Praėjusį penktadienį Utenos socialinės globos namų gyventojus ir svečius suvienijo ne tik bendra malda, bet ir šiltas pasibuvimas kartu. Šv. Vincento Pauliečio koplyčios šventinimo 25 metų jubiliejaus proga pasveikinti ir šv. Mišias aukoti atvyko Panevė­žio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM.

Apie ištakas – bažnyčios archyvuose

Utenos socialinės globos namai – gilios praeities globos įstaiga, kurios ištakas liudija Utenos Kris­taus Žengimo į dangų bažnyčios archyvuose aptikti dokumentai.

Šie dokumentai atskleidžia, jog 1781 metais mūsų mieste buvo įsteigta parapijos špitolė ir joje apgyvendinta per dvidešimt benamių senelių ir neįgaliųjų. 1909 m. švento Vincento Paulie­čio draugija įsteigė prieglaudą. Šie metai ir laikomi Utenos soci­alinės globos namų veiklos pra­džia. 1920 m. dirbti prieglaudo­je paskiriamos dvi senolės. 1936 m. suremontuojamas pastatas, įsteigiamas pagalbinis ūkis.

Antro pasaulinio karo metais prieglaudos gyventojai buvo pri­versti slėptis bažnyčios kleboni­jos rūsiuose bei Alantos dvare. Po karo prieglauda suvalstybin­ta, reorganizuota į internatą, ku­riame 1961 metais gyveno 50 globotinių. Jais rūpinosi 20 dar­buotojų. Po trejų metų direkto­riaus pareigas pradėjus eiti Al­donai Palubickienei, pensionate įrengta 10 kambarių, valgykla, virtuvė, kabinetai darbuotojams, įvestas vandentiekis, centri­nis šildymas, pastatyti pagalbi­nio ūkio pastatai, įrengti garažai. Tuo laiku buvo laikomi gyvuliai, auginamos daržovės.

Naujasis pensionatas Atkočiš­kių kaime pradėtas statyti 1980 m. 1985 m. pradžioje į šiuolai­kiškai įrengtas patalpas įsikėlė 210 gyventojų.

Prieš 25 metus, 1997 metais kovo mėnesį, Utenos socialinės globos namuose įvyko iškilmin­gas koplytėlės, įrengtos naudo­jant Nyderlandų karalystės paau­kotas lėšas, pašventinimas. Tąkart į koplyčios atidarymą atvyko Ma­rienparko pensionato, su kuriuo Utenos socialinės globos namai jau ketveri metai bendradarbiavo, vadovai. Koplyčią pašventino ir Šv. Mišias aukojo Panevėžio vys­kupas Juozas Preikšas.

Istoriją prisiminė buvusi vadovė

Praėjo 25 metai. Per šį netrum­pą laikotarpį daug kas keitėsi – ne tik tikinčiųjų veidai, bet ir šv. Mišias laikę dvasininkai. Tačiau šioje mažytėje koplytėlėje dar ir šiandien kalbama malda, Utenos socialinės globos namų gyvento­jai užsuka paprašyti Dievo svei­katos, stiprybės ar tiesiog tyliai pabūti ir pasimelsti.

Koplytėlės šventinimo 25 metų jubiliejaus proga tikinčiųjų pa­sveikinti ir šv. Mišių laikyti at­vyko Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas, Utenos dekana­to dekanas Dievo Apvaizdos pa­rapijos klebonas Remigijus Ka­valiauskas bei kiti dvasininkai. Garbingos sukakties proga pa­sveikinęs L. Vodopjanovas vi­siems linkėjo stiprybės, sveikatos, o sakydamas pamokslą nepamir­šo pabrėžti maldos paslapčių, su­sirinkusiuosius ragino išlaikyti stiprų ryšį su Dievu. Už gražų pa­mokslą svečiui padėkojo šių glo­bos namų gyventojas Romualdas Juozas Valančiūnas.

Prie kavos puodelio prisimini­mais dalijosi buvusi šių globos namų direktorė Ona Zita Urbonie­nė, prisiminusi kelių dešimtmečių istoriją. Pasak jos, į tuometį Ute­nos pensionatą būdavo atvežama išties daug labdaros iš Nyderlan­dų. Kai į šią šalį nuvyko O. Z. Ur­bonienė ir vienuose senelių globos namuose pamatė maldos kamba­rėlį, susimąstė: „galbūt to reikė­tų ir mūsų senelius bei vienišus žmones globojančioje įstaigoje“. „Svarstėme, kur įrengti kolpytė­lę, tarėmės su architektu. Palaikė­me glaudžius ryšius su kraštiečiu, Lietuvos Respublikos generaliniu konsulu Nyderlanduose Romual­du Siniumi ir jo žmona Karla. Jų iniciatyva pensionatas užmezgė ryšį su Leidšendamo miesto Ma­rienparko pensionu. 1997 m. pra­džioje šio pensiono vadovai įsteigė šalpos fondą ,,Help Utenos Pensi­onatas“. Už paaukotas lėšas 1997 m. buvo pastatyta ir kovo 1 d. pa­šventinta šv. Vincento Pauliečio koplyčia“, – prisiminimais dalijo­si buvusi įstaigos direktorė, vėliau vadovo vairą perdavusi dabarti­niam direktoriui Osvaldui Žiez­driui, kuris pasidžiaugė čia dir­bančiais ir į savo darbą atsakingai žiūrinčiais 127 darbuotojais, besi­rūpinančiais 260 gyventojų. „Visi čia gyvename ir dirbame it vie­na darni šeima“, – pabrėžė direk­torius ir nepamiršo paminėti vis gerėjančių gyvenimo sąlygų vie­nišiems žmonėms. Pasak jo, pa­mažu atsisakoma triviečių kamba­rių ir žmonės gali gyventi po vieną ar du. O. Žiezdrys atskleidė, jog gerovė kuriama taip, kad kiekvie­nas čia pasijustų kaip namuose bei galėtų oriai praleisti senatvę. Di­rektorius padėkojo dvasininkams už gražų ir šiltą bendradarbiavimą, o vyskupui L. Vodopjanovui įteikė dovaną – drožėjo Eglūno Židonio kūrinį ir gyventojų numegztas šil­tas kojines.

Autorės nuotr.