„Ko tau atnešti? Kokio maisto nupirkti? Vaisių? Gė­rimų?“ – tai vis dar dažniausiai pirmieji nuskamban­tys klausimai, sužinojus, kad artimasis guli ligoninė­je. „Na, kaip vaikas? Ar valgo darželyje (mokykloje)?“ – puolame klausinėti mažuosius į ugdymo įstaigas iš­leidusių tėvų. Diskusijos dėl ligoninių, mokyklų, vai­kų darželių maisto ir jo kiekio, atrodo, senos kaip pasaulis. Jų kyla periodiškai. Ir aukso viduriuko čia nebūna. „Pagrindinė priežastis – mūsų kasdienė mi­tyba vis dar labai atsilieka nuo sveikos gyvensenos principų. Tada pasipila ir visos su tuo susijusios li­gos. O gydymo įstaigose pateikiamas maistas ruo­šiamas pagal griežtus sveikos mitybos principus“, – sakė Utenos ligoninės direktoriaus pavaduotoja slaugai Jūratė Stankevičienė.

Vasaros pabaigoje socialiniuose tinkluose kilo diskusija dėl Utenos ligoninės Reabilitacijos skyriaus maisto…

Šių diskusijų kyla periodiškai. Dabar dėl ligoninės, rudens vi­duryje vėl kalbėsime apie lop­šelių-darželių maistą, nes tėvai skųsis neskaniais patiekalais ir alkanais vaikais. O juk pagrindinė problema yra ta, kad mes vis dar per mažai žiūrime, ką valgome, kaip valgome ir kiek valgome. Gal kažkiek pradėjome atkreip­ti dėmesį į cukraus kiekį maiste, į kenksmingus maisto priedus, bet didžioji dalis mūsų visiškai ne­sidomi sveika mityba, o netaisy­klingus įpročius perduoda ir savo vaikams. Aš nekalbu apie įvairias madingas ir nuolat kintančias mi­tybos teorijas. Prisirinkę apie jas nuogirdų, žmonės savo neteisin­gus įpročius pateisina sakydami, kad taip valgė tėvai, seneliai, val­gysiu ir aš, nes specialistai vie­ną dieną sako, kad, pavyzdžiui, druska yra blogai, o po kurio lai­ko, kad jau gerai. Aš kalbu apie bazinius sveikos mitybos princi­pus. Daugelis mūsų vis dar val­go taip, lyg nuo ryto iki vakaro rei­kėtų su arkliu arti laukus ar rytoj iš parduotuvių lentynų dingtų visi egzotiniai vaisiai, saldumynai, prieskoniai ir maisto priedai, tad atsivalgykime visko.

O atvykę į gydymo įstaigą, pa­tiriame šoką. Kaip čia tos porci­jos tokios mažos ir maistas be skonio stipriklių, ir druskos dau­giau norėtųsi, ir šokoladas visai ne pro šalį. Nes gydymo įstaigo­se viskas pagaminta ne tik pa­gal sveikos mitybos principus – ir maisto produktai yra be sveikatai žalingų priedų. Maisto derinimas bei jo gamybos būdas irgi dau­geliui yra nematytas. Nėra pada­žų, nesveikų užkandžių, gazuo­tų gėrimų. Tad toks maistas gali atrodyti prėskas, neskanus, nes prieskonių, cukraus ir druskos naudojama minimaliai, nėra sko­nio stipriklių. O juk mūsų skonio receptoriai įpratę prie intensyvių sintetinių priedų, kurių per pasta­ruosius dešimtmečius atsirado vi­sur. Ir staiga visa tai išnyksta. Aiš­ku, kad kai kuriems yra šokas.

Kas nusprendžia, ką, kiek, ko ir kaip gaminti, koks bus meniu ir kokie produktai bus naudojami? Ir kodėl apskritai reikia to sveiko maisto?

Viskas yra reglamentuota. Gy­dymo įstaigos pačios nespren­džia, nei ką pirkti, nei kaip ga­minti. Mes jau daug metų patys nebegaminame maisto, o net jei ir gamintume, vis tiek viskas būtų labai griežtai reglamentuota. Mai­tinimo paslaugą perkame viešojo konkurso būdu ir jo nuostatus ren­giame vadovaudamiesi Sveikatos apsaugos ministro 2019 m. paci­entų maitinimo organizavimo as­mens sveikatos įstaigose tvarkos aprašu. Jame nurodyti draudžia­mi produktai, patiekalų gamybos būdai, maisto priedai. Nurodo­ma dienos kalorijų norma, įvairių maistinių medžiagų, druskos, cu­kraus, prieskonių kiekis, daržovių ir vaisių santykis, maisto pateiki­mo temperatūra ir kiti reikalavi­mai. Patiekalai turi būti gaminami tausojančiu metodu, iš sveika­tai naudingų ir genetiškai nemo­difikuotų produktų, nenaudojant kenksmingų priedų, subproduk­tų, hidrintų riebalų. Dienos meniu rengiamas atsižvelgiant į sveika­tai naudingas rekomendacijas – ko, kiek ir kada rekomenduojama valgyti. Ir taip griežtai pagal reika­lavimus parengiamos visos die­tos, kitaip – meniu, kuriuos mes perkame iš tiekėjo. Mūsų galioje yra tik parinkti, kuri iš tų 30 minis­terijos patvirtintų dietų yra tinka­miausia pacientams pagal svei­katos būklę.

Dar mūsų galioje yra kontro­liuoti maisto tiekėją, kad jis lai­kytųsi maitinimo tvarkos aprašo. Tam turime sudarę komisiją, kuri atlieka periodinius neplaninius patikrinimus. Jei randame nea­titikimų reglamentui ar mūsų lū­kesčiams, informuojame tiekėją ir jis operatyviai sprendžia proble­mą, nes niekas versle nenori tu­rėti neigiamos reputacijos.

Be to, situaciją nuolatos stebi ir skyriaus vedėjai, seselės. Jei kal­bėtume apie tą atvejį, kuris buvo aptariamas socialiniuose tinkluo­se, tai dar iki pasirodant informa­cijai mūsų darbuotoja pastebėjo, kad patiekalų išvaizda neatitinka mūsų lūkesčių, ir nedelsiant krei­pėmės į tiekėją. Jis iš karto surea­gavo ir pasitaisė. Tad kai situacija buvo aptarinėjama viešai, infor­macija jau buvo pasenusi ir poky­čiai jau buvo įvykę.

Aišku, ekstremaliosios situa­cijos laikotarpiu, kai maistas dėl saugumo yra patiekiamas plasti­kinėje taroje, sunkiau pastebėti jo trūkumus. Juo labiau kad maistą dalija tiekėjo personalas. Tačiau ir tai stengiamės kontroliuoti.

Čia galėtų padėti ir pacientai, kurie, manydami, kad maistas yra netinkamos išvaizdos, tem­peratūros, konsistencijos, iš kar­to kreiptųsi į mūsų personalą. Taip situacija būtų sprendžiama nedelsiant. Ir pats žmogus ma­tytų, kad į jo pastabą sureaguo­ta. Nes gaudydamas informaciją socialiniuose tinkluose ar kitose medijose, dažnai sužinai daug vėliau, ir tik nuotrupas, be fak­tų. Mes visada prašome: ateiki­te, kalbėkite, sakykite čia ir da­bar. Patikrinsime, reaguosime. Nes mūsų tikslas – kad pacientai gautų kokybišką maitinimą kie­kvieną dieną, čia ir dabar. Tai juk dalis gydymo. Todėl keista, kai žmonės skundžiasi viešojoje er­dvėje, bet nei žodžiu neužsime­na tiesiogiai mums. Nebent tiks­las yra ne išspręsti problemą, o kažkoks kitas.

O kokie dažniausiai būna pacientų skundai?

Kaip minėjau, skundų mes be­veik negauname. Pastabas dėl maisto, jei tokių būna, išsako tik mūsų komisija ar personalas. Net nepamenu, kada paskutinį kartą gavome oficialų skundą iš paciento. Bet kartais giminaičiai seselėms užsimena, kad porci­jos yra mažokos, ypač vyrams. Tačiau porcijų dydis ir kalorijų skaičius irgi yra griežtai regla­mentuotas. Ir jis tikrai tinkamas ligoninės režimui. Juk čia nei plytos kilnojamos, nei sezoniniai darbai dirbami ar maratonai bė­gami. Pacientai ilsisi, nevykdo jokios aktyvios fizinės veiklos, tad ir maistas yra tinkamo kalo­rijų kiekio, lengvai virškinamas, sveikas, kad pailsėtų ir virškini­mo sistema. Matome, kaip arti­mieji su didžiausiais krepšiais keliauja lankyti pacientų, o juo­se tiek maisto, kad penki paval­gytų. Ir dažniausiai tokio, ku­rio tikrai nerekomenduotum net sveikam. Paskui išrašytas pa­cientas su tais pačiais pilnais krepšiai keliauja namo.

O tie, kurie pradeda gyven­ti ligoninės ritmu, po poros die­nų įpranta prie mažesnio kalo­rijų kiekio, sveikesnio maisto. Labai norėtųsi, kad iš ligoninės žmonės išeitų su bent trupučiu pasikeitusiais mitybos įpročiais, daugiau dėmesio skirtų tam, ką perka, ką ir kiek valgo. Tada ir sveikatos problemų bus ma­žiau, ir ekstremaliomis dietomis savęs alinti nereikės, ir į spor­to klubą užteks eiti savo malo­numui, o ne siekiant numesti svorio.

O kaip su sezoniškumu? Su vietiniais tiekėjais, mažais ekologiniais ūkiais? Kodėl pacientams netiekiama daugiau vaisių ir daržovių vasarą?

Pagal tvarkos aprašą nėra iš­skirta sezoninė mityba, dietos yra vienodos visiems metų laikams, kaip minėjau, čia improvizacijai vietos nepalikta.

Be to, ne visi vaisiai atitinka sveikos mitybos principus. Jei pa­sižiūrėtumėte atidžiau, tai daugu­ma vaisių turi savyje labai daug cukraus. Žmonės nori saldžių vai­sių, tad išvedama naujų, vis sal­desnių vaismedžių veislių. Kiti vaisiai nerekomenduojami tam ti­krose dietose dėl didelio rūgščių kiekio.

O dėl vietinių tiekėjų, tai, kaip minėjau, maisto tiekėjas turi užti­krinti 30 skirtingų dietų tiekimą. Ir mes negalime jam iš anksto pa­sakyti, kokių iš jų mums reikės kitą mėnesį, nes nežinome, ko­kių pacientų turėsime. Be to, ir mūsų reikalaujami maisto pro­duktai yra specifiniai, be priedų ir pan. Tad tam reikia didelių pa­jėgumų ir keleto panašių porei­kių klientų, kad galėtum laviruo­ti. Mums patogu, kad viską (nuo gamybos iki tiekimo) atlieka vie­na įmonė. Taip lengviau kontro­liuoti ir nereikia ieškoti, kieno darbas neatitiko lūkesčių.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Sofija JURELIENĖ