Tačiau sveikata jau nebe ta. Juk dirbti reikia su įrankiais, o rūsyje – didžiulė drėgmė. Neretai užsukę į svečius draugai sako, kad karštą vasarą čia – tikra atgaiva. O aš jiems pasiūlau padirbėti bent vieną dieną“, – lipdamas siaurais iš rūsio į namo viršų vedančiais laiptukais sakė pašnekovas. Jis guodėsi, kad nuo šių laiptų sykį buvo nukritęs į rūsį: tąkart nuo didesnių traumų apsaugojo stora striukė.
Gimęs ir iki trečios klasės augęs Užpaliuose, A. Seibutis kartu su tėvais persikėlė į Uteną, mat tėtis dirbo autobuso vairuotoju, o motina mokytojavo. Miestą pasirinkusi šeima persikraustė į namą Rinkos aikštėje. Jame iki tragiškos lemties gyveno žydai, todėl dabartinis šio namo gyventojas randa daug žydiškų akcentų: sienų, kurių storis siekia 73 cm, kampai kitokie nei lietuviškų namų, rūsyje už duonkepio buvo niša su lentynomis, kuriose buvo laikomas samagonas, taip pat sename name jau užmūrytos durys, kurios, matyt, turėjo visai kitą paskirtį. Po namu esančiame rūsyje įrengtose dirbtuvėse daugiausia laiko praleidžiantis menininkas džiaugėsi, jog nepaisant to, kad vėsoka ir drėgna, čia gera aura meno dirbiniams gimti. Gal todėl ir anksčiau čia virė darbas, amatai, mat dar iki karo senuose žydų namuose, kaip manoma, buvo įsikūrusi vilnos karšykla ir skardininkai. Grindyse esantis didžiulis varžtas rodo, kad ant jo buvo pritvirtintas volas vilnoms karšti. Kitoje šio namo, priklausančio jo tetai, pusėje buvo žydų sandėliai arba malūnas.
Po tarybinės armijos į gimtąjį miestą sugrįžęs uteniškis vedė ir kurį laiką gyveno Dauniškio bei Krašuonos mikrorajonuose, tačiau jau gerą dešimtmetį vėl savo gyvenimą kuria tėvų namuose.
Trauką medžio drožybai A. Seibutis pajuto dar jaunystės metais. Įstojęs į tuometį Stepo Žuko dailės technikumą sėmėsi ne tik teorinių, bet ir praktinių žinių. „Kiti studentai po paskaitų skubėdavo nusipirkti alaus ar į kino teatrą, o aš grįždavęs į namus imdavau drožti. Bendrabutyje buvo baisiai šalta – stiklainyje vanduo sušaldavo. Negalėdavau paimti pieštuko į rankas, tad nuėjęs pakišdavau rankas po karštu vandeniu. Sušildavo bent trumpam. Tada vėl galėdavau imtis darbo. Tačiau net tokios sąlygos neatbaidė nuo mėgiamos veiklos“, – pasakojo medžio drožėjas, atnešęs vieną iš pirmųjų savo darbų – ant durų pakabintą medinį velniuką. Paprastoje medžio kaladėlėje – pačios įvairiausios pasakojimų istorijos – nuo sakralaus meno iki lengvos erotikos.
Menininkas pasakojo, kad jis savo rankomis yra nudrožęs ir aukštus kryžius, koplytstulpius, tad nuo ypač sunkaus darbo ne kartą sunegalavo. Stuburo skausmus gydėsi ligoninėje, o ir dabar užėjus nepakeliamam skausmui pašnekovas nusiperka vaistų ir pats juos susileidžia. Tačiau nepaisant nelengvo ir dulkėto darbo, A. Seibutis džiaugiasi savo pasirinkimu: jam patinka tai, ką jis daro.
O labiausiai jam knieti vėl sugrįžti prie erotinių skulptūrų. „Žmogaus kūnas yra gražus. Ir nesvarbu, ar jis stambus, ar liesas. Man labiausiai patinka moteriškosios lyties medžio dirbiniai, turbūt todėl, kad esu normalios orientacijos“, – juokėsi vyriškis. Dabar tam laiko jis turi mažai, tačiau minties prie to sugrįžti neišsižada. Kartą Ukmergėje surengęs erotinių skulptūrų parodą šokiravo vieną pedagogę, mat į parodą ji atsivedė… būrį mokinių. „Ji nežinojo, kad paroda – erotinio pobūdžio, mat plakate apie tai nebuvo parašyta“, – prisiminęs juokėsi medžio drožėjas.
Įvairiose Utenos įmonėse staliumi, dažytoju dirbęs A. Seibutis vardijo darbo privalumus valdiškose įstaigose. „Žinai, kada gausi avansą, algą ir kada išeisi namo, – prisiminė. – O dabar viskas kitaip: pasidarai kavos puodelį ir sklepan. Mano tėtis juokdavosi iš manęs ir sakydavo, kad kaliniai kalėjime tiek daug nesėdi, kiek aš. Retsykiais sugrįžti į kambarį, įsijungi televizorių, o ten nieko įdomaus nerodo, tad vėl atgal į dirbtuvėles bildu“.
Prieš kelis metus jį buvo stipriai užkabinusi pypkių gamyba. „Kadangi esu pats rūkantis, man buvo labai įdomu pabandyti. Tiesa, vieną pypkę išdrožiau dar vaikystės metais. Tąkart kažkokios žolės prikimšau ir pabandžiau rūkyti. Nepatiko. Tikros pypkės daromos iš kukmedžio, kuris auga kažkokioje saloje. Žinoma, tokios medienos nebuvo galimybės įpirkti, tad pypkes gaminau iš obels ir kriaušės. Niekas manęs jų nemokė drožti: esu savamokslis“, – pasakojo uteniškis. Jis prigaminęs pypkių jas parduodavo. Kartą už pypkes jis susirinko net 84 tūkst. rublių. „Ant stalo buvo sudėtas kalnas raudonų pakelių su pinigais“, – juoku netvėrė pašnekovas, kuris juos iškeitė ir gavo 60 eurų uždarbį.
Menininkui išgyventi iš uždirbamų pajamų sunku. Tai pripažinęs A. Seibutis teigė, kad meno žmonių gyvenimai yra banguoti. Būna geriau, būna ir prasčiau. „Aš savo uždarbio neskaičiuoju. Ir geriau to nedaryti. Kartais veikla nuostolinga. Juk reikia medieną, įrankius darbui pirkti, o kai kurių ir remontuoti nebėra kam, nes nebėra meistrų“, – apgailestavo medžio drožėjas, kurio šiandienis pragyvenimo šaltinis – įvairaus dydžio angelai, kurie išskrenda ir apsigyvena namuose ar įstaigose.
Vytauto Ridiko nuotr. ir video
