Saldutiškio seniūnijos Kemešio kaimo pakrašty­je ošia tankus eglynas. Šalia jo – sodas, kuriame ge­dintis iš lagerio grįžęs brolis pasodino graikinį rie­šutmedį, rudenį nusidažantį sodriomis spalvomis. Retai čia sutiksi praeivį, o ir tas, atsitiktinai užkly­dęs į atokią laukymę, gali nepastebėti tebestovin­čios į žemę įkastos buvusios slėptuvės bei nedidelio antkapį primenančio paminklo su ant jo iškaltu Vy­čiu bei trijų vyrų pavardėmis. Paminklas kreipia­si į žmogų: „Praeivi, prisimink…“ Nors, ko gero, nė vieno, mačiusio šį įvykį, jau nėra tarp gyvųjų, kai 1945 m. Kemešio kaime buvo nužudyti trys jauni vy­rai Kazimieras Samsonas, Mečys Skurkis ir Petras Ubonis, ši istorija keliauja iš lūpų į lūpas nužudytų­jų šeimos narių bei vietinių gyventojų pasakojimais.

Nenorėjo tarnauti okupantams

Prisiminimais apie įvykį bei Kemešio kaimo praeitį sutiko pasidalyti dabar Vilniuje gyve­nantis dviejų žuvusių vyrų gi­minaitis Algirdas Samsonas, kuris persikėlęs į sostinę nuo tė­viškės nenutolo. Vyras papasa­kojo, kad jo motinos Bronisla­vos Samsonienės (gim. 1930 m., mergautinė pavardė Samu­lytė) šeima vietinė, o tėvo An­tano Samsono (gim. 1908 m.) daugiavaikė šeima keliaudavo iš vienos vietos į kitą – gyveno tai Zarasų rajone, tai kitur: „Jie nuomodavosi žemę, nes reikė­jo išlaikyti didelę šeimyną – pa­tys žemės iš pradžių neturėjo. Mano mama gimė Kemešyje, o tėvas – Beržatilčio kaime.“ A. Samsonas sakė, kad šalia bu­vusios tragedijos vietos gausu akmenų, o aplink, kiek jis atsi­mena, plytėjo dirbami laukai. Pašnekovo tėvas kažkada ten norėjo statytis namus, tačiau dėl tuo metu galiojusios tvarkos to padaryti negalėjo – tuomet šei­ma apsigyveno kitur: „Vėliau tame pačiame Kemešio kaime nusipirko kiek apleistą namą, kurį suremontavo – jis stovi iki šiol“, – pasakojo vyras, kuris dar prisimena, kaip jam būnant dar visai mažam pasodintas ša­lia esantis eglynas – dabar miš­kas retinamas, nes į egles įsime­tė kenkėjai.

Tačiau nusikaltimas įvyk­dytas dar ne tada – vadinkime įvykius tikraisiais vardais. Lai­kas pynėsi ir lėkė. Gyventojai kūrėsi, mylėjo, augino vaikus, dirbo žemę, bet ramų gyveni­mą sustabdė karas, okupacijos bei politiniai neramumai. Lie­tuviai jaunuoliai buvo verčia­mi tarnauti okupacinėje sovietų armijoje. Pasak A. Samsono, jo tėvo brolis K. Samsonas, tetos vyras P. Ubonis bei jų draugas M. Skurkis nenorėdami tarnau­ti okupantams pradėjo slapstytis ir įsirengė slėptuvę.

Slėptuvėje laikė sodo gėrybes

Pašnekovas suabejojo, ar anksčiau ten jau buvo rūsys ir vyrai patalpą tik pritaikė pašali­nių akims nematomai vietai, ar slėptuvė įsikūrė plyname lauke. Vėliau šeima slėptuvėje-rūsy­je laikė daržoves bei obuolius, kuriuos ne kartą vežė parduo­ti į tuometį Leningradą: „Dar ir man teko – iš armijos grįžęs du kartus važiavau“, – pridūrė A. Samsonas.

Jis sakė, kad slėptuvė galiau­siai buvo išduota saugumie­čiams žmogaus, kuris gerai tą vietą žinojo. „Iki to laiko abi netekėjusios mano tėvo sese­rys Natalija ir Apolonija nešio­davo vyrams valgyti, – kalbė­jo pašnekovas. – Ten, kur dabar auga tėvo pasodintas riešutme­dis, jo brolį K. Samsoną stribai nušovė į galvą. Nužudė ir kitus du vyrus.“ Pasak A. Samsono, po tragedijos jo tėvas vis kal­bėdavo, kad reikia toje vieto­je pastatyti paminklą ir ją pa­žymėti: „Prasidėjus Lietuvos atgimimui, apie 1990 m., keti­nimas buvo įvykdytas.“ Pašne­kovo teigimu, tėvas norėjo, kad praeidami žmonės nepamirštų istorijos ir prisimintų tai, kas įvyko. Vyras papasakojo, kad šešiolikmetį jo mamos brolį Joną Samulį po kito panašaus incidento sovietai areštavo ir išvežė į Ukrainą, į Donbasą, kasti anglių: „Neva jis, paau­gliukas, dirbo partizanų žval­gu ir jiems prijautė. Visi manė, kad jis jaunas, ir jeigu prisiims kaltę, jam nieko nebus.“

Sustabdė stribų pilną traukinį

„Mano tėtį taip pat arešta­vo – 1945 m. birželio mėnesį. Jis tarnavo pasieniečiu tuomet, kai per Labanorą, Pailgį, Vaiš­niūnus ėjo demarkacinė linija su Lenkija. Suėmimo motyvas buvo tas, jog jis dirbo tvar­kos prižiūrėtoju. Kada į Lietu­vą užėjo vokiečiai, jie pasakė: „Arba išvežame jus darbams į Vokietiją, arba tarnaujate mums“, – pasakojo A. Samso­nas. Pašnekovas sakė, kad kaž­kada turėdamas laiko įslaptin­tame KGB archyve susirado tėvo bylą – ten nebuvo įrašytas nė vienas žmogus, kuris prieš jį būtų ką nors blogo paliudi­jęs: „Ar tėvas nužudė ką nors, ar įskundė.“ Pasak A. Samso­no, dar viena suėmimo prie­žastis galėjo būti ta, jog dar­bo metu tėvas gavo nurodymą sustabdyti traukinį: „Sustab­džius paaiškėjo, kad jis pilnas apsiginklavusių stribų. Tėvą nuteisė dešimčiai metų kalė­ti Vorkutos lageryje.“ Pašne­kovas sakė, kad Vorkutoje tė­vas atbuvo trejus metus, vėliau – šešerius metus Krasnojarsko krašte, tremtyje. Paprašius apie lemtingąjį traukinį papasako­ti daugiau, vyras sakė, kad jį sustabdyti įsakė kapitonas Pe­trauskas. „Mes nežinome dau­giau nieko apie kapitoną Pe­trauską, – kalbėjo A. Samsonas. – Tokių dalykų vaikams nela­bai pasakodavo. Kartais kažką sužinodavome, kai tėvai atsi­palaiduodavo, būdavo geresnės nuotaikos. Susimąstai, kad da­bar jau būtum gudrus ir smul­kiai išsiklausinėtum. O tuo metu tomis istorijomis neno­rėdavai tikėti – jos atrodė tar­si pasakos.“ Pasak pašnekovo, A. Samsonas su savo kolega, netoli nuo Kemešio gyvenusiu Gurkšniu, įsiveržė į traukinį – pastarasis spėjo iššokti pro lan­gą: „Tėvas dar bandė koja du­ris priremti pamatęs iki dantų apsiginklavusius jo keleivius, bet kažkuris jų pro durų tarpą šovė ir peršovė jam, pareigū­nui, riešą. Tada jis išlipo ir pa­sislėpęs lauke išbuvo iki sute­mų. Tik tamsoje galėjo pareiti namo. Vėliau jis tą ranką ilgai gydėsi.“

Į mokyklą – susikeisdami

Jau po dramatiškų įvykių gi­męs pašnekovas papasakojo, kad augdamas Kemešio kaime vakarais su vietiniais vaikais apeidavo aplinkinius piliakal­nius bei raistus: „Ir Sūdalaukį, ir Šarkius, ir kitus kaimus… Visur slidėmis savaitgaliais ir vakarais aplakstydavome…“ A. Samsonas prisimena, kad mokyklą iš pradžių lankė neto­liese, Šarkiuose, vėliau – Sal­dutiškyje. Į mokyklą su broliu dvyniu jis keliaudavo mote­rišku mamos dviračiu: „Vie­nas važiuoja, o kitas bėga iš paskos. Atgal – susikeisdavo­me vietomis. O ketveriais me­tais vyresnis brolis važiuoda­vo Ereliuku.“

„Retai kas turėjo geresnius arklius“

A. Samsonas sakė, kad jo vaikystės laikais Kemešyje niekada laukai nedirvonavo: „Net ir nendrynus nupjauda­vo gyvuliams žiemai pakraty­ti tvartuose – visur buvo šva­ru. Nebuvo nei varnalėšų, nei dilgėlių – viskas sutvarkyta ir iščiustyta. Vyras sakė, kad jo tėvas nedirbo kolūkyje – jis prižiūrėdavo melioracijos grio­vius, taip pat šeima buvo ne­maža, tad jam reikėjo arklio. Valdžia vienu metu norėjo jo arklį atimti ir paversti kolūkio nuosavybe – jam reikėjo rašyti raštus, kad taip neatsitiktų. Pa­sak jo, arkliai tėvui labai patiko – buvęs pareigūnas, jaunystėje tarnavęs ulonų dalinyje, juos mokėjo išsirinkti: „Apylinkė­je retai kas turėjo geresnius.“ Pašnekovas prisiminė, kad vai­kystėje jis pats nemažai plušėjo – padėjo tėvams. „Nuo septy­nerių metų šienaudavau dalgiu. Pradėjęs anksti ryte, darbuoda­vausi visą dieną, iki pat vaka­ro. Iki pietų pjaudavau, paskui veždavau, mindavau. Taip pra­bėgdavo visos vasaros. Nueini rugsėjį į mokyklą – vieni vai­kai vyko prie jūros, kiti – dar kur nors. O tu – nematei jo­kių jūrų, nieko. Jūrą pamačiau daug vėliau, jau kai mokiausi vienuoliktoje klasėje“, – sakė vyras. Anot pašnekovo, didelės nuoskaudos jis dėl to nejaučia, tačiau prisimena, kaip iš mies­to atvykę giminės pasakodavo apie tai, kaip lankėsi Palango­je, kaip atostogavo: „O kas ta Palanga? Dabar supranti, kiek kaimo vaikas būdavo atsilikęs, lyginant su miestų vaikais, ku­rie galėjo lankyti būrelius, la­vintis ir kitaip gyventi…“

Nukeldavo puodą

Paklaustas apie išskirtinius Kemešio kaimo gyventojus, kaip Aukštaitijoje dažnai sako – šposininkus, vyras prisimi­nė savo kaimyną Praną Jušką, kuriam atėjusiam į svečius pa­tikdavo nepiktai pajuokauti: „Tai kokį verdančių makaronų puodą nukeldavo, tai dar kaip nors pajuokaudavo ir ką nors paslėpdavo. Norint patekti į kambarį reikėdavo praeiti vir­tuvę.“ Pašnekovas sakė, kad jo vaikystės laikais nuo Kemešio per daug nenutolusiame Gra­šių kaime vykdavo gegužinės: „Visi suvažiuodavo: kas ma­šina atvykdavo, kas arkliu. O vėliau – į gegužines vykdavo­me į Linkmenis.“

Plūgą ant pečių atsinešdavo

Vyras prisiminė ir apylinkės kalvį (anksčiau išėjusio straips­nio pašnekovės Nijolės Venc­kūnienės tėvą Igną Gimžauską – aut. past.). A. Samsono atmin­tyje jis išliko kaip labai geras kalvis: „Iš visos apylinkės jam suveždavo plūgus taisyti, o plū­gą ne kiekvienas kalvis nukal­ti moka ir turi pajautimą: kai ar­davau jo gamintu plūgu, būdavo lengva dirbti – jis eidavo lengvai, tereikėdavo viena ranka prilai­kyti.“ Pasak vyro, aplinkiniuo­se kaimuose būdavo tokių tvir­tų „dėdžių“, kurie plūgą į kalvę taisyti ant pečių atsinešdavo: „O mums, vaikams, labai patikda­vo nubėgus ten stebėti dumples ir kaip metalą kala.“ Vyras sakė, kad dabar dirba metalo apdirbimo įmonėje – yra inžinierius mechanikas. Anot A. Samsono, nuo vaikystės jis mėgsta ką nors remontuoti, taisyti, konstruoti: „Vaikystėje labai norėdavosi tu­rėti savo dviratį, o jo dar niekas nenuperka… Kur nors gaudavo­me seną dviračio rėmą – jį per­sidažydavome, nusipirkdavome ratus. Ir jau turi dviratį bei man­dras važinėji į mokyklą! Daug ko neturėdavome, nebuvo gali­ma ir nusipirkti, tad pasigamin­davome žaislus patys: tai sūpy­nes, tai kojūkus – pamatę per televiziją, tai minėtą dviratį. Pas­kui su tais kojūkais reikėdavo ir per balą pereiti: „Tai kuris per­eis, kuris pirmas?“ Vyras sutin­ka, kad žaislų nebuvimas gyve­nant kaime galėjo paskatinti jį kurti: „Kai gyveni pertekliuje, greičiausiai, dingsta tas noras…“ Pasak jo, Kemešyje kiekvienais metais būdavo aktyviai švenčia­ma Žolinė: per šventę suvažiuo­davo giminės, gyventojai ir sve­čiai dainuodavo.

Šulinys parodė senųjų gyventojų turtinę padėtį

Stabtelėjus ties senųjų Keme­šio kaimo gyventojų vardais, tra­gedija, kalve bei sovietmečiu, neišvengiamai norisi grįžti prie įdomaus klausimo: kas buvo dar seniau? Vyras paminėjo, kad jo šeimos žemėje tebėra labai se­nas ir didelis šulinys, kurio du­gne, skirtingose pusėse, įtaisyti trys ąžuoliniai latakai – jie skirti tam, kad išvalius šulinį pritekė­tų švaraus vandens. Kai kiti kai­mo šuliniai nusekdavo, šis šuli­nys būdavo sklidinas: „Abejoju, kad paprastas žmogus savo ūke­lyje būtų galėjęs tokį šulinį įsi­rengti. Greičiausiai, ten gyve­no koks nors turtingesnis dėdė. Vėliau į šulinį sudėti gelžbetoni­niai rentiniai, bet mediniai lata­kai dugne ir dabar tebėra.“

Dauguma prisiminimų grimz­ta į nebūtį – ateinanti rytdiena vis kažką paslėps. Paminklas, riešutmedis, slėptuvė, seni kle­vai kaime dar kurį laiką primins buvusius šeimininkus, švilpian­čias kulkas bei jausmą supratu­sių, kad tai paskutinė jų gyveni­mo diena Kemešio kaime, kur neatmenamais laikais turtuolis įsirengė prabangų šulinį su ąžuo­liniais latakais.