„Aukso vainiko“ laureatė audėja už sėkmę dėkinga savo šeimai

Zarasiškė audėja Birutė Andrijauskienė, šiais metais pelniusi „Aukso vainiką“ už austų tautinių drabužių kolekciją, beveik visą savo laisvalaikį praleidžia prie staklių. Tai jos pomėgis, kuris moterį įkvepia ir neleidžia pamiršti senųjų tradicijų. Gimusi ir augusi Žemaitijoje jaunystės metais moteris atitekėjo į Aukštaitiją, Zarasų kraštą, kuriame daugiau nei 17 metų kuria nuostabius tautinius drabužius, kurie puošia folkloro ansamblių narius. „Man audimas labai patinka – tai kūrybiškas procesas“, – taip savo ilgametę veiklą apibūdino kūrėja.

2003 metais Zarasuose įsikūrė „Tradicinių amatų artelė“, kurioje iki šiol triūsia dalis šio krašto tautodailininkų. Kodėl Jums taip svarbu gaivinti senąjį amatą?

Man labai patinka: aš nuo seno prijaučiu senajam liaudies menui, buičiai. Mano mama megzdavo, tačiau tai darydavo daugiau iš būtinumo, nes sovietiniais laikais daug ko nebūdavo nusipirkti. Abi mano močiutės taip pat kurdavo rankdarbius, o tėčio mama labiau siuvinėdavo servetėles, pagalvėles… Aš manau, rankdarbiai populiarūs būdavo visose šeimose. Matydama, kaip mano vaikystės aplinkoje moterys nėra abejingos kūrybai, kartą bandžiau nusimegzti sau liemenę. Ją mezgiau dvejus metus, o mama ją užbaigė, tad su mezgimu tąkart taip ir nesusidraugavau. Nėrimas gal šiek tiek artimesnis sielai, tačiau ir šio užsiėmimo nelabai mėgstu. Rankdarbiai prie manęs „prilipo“ tik mokyklos laikais, kai vykdavo įvairios darbelių pamokos. Tuomet pradėjau ir siūti, ir megzti.

Kaip Jūsų gyvenime atsirado audimas?

Aš esu gimusi ir augusi Klaipėdoje, kur man patikdavo užeiti į vieną vietinę tautodailės parduotuvėlę: ten matydavau begales audinių. Jie mane žavėjo. Kartą susitaupiau pinigų, tačiau jų vistiek trūko įsigyti vienam norimam audiniui nusipirkti. Teko šiek tiek pasiskolinti iš tėvelių. Tai buvo pirmoji mano pažintis su audeklais. Atitekėjau į Aukštaitiją ir apsigyvenau čia. 2002–2003 metais Zarasų kultūros centre Rimutė Vitaitė įgyvendino projektą, skirtą išsaugoti senuosius amatus, todėl aš tuo labai susidomėjau. Pamačiau stakles, audžiančius žmones, panorau išbandyti ir aš. Audimo procesas man nebuvo svetimas: jau anksčiau buvau susipažinusi su audiniais, nes buvau įgijusi viršutinių drabužių siuvimo specialybę. Štai mano sesuo Aida yra baigusi audėjų mokyklą, ji dirbo Klaipėdoje.

Austi mane išmokė Adelė Tumėnienė – zarasiškė audėja, taip pat pelniusi „Aukso vainiką“, ji ausdavo lovatieses ir rankšluosčius. Tautinius kostiumus austi išmokau šiek tiek vėliau, kai atsirado poreikis atnaujinti tautinius kostiumus, nes folkloro ansamblio „Seluona“ nariai anuomet vilkėjo labai prastos būklės kostiumais.

Nuo audimo pradžios praėjo maždaug 18 metų: įgijote nemažai žinių, naudingos patirties… Kokius kostiumus šiandien audžiate?

Aukštaitiškus. Daug apie tautinių kostiumų skirtumus šalies regionuose yra sukaupusi R. Vitaitė, taip pat ir Teresė Jurkuvienė savo albume apie tautinius kostiumus yra pateikusi labai daug vertingos informacijos. Jeigu reikėtų rinkti medžiagą rajone ir vaikščioti pas močiutes, šiandien paprasčiausiai nebebūtų tokios galimybės, nes išmirė senoji karta, taip pat ir mūsų audėjos. Gaila, kad savo žinių ir patirties jau nebėra kam perduoti, mat jaunimas paprasčiausiai nesiima audimo, nes šis procesas reikalauja labai daug laiko, greito rezultato taip pat nėra. Man audimas labai patinka – tai kūrybiškas procesas.

Kokių gudrybių ar tradicijų laikotės sėdusi prie staklių?

Aukštaitiškų (juokiasi). Nors esu tikra žemaitė, gyvenu šiame krašte, tad laikausi tos nuomonės, kad ir aukštaitiškas tradicijas reikia perimti. Žinoma, kartais labai smagu kūryboje panaudoti ir vieną kitą žemaitišką akcentą. Štai sėsdama prie staklių apsimaunu vilnonėmis kojinėmis – taip atsiranda natūralus ryšys (medis, vilna…). Tačiau šią tradiciją galiu labai paprastai paaiškinti: staklių pakojos geriau jaučiamos avint minkštas vilnones kojines nei šlepetes. Tokios taktikos imdavosi ir mūsų močiutės, kurios ausdavo staklėmis. O vilnonės kojinės – ir nauda sveikatai.

Kasmet sausio 6-ąją, per Tris karalius, Lietuvos nacionalinis kultūros centras karūnuoja tris savos kultūros tradicijas puoselėjančius karalius. Baigiamojoje konkursinėje „Aukso vainiko“ parodoje, skirtoje Tautodailės metams paminėti, Jūs pelnėte „Aukso vainiką“ už konkursui pateiktą tautinių kostiumų kolekciją. Kaip vertinate šią savo sėkmę? Ar tikėjotės, kad Jūsų darbai bus taip aukštai įvertinti?

Visuomet smagu, kai esi įvertinta ir pripažinta. Žinoma, jaučiuosi pakylėtai. Nepasakyčiau, kad jaučiuosi nudirbusi didelį darbą, tačiau tautinį kostiumą tiesiog kuriu visą laiką ir atrodo, kad taip ir turi būti, o ne kitaip. Šiam konkursui reikėjo pristatyti penkis tautinių kostiumų komplektus. Tai nėra tas pats, kaip, pavyzdžiui, sukurti penkias poras riešinių ar tiek pat margučių. Sužinojusi apie įvertinimą, iškart pasigyriau savo šeimos nariams – vyrui, dukroms. Džiaugsmo buvo mums visiems. Aš už tai esu jiems labai dėkinga.

Visą laiką stengiuosi kurti tautinį kostiumą, kuris ne tik tiktų jį vilkėsiančiam žmogui, bet ir laikytis tradicijos, kad jis būtų teisingai sukurtas, t. y. atitiktų visus reikalavimus. Jeigu mane įvertino, vadinasi, einu teisinga linkme. Šis įvertinimas suteikia daugiau pasitikėjimo savimi.

Ar šis Jūsų darbas, kurį veikiau būtų galima pavadinti pomėgiu, atima daug laisvo laiko?

Galiu drąsiai patvirtinti, kad atima visą mano laisvalaikį. Esu Zarasų kultūros centro scenografė, o po darbo iki 20–21 val. ir savaitgaliais sėdu prie audimo. Mano šeimos nariai mane supranta, jie – tikri šaunuoliai, taip pat meniškos prigimties. Vyras yra liaudies muzikantas (Gintaras Andrijauskas – etnografas, vienos garsiausių Lietuvos kapelų „Sadūnai“ lyderis – aut. past.) ir dvi mano dukros šiuo metu pasirinkusios magistrantūros studijas bei studijuoja elektroninės muzikos kompoziciją. Jos turi savo ansamblį „Baltos varnos“: kadangi jos yra dvynės, todėl eina visuomet kartu. Manau, kad šeimos pamatai muzikai pastatyti buvo itin tvirtai, todėl mergaitės pasirinko būtent šią sritį. Mūsų giminėje taip pat buvo labai muzikalių žmonių, o aš, žemaitė, patekau į tikrą aukštaitišką buitį ir gyvenimą.

Nuotr. iš asmeninio B. Andrijauskienės albumo, Vytauto Ridiko video

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas